Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kai parlydėjome damas namo, gavau knygą. „Perą Giuntą“.

Nežinau, ar dėl to, kad žiūrėjau Anos akimis, bet knygos ne- paleidau iš rankų, kol neperskaičiau paskutinio puslapio. Ir niekinau Perą, ir žavėjausi juo. Mėgavausi žaismingu ritmu. Bet jis mane ir erzino. Taip pat saviapgaulė. Bailumas. Melas. Net humoras erzino. Nemaloniai mane veikė.

Naktį sapnavau Karną. Bet negalėjau jos iki galo atpažinti. Kažkas buvo ne taip. Atsibudęs susimąsčiau. Tada supratau, kad sapne Karna turėjo Sesilijos veidą. O gal tai buvo Hanos veidas?

Sapnavau, kad nešioju ją ant kaklo. Panašiai kaip sidabrinį kryželį, kurį mirdama motušė Karena paliko Johanui. Sapnavau, kad stoviu Niuhauno krantinėje pilant lietui ir žaidžiu Karna, lyg ji būtų koks amuletas. Žaismingai perleidau ją pro pirštus. Bet padariau staigų judesį, visai to nenorėdamas. Grandinėlė trūko. Karna nuslydo į vandenį. Grandinėlė nudegino man odą ir nuslydo paskui ją.

Pabudęs galvojau apie tai, ką buvau girdėjęs arba skaitęs. O gal pats sapnas man padėjo suformuluoti mintį: „Kad galėtum atleisti kitiems, turi būti sau daug atleidęs“.

Nežinojau, ar Karna tebegyvena pas senelę Dons Didžiajame kranto skersgatvyje. Bet kitą vakarą ten nuėjau.

— Ji budi naktimis Frederiko klinikoje, — pasakė jos brolis ir įbedė į mane smalsias akis.

— Kada pareis?

— Rytoj iš ryto.

Stovėjome žiūrėdami vienas į kitą.

— Seniai tavęs čia nebuvo, — pagaliau tarė jis.

— Taip. Ar perduosi jai linkėjimų?

— Taip. Ar ateisi vėl?

Valandėlę svarsčiau.

— Galbūt, — tariau.

Kitą dieną po paskaitų basčiausi gatvėmis. Išsisukau nuo Akselio ir išėjau iš universiteto su juo nepakalbėjęs. Supratau, kad jam tai turėjo pasirodyti keista. Vengiau ir nuolatinių susitikimo vietų. Taip pat stengiausi, kad į akiratį nepatektų pats studentiškos teritorijos ženklas, Apvalusis bokštas.

Tada sukaupiau visą drąsą, atsisėdau ant suolo Senojo kranto gatvėje ir sukeverzojau laišką Anai. Sunkiausia buvo jį perduoti.

Iš pradžių nuėjau į Karališkąjį sodą vaizduodamasis, jog vaikštinėju saulėkaitoje. Tada priėjau prie Anos durų.

Duris atidarė ta pati tarnaitė kaip ir tada, kai buvau pakviestas pietų. Ji tūptelėjo ir atpažinusi apmetė nustebusiu žvilgsniu. Neturėjau nei palto, nei skrybėlės ir, matyt, atrodžiau kaip tikras studentas.

— Ar ponas palauks? — paklausė ji.

Aš linktelėjau. Ji paliko praviras lauko duris ir įėjo į vidų. Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir pastatęs ausis laukiau. Kad galėčiau iškart pašokti ir sustingti kaip po komandos „ramiai“, jei kas nors ateitų. Kas bus tas „kas nors“, tarnaitė ar Ana, nežinojau.

Išvydęs tarpduryje Aną, supratau, kad nesitikėjau jos pamatyti. Rausdamas sutikau jos žvilgsnį.

— Laba diena! —pasakė ji tarsi klausiamu balsu.

Ėmiau kartoti tai, kas buvo parašyta laiške.

— Aš kaip tik ruošiausi į muzikos pamoką. Galbūt galime kartu paėjėti keletą kvartalų?

Ji atidžiai žvilgtelėjo sau per petį atgal, tarsi laukdama, jog kas nors ją vysis. Tada skubiai pridūrė:

— Eik pirmas, iki Karališkojo sodo!

Ji pasakė susitikimo vietą, tačiau nieko nesuvokiau, nes ausyse kalė pulsas. Tada ji išnyko.

Nusvyravau laiptais į gatvę. Dabar žinojau, kad ji gali padaryti tai, kas draudžiama. Išdrįso susitikti su manimi viena, niekam nežinant!

Į sodą nėjau. Stovėjau prie vartų, kad pamatyčiau ją ateinant. Atšlijau ir laukiau tarp didelių medžių. Sutriko ir kvėpavimas, ir širdies veikla. Šaipiausi pats iš savęs, bet nepadėjo.

