Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Tu negali ištekėti už Akselio, — tariau ramiai ir griežtai.

— Žinoma, ne! Aš visai netekėsiu. Važiuosiu į Londoną... Turiu ten tetą.

Ji šypsojosi. Įkvėpė sučiaupta burna ir išplėstomis šnervėmis.

— Ar tam manęs patykojai, kad visa tai papasakotum?

— Fui, dabar daraisi bjaurus, — įsižeidė ji.

— O koks mano vaidmuo? — paklausiau kuo ironiškiau.

— Man reikia tavęs. Skandalas padarys mane visiškai neįmanomą Akselio pastoriaus šeimai. Tada mane kuriam laikui reikės išsiųsti... O aš paprašysiu, kad išsiųstų į Londoną.

— Koks skandalas?

— Kad mylėjausi su jo draugu!

Visiškas pažeminimas. Laikiau įbedęs akis į arklio pasturgalį ir mąsčiau, kas būtų, jei šokdamas iš važiuojančio vežimo patekčiau tarp arklio kanopų. Tačiau sėdėjau. Dėbtelėjęs į šoną, pamačiau, kad ji nebesišypso.

— Ar turi pinigų važiuoti toliau? — kasdieniškai paklausė.

— Nne, — išlemenau.

— Vadinasi, reikia apsigręžti.

— Ką ketini veikti Londone?

— Pamatyti pasaulio. Skambinti pianinu. Būti laisva. Būti dama...

Surikau vežikui, kad apsigręžtų. Garsiai ir piktai, tarsi sprunkančiam vagiui.

Ilgai sėdėjome klausydami šlubuojančio ritmo. Buvau sugniuždytas. Toji diena buvo visiška beprotybė.

Ji norėjo išlipti, kad niekas nepamatytų pro langus.

Iššokau padėti. Sumokėjau ir ėmiau slampinti šalia jos. Džiaugsmo neliko nė lašo. Vaidinimas baigtas.

— Mums laikas skirtis, — pasakė ji apsimestinai žvaliai.

— Ką nori, kad aš daryčiau? — paklausiau.

— Visiems rodyk, kad mane myli! Taigi pasimatom sekmadienį aštuonioliktą valandą? Prašau nevėluoti! Akselis taip pat ateis, — pasakė ir atsisveikindama kilstelėjo ranką. Tada dingo.

Ar anksčiau žinojau, kad kur moteris, ten ir velnias?

Ėjau per užeigas ieškodamas Akselio. Kai suradau jį „Café Sorgenfri“ Grindėjų skersgatvyje, abu buvome per daug įkaušę, kad galėtume muštis. Jis sėdėjo apsuptas studentų iš Valkendorfo ir nepasakytum, kad nušvito mane pamatęs. Vis dėlto žvaliai suriaumojo:

— Ar tik ne jaunasis Grenelvas išėjo į miestą prasiblaškyti? Kur buvai prasmegęs?

— Sveikinu laimingai užbaigus! —santūriai pasakiau.

— Ačiū, tave taip pat! Kai viskas baigėsi, pasprukai kaip į uodegą įkirptas. Ar neišlaikė tavo jautrūs norvegiški nervai?

— Eik po velnių! Pats įsižeidei ir dingai! — atšoviau ir įsi- spraudžiau šalia jo ant suolo.

Nebuvau tikras, ar jis ką nors suprato, ar tai tebuvo perdėtas palengvėjimas dėl to, kad pagaliau baigėsi egzaminai.

— Valkendorfe ruošiam šventę. Pripirkom šampano! Ieškojome tavęs pas našlę Plačiojoje gatvėje. Bet veltui! O dabar staiga pasirodai! Gyvas ir sveikas! — švebeldžiavo jis.

— Aš žinau, kur jis buvo!—staiga sušuko vienas, vardu Otas, ir plekštelėjo sau per šlaunį.

— Na, rėžk! — paragino Akselis.

— Vėžinosi su dorovingąja profesoriaus Ana! — triumfuodamas pasakė.

Girdėjau Akselio tylėjimą. Didelė jo galva mano akyse susitraukė į mažytį riešutą.

— Ką, po velniais? — sušnypštė vienas po kito, tik ne Akselis.

— Nežinojau, kad esi ten įmerkęs meškerę, — tarė vienas.

— Maniau, tave domina tik sanitarės ir padavėjos!—užkriokė kitas.

Kartais apima noras paleisti į darbą kumščius. Bet čia tai būtų buvę lygu savižudybei.

— Ji pakvietė mane pietų, — pasakiau glebiu balsu ir pažiūrėjau į Akselį.

Jis linktelėjo.

— Ar turi pinigų, vaikine? Dabar tavo eilė statyti! —pasakė jis tvirtai ir pažvelgė man į akis.

Užsakiau visiems po bokalą alaus, ir kiti Aną pamiršo. Bet ne Akselis.

