Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

— Sakot, meilė... Manau, kad turite galvoje savo požiūrį į... Nedaug apie jus žinau. Tai, kad ateinate pasikalbėti su manimi, jums į naudą, nors laikas kiek neįprastas... Bet negaliu spręsti, ar tai darote iš meilės. Nežinau, ar turite skolų. Ar galite aprūpinti žmoną. Nežinau, ar Ana gerai jaustųsi jūsų žiemą sutemstančioje tėviškėje. Tačiau... aš neprieštarausiu, jei ji to norės. O štai jos motina tikrai protestuos. Bet Ana... užsispyrusi. Tai gali jus pražudyti. Tai tiek šiuo metu žinau apie meilę.

Šypsodamasis jis išlenkė taurelę.

— Dabar reikia numigti. Viso pasaulio per vieną naktį neišganysi, — pridūrė jis ir padavė man ranką.

Tuomet tarpduryje pasirodė Ana. Jos veidas, paprastai auksinis, buvo blyškus ir ištįsęs. Akys plačiai atmerktos.

— Ana! Tu dar ne lovoje? — sušuko profesorius.

— Aš girdėjau kiekvieną žodį, — tarė ji.

— Aha? Klausomasi už durų? Na, ir ką?

— Judu deratės dėl mano ateities taip, tarsi būčiau baldas.

— Na, na, — sumykė profesorius.

— Aš nesiruošiu į Šiaurę. Nei keliauti, nei tekėti! Vyriškos intrigos man per žemos! Pernelyg apgailėtinos. Girdite? Su Akselio pastoriška šeima taip pat nenoriu turėti nieko bendra! Aš vėl noriu į Londoną, ir nieko daugiau.

Tai buvo Joninių nakties ragana. Visa figūra, rodės, tuoj iširs. Elegantiška, nepriekaištinga suknelė susiglamžiusi. Plaukai suvelti. Basos kojos kyšo iš po sijono. Rankovių ir apykaklės nėriniai nukarę. Tarsi būtų permirkusi nakties rasoje arba lietuje. Ploni pirštai stipriai apgniaužę tvirtus nykščius. Atstačiusi kumščius priešais save kaip skydą. Krūtinė buvo sunkiai kilsuojančios dumplės. Nusileisdavo ir vėl pakildavo.

Niekada nemačiau jos tokios gražios.

— Duodu jums dešimt minučių viskam išsiaiškinti. Tada ateisiu, jaunuoli, jūsų išleisti, — pasakė profesorius ir išėjo.

— Ar galėtum vis tiek su manimi važiuoti? Ana? — paprašiau, jam dar nespėjus uždaryti durų.

Ji pervėrė mane žvilgsniu. Nurijo seiles.

— Ar įmanoma mums palaikyti ryšį? Kai aš išvažiuosiu?

— Nežinau! Aš pavargau nuo jūsų. Abiejų. Nesubrendę šunyčiai!

Bandžiau paimti jai už rankų. Bet ji atsitraukė. Atkišo delną kaip skydą.

— Vieno negaliu tau atleisti — to, ką padarei tai Karnai, nepapasakodamas man, — tarė ji.

Girdėjau, kad ji visai nenori verkti.

Raudonas aksomas atplyšo nuo baldų ir užspaudė man gerklę. Smaugiamas pasijutau mirtinai pavargęs. Šis tas. Galbūt pajutau net savotišką palengvėjimą. Palengvėjimą, kad ji ne verkia, o plūsta mane. Kad nejsikabino j mane sakydama: „Pasiimk mane kartu!“

Šiaip ar taip, kai profesorius sugrįžo į kambarį, kuo pagarbiausiai padaviau jai ranką.

Kai jis mane lydėjo prie durų, supratau, kad mūsų santykius išsiaiškino klaidingai. Jis pasakė:

— Visą laiką mačiau. Kurlink viskas krypsta. Nuo pirmojo jūsų apsilankymo. Tikėjausi, kad Akselis ir Ana bus kartu. Būtų buvę labai teisinga. Taip paprasta. Bet Ana tokia... Jums su ja nebus labai lengva, jaunuoli. Ji išdidi už du. Taigi jums neverta būti išdidžiam.

Nebuvo reikalo jam prieštarauti.

24 skyrius

Nežinau, kas įvyko valčių pašiūrėje. Mat nuėjau tiesiai į Plačiąją gatvę. Po kurio laiko net užmigau. Akselis ir Ana? Ana ir aš. Akselis ir Dina? Ana ir aš?

Ką būčiau galėjęs padaryti? Buvau toks pavargęs. Kiek įmanoma pavargti? Nuo to, ką pats esi ištaisęs.

Praėjo trys dienos ir trys naktys. Įsigijau dvi dideles dėžes savo knygoms ir negausiai mantai supakuoti. Jos stovėjo sukrautos viena ant kitos kampe prie durų. Rudos, tvirtai sukaltos. Sėdėjau ant lovos su pypke, o bažnyčių varpai ką tik suskambo tris kartus. Tada išgirdau ją kažkur name kalbantis su ponia Frederiksen.