Neilgai trukus pamačiau ją. Tamsi figūra plevėsuojančiu pusilgiu apsiaustu. Jos sijonas bangavo palei grindinį. Kulniukų kaukšėjimas lyg fanfara skelbė: „Pas tave ateina Ana!“

Kai ji priartėjo, šviesa ją permainė. Ji išsinėrė iš tamsaus apvalkalo ir virto apreiškimu iš lengvutės geltonos materijos. Saulė po medžių vainikais tapo bejėgė.

Norėjau prisitraukti ją. Atrodė, tarsi rankos nori atsiskirti ir veikti savarankiškai. Tačiau žinojau, kad ji ne Karna. Ir ne Sesilija. Ne Hana. Ji buvo profesoriaus duktė, nors ir sutiko pasimatyti su manimi vienu. Jeigu ir galvojau, kad ji Akselio Ana, to nesuvokiau.

Ji šyptelėjo sustojusi šešėlyje.

— Neturiu daug laiko, tik pusvalandį. Aš iš tikrųjų eisiu į muzikos pamoką, — greitai pasakė ji.

Tarsi būčiau tuo suabejojęs.

— Galime paėjėti takeliu tarp medžių. Ten toliau yra suolelis, — vėl tarė ji.

Vis dar nepratariau nė žodžio. Tik linktelėjau ir nusekiau paskui ją.

— Vadinasi, perskaitei „Perą Giuntą“? Ir manai, kad rašytojas parašė apie tave? — pasakė ji per petį.

Turėjo praeiti kelios sekundės, kol atsiminiau kažką panašaus rašęs laiške. Ar ji traukia mane per dantį? Ar kalba rimtai?

— Matyt, dėl tos tremties, — išlemenau, bet užsikirtau.

— Taip ir žinojau! —sušuko ji. — Žinojau, kad tau patiks! Visi žmonės yra ką nors išdavę. Ir visi tie išbandymai, kurių jis neatlaikė!

Vis tiek buvau nepasiruošęs, kai ji tiesmukai paklausė:

— Ar tu ką nors išdavei?

— Na... — murmtelėjau išsisukinėdamas.

— Aš supratau, kad būtent mintis apie Pero Giunto išdavystę paskatino tave parašyti man laišką.

Negalėjau perprasti jos balso. Buvo neutralus kaip gamtos garsas. Vis tiek jame slypėjo visi klausimai.

— Taip, — prisipažinau.

— Taip? Ir vis tiek nenori apie tai kalbėti?

— Aš norėjau su tavimi susitikti, Ana, — išgirdau save sakant.

Priėjome suolelį. Nuvaliau jį ir galantiškai mostelėjau ranka. Ji atsisėdo be žodžių. Aš prisėdau ant paties kraštelio. Pasisukau į ją visu kūnu.

— Tu esi sutikęs mane daug kartų... — prabilo ji.

— Bet ne vieną!

Valandėlę sėdėjome nepratardami nė žodžio. Viskas, ką buvau norėjęs pasakyti, išgaravo. Tada ji pažvelgė į mane ir tarė:

— Taip. Tu teisus. Ne vieną.

Pasijutau taip, tarsi ji būtų prisilietusi man prie odos.

— Ar ir su Akseliu nebūni viena? — įsidrąsinau.

Ji sušnairavo ir nusišypsojo. Nežinojau, kaip suprasti.

— Tai visai kas kita.

— O ?

— Mes pažįstame Akselį.

— Iš tikrųjų? — paklausiau ir prisiminiau Akselį prie Madam pasturgalio Pederio Madseno skersgatvyje.

— Tavo, matyt, nekokia reputacija? — paklausė ji. Tarsi būtų žinojusi, apie ką galvoju, bet Akseliui atleidusi.

— Kaip tai?

— Sofijos draugė vaikšto į studentų šventes Regensene, — tarė ji. Lyg tuo viskas būtų paaiškinta.

— Valkendorfe ne kitaip, — pasakiau, įklampindamas ir Akselį.

— Man tai ne paslaptis.

— O?

— Kad jis ten gyvena, dar nieko nereiškia.

Daugiau nieko negalėjau pasakyti.

— Ką Sofijos draugė kalba apie mane?

— Kad turi daug meilužių, — atvirai pasakė ji.

— Ką dar?

— Kad esi nekvailas ir išvaizdus, tačiau palaikai ryšius ne su padoriausiais studentų sluoksniais.

Jau žiojausi sakyti, kad visur mane lydi Akselis. Bet nutylėjau.

— Kas dar? — paklausiau.

— Kad baigęs mokslus grįši ten, iš kur atvykęs.

— Ar tu viso to klausinėjai?

— Taip.

— Kodėl?

— Man įdomu.

— Kodėl? — sušnabždėjau ir nedrįsau į ją pažiūrėti. Tik į jos rankas. Nykščiai buvo stiprūs ir tvirti. Riešai akiplėšiški kaip berniūkščio. Nagai trumpai nukirpti ir lenkti. Jei nieko nebūčiau apie ją žinojęs, būčiau galėjęs pamanyti, kad ji dirba fizinį darbą.