Kai, padainavę ir išgėrę už studentišką gyvenimą ir moteris, stovėjome gatvėje pasiruošę iškilmingai eisenai į Regenseną ūžti toliau, jis prisigretino.

— Eime iš čia! — pasakė.

— Kodėl? — paklausiau kiek sunerimęs.

— Kaip pastoriaus sūnui, tai bus pernelyg pasaulietiška! Man reikia dvasinio peno.

— Apvesiu Akselį porą ratų aplink Šventosios Dvasios bažnyčią, kad gautų šiek tiek dvasios ir gryno oro! — sušukau kitiems.

Kai jie išnyko, jis paklausė:

— Esi kažką sumanęs dėl Anos?

— Sutikau ją gatvėje, mes pasivėžinome, ir ji su tėvų palaiminimu pakvietė mane pietų, — nerūpestingai atsakiau.

— Kodėl?

— Kodėl? Kam klausi? Ar turiu gauti tavo leidimą, kad galėčiau pasivėžinti su dama?

— Tu juk žinai! — nebe taip tvirtai pasakė jis.

— Ką?

— Kad mes su Ana susituoksime.

— Taip, ji minėjo.

— Ir?

— Kas ir?

— Tu bandai jai užsikarti.

— Ji norėjo pasivažinėti!

— Melas, — iškošė jis. — Demonstruoji savo prakeiktą pataikūnišką žavesį ir tikiesi gauti vietą Frederiko klinikoje vien dėl to, jog meiliniesi profesoriaus dukrelei.

— Ar nesiliausi, velniai griebtų! Gal pats taip galvoji! Tu...

— Manai, nemačiau, kad tu ją įsižiūrėjęs? — niūriai pertraukė jis.

— Na, gerai jau, gerai! Ar aš dėl to kaltas?

Jis atlyžo. Atsisėdome ant bažnyčios laiptų ir paeiliui nusikeikėm.

— Ar tai rimta? — paklausė jis po valandėlės.

— Nežinau, — atsakiau.

— Turėjo būti džiaugsminga diena, — sudejavo jis.

— Susiimk! — paraginau.

— Turi laikytis nuo jos toliau, — įniršęs pasakė jis.

— Ji nėra tavo nuosavybė!

— Ar mes ne broliai? Ar nebuvome pas Madam Pederio Madseno skersgatvyje... tu ir aš?

— Ar jai pasakojai apie tai? — paklausiau.

— Tau visai pasimaišė! —pasibjaurėjo jis.

Nežinau, kuo tas Akselis toks nepaprastas, pamaniau, bet man jis patinka, velniai griebtų.

— Man atrodo, velniai griebtų, tu man patinki, Akseli! — pasakiau rankomis suspaudęs galvą. — Bet kartais per daug reikalauji.

Tada jis pravirko. Tai buvo be galo tolima mano įsivaizdavimui apie verkiantį vyrą. Todėl vos pamatęs, kas atsitiko, nusukau akis į šoną. Jis, matyt, buvo labiau įkaušęs.

— Na, na, — tariau sūpuodamas jį. Jis susvyravo virš manęs kaip galingas medis.

— Galbūt mes pasmerkti būti kartu? — pasakiau lyg sau.

Jis nusišnypštė į saują ir nieko neatsakė.

— Galbūt Ana skirta mums abiem? — tariau.

— Eik tu peklon! Ką čia prasimanai?

— Na na na! Nevaizduok dorovingo! Ar nebuvome kartu pas Madam?

Jis tik užsimojo ir nukryžiavo mane prie bažnyčios durų.

— Nekalbėk šitaip apie Aną! — užriaumojo. — Ana yra angelas! Ji — gėlės žiedas, ji... ji...

Neradęs žodžio, vėl puolė į ašaras.

Užsidegiau cigarą, kurį galėjome surūkyti pasidalydami, ir nieko daugiau nesakiau. Jis nusiramino išrėžęs ilgą prakalbą apie Anos grožį ir puikumą. Kai kuo abejojau, tačiau daugumai jo minčių pritariau. Iš paskutiniųjų stengiausi, kad neparodyčiau nei vieno, nei kito.

Vėlai vakare atsidūrėme Salos gatvėje. Akselis žinojo ten vieną tvarkingą vietelę. Kupini broliškų jausmų, įsidrąsinome ir pabeldėme į duris. Jas atidarė baltu peniuaru apsitaisiusi vyresnioji ir perleido mus žvilgsniu. Tada papurtė galvą ir nusižiovavo.

Susigėdę kurį laiką slampinėjome gatvėmis. Nedrąsiai kaip šviesos bijančios kandys. Draugiškai apsikabinę, traukėme nešvankias išgertuvių dainas. Po pusę posmo ir po visą. Gyvenimas nevertas nė grašio. Egzaminai pasibaigę. Karas, tuštuma ir moterys. Argi dėl to verta gyventi ar mirti?

Užmigome suglaudę pėdas ant suolo parke. Auštant mus pažadino policininkas.