Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Kodėl, Ana? — maldavau aš.

— Tu kitoks. Tikriausiai todėl, kad paklausei mane apie meną... Arba todėl, kad...

Ji nutilo ir kažką paspyrė.

— Ar galiu palaikyti tavo ranką? Aš noriu palaikyti tavo ranką. Žinai, visą laiką į ją žiūrėjau. Man pasidarė taip svarbu palaikyti tavo ranką.

Tada ji nusišypsojo ir nukreipė akis į šoną.

— Imk vieną. Man juk dar lieka kita.

Suprantama, man vienos neužteko. Prislinkau artyn ir sugriebiau abi. Gerokai apsvaigęs, bet jusdamas tyrą džiaugsmą. Samanų kvapas. Drėgnas ir gaivus po lietaus. Ir jos kvapas. Levandų? Rožių vandens? Iš kur man žinoti? Pavadinimo nereikėjo. Jos plaukai? Svetimi ir viliojantys. Ir vis tiek tarsi būčiau kiekvieną naktį jutęs jų kvapą ant pagalvės.

— Tu kitoks... — pasakė ji lyg sau.

— Kuo?

— Kalbi tarytum... man... apie tai, kas manyje gyvena.

Mane pagavo noras nešti ją per visatą.

— Aš taip noriu... supranti... Taip noriu pašnekėti... — išstenėjau.

— Taip? Apie Perą Giuntą?

— Ne.

— Tai apie ką?

— Taip noriu su tavimi pašnekėti apie meilės esmę!

Ji sumirksėjo. Tada jos veidu nuslydo savotiškas gilus supratimas. Ji linktelėjo ir pakrutino vieną pirštą mano delne. Pajutau smūgį pilvo apačioje.

— Ir ką tu manai... apie meilės... esmę? — rimtai paklausė ji.

— Nemanau, kad ji tiesiogiai susijusi su fizine meile.

— O su kuo susijusi?

— Manau, jog tai energija.

— Kokia energija?

— To nežinau, — tariau ir palinkau artyn.

Buvau sugautas. Uždarytas. Taip arti jos, jog jutau jos kvėpavimą. Bet uždarytas. Kol jos pirštai vėl sukrutėjo mano saujoje.

— Dabar turiu eiti, — pasakė pritrukusi kvapo.

— Ne, dar palauk, — paprašiau.

— Maniau, kad norėjai pakalbėti apie Pero Giunto išdavystę.

— Aš to ir noriu. Galiu apie bet ką kalbėti!

— Sofija sako girdėjusi, kad susidedi su padavėjomis. Su keliom iš karto!

— Kur ji girdėjo?

— Ten, kur vaikšto skaityti Gruntvigo.

— Štai kaip, — kvailai atsakiau ir ėmiau neapkęsti Gruntvigo.

— Ar tiesa?

— Tau nepatinka padavėjos?

— Ne tai svarbiausia... — tarė ji.

Įsižeidė? Ar iš tikrųjų įsižeidė? Dieve mano, jeigu būtų parodžiusi, jog tai ją žeidžia!

— Kurį laiką turėjau meilužę padavėją. Taip!

— Kur ji prapuolė?

— Susirado kitą, — atsakiau.

— Hmm...

Stojo tyla.

— Kodėl susirado kitą? — sušnabždėjo ji.

— Mes nemylėjome vienas kito.

— Tai ką jūs darėte?

Ji jau suįžūlėjo. Tarsi kuris iš studijų draugų. Nujaučiau, kad jos smalsa pranoko padorumą. Vis dėlto melavau nenorėdamas rizikuoti, kad ji pabėgs. Peras Giuntas su Kreiviu* apsimetė Anos pirštais.

— Retkarčiais susitikdavome. Ji buvo linksma... ir...

Supratau iš jos akių. Ji matė, kad meluoju.

*Kreivys — nematoma mistinė būtybė, didelė susirangiusi gyvatė, sutinkama „Pere Giunte“.

— Kodėl nori su manim susitikinėti? — sušnabždėjo ji.

— Manau, tu esi iš tų žmonių, su kuriais turiu susitikti. Vienas.

— Pasakyk, kodėl! —vėl sukuždėjo ji.

Keletą kartų bandžiau ką nors sugalvoti ir atsakyti. Išėjo tik vapesys. Galiausiai papurčiau galvą. Jeigu būčiau galėjęs ją apkabinti! Juk ne apie viską reikia kalbėti.

— Atėjai pas mane, nes perskaitei apie Perą. Rašei, kad ta knyga apie tave, — pasakė ji ir išsitraukė laišką.

Mūsų rankos nebesilietė. Buvau visiškai vienas!

Tada ištraukiau iš jos rankų laišką, sulamdžiau ir užmyniau.

— Negražiai pasielgei! Nėra jokio pagrindo taip pykti. Sakai, kad padavėja metė tave dėl kito, nes nemylėjote vienas antro. Kodėl nori apie tai su manim kalbėti?

— Juk sakiau.

— Nejaugi?

— Man reikėjo pabūti su tavimi dviese. Netikiu tuo, kas parašyta knygose... Žinau, kad tu ir Akselis... Bet man atrodo, aš tave... mylėsiu...

