Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

Pardavėjas stovėjo baltame debesyje, su skardiniu semtuvu palinkęs prie miltų stalčiaus. Hana laikė dideles žirkles. Taikydamasi atkirpti penkis metrus drobės moteriškei iš salų. Žirklės nukrito žemėn. Pro saulėlydžio žaros stulpą.

Tada Andersas sušuko tokiu balsu, kokiu šaukdavo pranešdamas, jog viskas paruošta silkėms gaubti. Linksmas, ramus ir susikaupęs:

— Tegu mane skradžiai, koks išganymas tas telegrafas! Kur rasti moteriškę, kuri pirmuoju garlaiviu galėtų plaukti į Bergeną?

Karna! Nori, papasakosiu tau apie motušę Kareną? Apie tai, kaip mane lydėjo jos kvapas. Apie jos didinamąjį stiklą. Aš tebeturiu jį. Man visai nesvarbu, kad ji man ne senelė. Kad tik galėčiau nešiotis ją. Jau supakavau mūsų knygas. Jos keliaus į Reinsnesą.

Keista, kad žinau tiek mažai. Nieko nežinau apie meilę. Girdi? Ko gera, tai ir yra mano nelaimė. Tikriausiai pastebėjai jau tada, kai gimei? Karna!

Aš pasiimu tave. Nešu tave. Manai, kad įmanoma, Karna? Kad nėra prakeikta auka? Bet gali mane išgelbėti?

Ar manai, jog tiesa, kad viskam yra savas laikas?

Kaip įmanoma taip greitai pamiršti, Karna? Iš ko mes padaryti, kad viską pamirštame? Karo lauko ligoninę? Kūnus? Mūšio laukus? Mes tvarstėme strampus. Arba matėme nukraujavusius žmones. Ar tai nepakeitė manęs? Karna! Ar nors per nago juodymą priartino mus prie meilės? Jei ne, ką pakeitė? Ar matei kaukolę, prikimštą laikraštinio popieriaus?

Nenoriu pamiršti, kaip tu gimei. Bet galbūt jau pamiršau. Juk buvo taip baisu. Ir gražu. Raudonoji upė, kurios ištaka buvai tu, privertė pamiršti tave. Buvau toks išsigandęs, jog pamiršau tave, Karna. Ar gali suprasti? Ir iš liūdesio tave pamiršau. Turėjau visa pereiti vienas. Ar manai, kad gebėsiu tave per visa tai atsiminti? Kad galėčiau papasakoti tau apie mamos plaukus. Apie jos kiaurus batus. Ir sukiužusį skėtį.

Ar manai, kad kada nors įstengsiu tau papasakoti apie savo išdavystę? Nemanau, kad pajėgsiu. Numojau net nepradėjęs. Ar gali suvokti, kad įmanoma būti tokiam bailiam? Vis dėlto žinau, kad nesu blogas. Aš nesu blogas. Girdi? Tačiau žmogus taip greitai pamiršta.

Todėl nieko nežinau apie meilę. Jutau ją. Su geležimi ir krauju visuose pėdsakuose. Žinau. Ir vis tiek pamirštu.

Mielai būčiau atsisakęs visų rūpesčių dėl tavęs. Jau esu tave daug kartų pamiršęs. Pamiršdavau iš liūdesio. Iš džiaugsmo. Pamiršdavau, nes neįstengdavau galvoti apie tai, jog nužudžiau tavo motiną. Nešiojuosi jus.

Tu įsitveri manęs, kai ištiesiu tau ranką.

Dar neklausi, kas aš toks.

Manai, būsiu viską pamiršęs tą dieną, kai paklausi?

[1]S. Kirkegoro citatas vertė J. Adomėnienė.

[2]Pamišęs (vok.).

[3]Vogas — senas svorio vienetas, lygus maždaug 18 kg.

[4]Kvartelis — svorio vienetas, lygus 25 kg.

[5] Ankeris — senas skysčių talpos vienetas, 38,6 1.

** ‘Markas — svorio vienetas, lygus 250 g.

[7]N. F. S. Grundtvigas (1783—1872), danų teologas ir poetas.

[8]Petter Dass (1647—1707), norvegų teologas ir poetas.

[9]Adam Oehlenschlager (1779—1850), danų poetas.

Table of Contents

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]