Ji pasirodė tarpduryje. Spinduliavo energija. Spalvos ryškios. Judesiai minkšti. Jos kvapai pripildė kambarį. Ir sunkūs, ir lengvi. Druska ir prieskoniai. Arklidės kvapas išgaravo Berlyne.

Žinojau negalįs tikėtis, kad ji mano gyvenimą padarytų lygų.

Dienos valčių pašiūrėje taip pat nuėjo praeitin. O gal jų išvis nebuvo? Ir aš jas tik sugalvojau, nes man žūtbūt jų reikėjo?

— Aš parvežiau tavo krepšį ir violončelę. Paprašiau vežiką pastatyti kieme, — tarė ji.

Aš linktelėjau.

— Kaip sekėsi? — tuoj pat paklausė ji.

— Su kuo?

Tyčia kalbėjau daniškai.

— Su Ana.

— Nelabai.

— Bet suradai ją ir parvežei namo?

— Taip. O tu? Parvežei Akselį namo?

Ji buvo priėjusi prie pat lovos. Dabar apsisuko ant kulno. Tarsi apžiūrinėdama aplink save tvorą. Aš peržengiau jos ribas.

Ji buvo tokia pati kaip anksčiau. Bet aš — ne. Nebebuvau mažas berniukas, kuriam ji galėdavo tvirtai suimti už sprando, kai mane apimdavo įniršis ir nusivylimas. Buvau baigęs mokslus cand. med. Benjaminas Grenelvas. Nepriklausomas nuo jos valios!

— Ne, priešingai! — tarė ji ir vėl pasisuko į mane. Stiklo skaidrumo akys, skleidžiančios apskritas bangas. Jos įsmigo į mane.

Aš tylėjau. Bet atlaikiau jos žvilgsnį.

Tyloje mąsčiau, jog dabar man amžiams įsismelks jos paveikslas. Būtent šią akimirką. Kad ir kas būtų, turėsiu jį nešiotis.

Ji sėdėjo visiškai ramiai. Sprandą pakreipė taip, tarsi ant galvos būtų pasistačiusi sunkų vandens ąsotį. Judesys buvo greičiau švelnus nei staigus, tačiau jis bylojo: nebandyk manęs palenkti!

Jos veidas buvo profiliu į mane. Nosis jam teikė aštrių bruožų. Švelni duobutė tarp smakro ir apatinės lūpos buvo visiška priešingybė. Kol ji tebebuvo kuriama ir dar neturėjo galutinės formos, kažkas pridėjo ten pirštą ir paliko mielą atspaudą. Raukšlelės prie burnos ir tarp antakių bruožus darė švelnesnius už tuos, kurie buvo likę atmintyje. Bet ką iš tiesų prisiminiau? Ar turėjau ryškų jos vaizdą?

— Ar pakalbėjai? Su Ana?

Papurčiau galvą.

— Važiavau su Sofija ir Ana. Taip. Sėdėjau tame pačiame vežimaityje. Ana mane išplūdo.

— Ar turėjo priežastį?

— Manau, kad taip.

— Ar nori apie ką nors pasikalbėti?

— Tai, ką pasakiau prieš jai pabėgant, buvo melas. Mes nesitarėme, kad ji su Akseliu atvažiuos į Reinsnesą. Nesuprantu, kodėl aš...

— Bet ji tikriausiai ne vien dėl to tave plūdo?

— Ne.

Ji laukė stebėdama mane.

— Aš juk buvau ten. Akselio nebuvo... Jis ir nesielgė taip, lyg būtų susižadėjęs...

Galima juk buvo ir jai kiek prikišti. Ji gūžtelėjo.

— Taip, ko gera, tu teisus. Bet tau juk atsirado gera proga, ar ne?

— Tai ne tas pats, kaip pirkti ir parduoti!

Ji atidžiai mane nužvelgė. Nuo kojų iki galvos.

— Ne Anai, ne. Bet tau? Akseliui?

— Nepiešk tokiom bjauriom spalvom.

— Tai kad jos ir nėra gražios! Judu su Akseliu abu labu tokiu. O Ana stengiasi neatsilikti. Nuojauta man sako, kad ji galėtų būti geresnis pirklys nei katras nors iš judviejų...

— Dina! Nedrabstyk Anos purvais!

— Klysti, mielasis Benjaminai, aš bandau padaryti ją matomą. Jei tau atrodo, kad ji drabstoma purvais, mano galva, turėtum pasigilinti į save. Aną padarys švarią ją matančios akys.

Tada ji apsidairė po kambarį ir staiga pakeitė temą, tarsi anas pokalbis būtų baigtas.

— Dėžės? Krauniesi?

— Taip.

— Išvyksti?

— Taip, netrukus. O tu ne?

Ji neatsakė. Apsuko kambaryje ratą ir atsisėdo priešais stalą šalia lango. Šviesai krintant į nugarą, jos veidas atsidūrė šešėlyje.

— Kiek suprantu, nežadi kviesti Anos į Reinsnesą?