Ėmiau ir pasakiau. Pats girdėjau, jog pasakiau.

— Man iš tiesų reikia eiti, — sušnabždėjo ji visai šalia.

Tada pakilo ir žengė keletą žingsnių. Puoliau iš paskos it

paikas valkataujantis šuo.

— Neik! — suvaitojau ir sugriebiau jai už rankos.

— Man reikia.

— Ar rytoj galėsiu tave vėl pamatyti? Čia? Rytoj?

— Neįmanoma.

— Tu vis tiek pavėluosi į muzikos pamoką! — sušukau triumfuodamas ir pabandžiau ją sulaikyti. Ji ištrūko ir nuėjo.

— Pavėluosi! Ta tavo pamoka — pramanas! Pasakei tik tam, kad nesuprasčiau, jog nori susitikti su manimi!

Ji stabtelėjo. Atsisuko ir pažvelgė į mane. Lyg apžiūrėdama ką nors vitrinoje.

— Aš neatiduosiu tau knygos! Neatgausi jos! — sušukau netekęs vilties.

— Tu išprotėjęs, — tyliai pasakė ji. Tada atsuko nugarą ir nuėjo. Mažais tvirtais žingsneliais. Kiaurai paukščių čirškesio. Kiaurai kamienų. Skradžiai saulės. Skradžiai visko.

6 skyrius

Nežinau, kada pirmą kartą suvokiau, jog nepripažįstu mirties, kaip galutinio išsiskyrimo. Tikriausiai motušės Karenos kambarėlyje. Jai mirus.

Metų metais skaitydamas knygas jutau, lyg virš teksto sklandytų motušės Karenos balsas. Daugelio istorijų nebūčiau supratęs, jeigu ji nebūtų jų perskaičiusi. Paaiškinusi. Suradusi žodžius knygose ir pasakiusi:

— Benjaminai, štai tokia žodžio kilmė. Taip žmonės jį išvedė, ir dabar jis reiškia ką kita nei iš pradžių. Ir tokia reikšme vartoja jį šiandien. Žodžiai iškreipia mūsų tikrovę, Benjaminai. Ar supranti? Žodis niekada nėra tai, kuo jis dedasi. Kitoje tikrovėje, kitais laikais žmonės žodžius vartojo kitomis reikšmėmis, kitomis intonacijomis. Įvardijo įvairiausius dalykus. Pavyzdžiui, Dievą. Per pastaruosius šimtmečius Dievas labai pasikeitė. Anksčiau buvo suprantamesnis. Dabar į tą žodį įdėjome tiek melo, jog nebesuprantame, kas yra Dievas.

— Tai kas gi yra Dievas? — paklausiau uždusęs ir maniau išgirsiąs didžiosios mįslės, kuri temdo žemę, įminimą.

— Dievas yra meilė tavyje, Benjaminai. Be meilės tavyje nėra Dievo!

Tuokart, kai sėdėjau vienas ant grindų kambarėlyje su jos didžiąja knyga ant kelių, atsakymas pasirodė skurdokas. Tačiau ji buvo teisi. Žodžiai apgaulingi. Tik išgyvenęs savo žodžius galėjai suprasti, kad be meilės nėra Dievo. Motušė Karena išaiškino man tai, nors seniai buvo mirusi. Kūnas nereikalingas.

Žinoma, būčiau norėjęs, kad ji paglostytų man skruostą. Kai buvau vaikas, bandydavau įsivaizduoti, kad ji paima mane ant kelių ir žilos jos garbanėlės kutena man skruostą. Bet turėdavau taip susikaupti, jog nebegirdėdavau, ką ji sako. Be to, visada imdavau verkti iš gailesčio sau, nes žinodavau, kad jos čia nėra. Tada pasirinkau balsą. Jis nebuvo priklausomas nuo jos kūno. Nešiojausi jį galvoje. Į lovą. Vasaros tvartą. Į pasaulį.

Ilgainiui kiekviena knyga, kurią atsiversdavau, virsdavo motušės Karenos balsu. Netgi nuobodūs nelemtosios kūno anatomijos aprašymai.

Suprantama, senolė turėdavo su manimi vargo, kai nenorėdavau paisyti jos žodžių. Prie Dybėlo neturėjau nei meilės, nei Dievo. Tebuvo smarvė, šleikštulys ir akla baimė, kurią kūnas išskirdavo su prakaitu, šlapimu ir ašaromis. Pamenu, jog bandžiau senolę paversti tarpininke tarp savęs ir savo nesančio Dievo. Bet ji duodavo man aiškų atsakymą. Nenorėjo dėl manęs varginti Dievo, kol neturiu meilės.

— Bet, motuše Karena, kaip nesupranti, kad aš neturiu laiko! — šaukiau tarp parako dūmų ir sužeistųjų dejonių.

— Pažvelk į žmogų, — kalbėjo ji. — Nelakstyk aplinkui žliumbdamas kaip bailys, vaike! Pažvelk į žmogų! Išgyvenk jo kančią, ir turėsi Dievą.