Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

— Kviečiau, — tarstelėjau.

— Ką ji pasakė?

— Nedavė jokio atsakymo.

— Bet nepasakė „ne“.

— Ne...

— Ar ji tau rūpi?

Aš linktelėjau.

— Ar tau savigarba neleidžia? Akselis?

— Ne, aš ketinau taip... kurį laiką.

— Ar bijai, kad jai nepatiks? Kad vėl išvažiuos? Kad jai šiaurėje bus per ankšta? Ilgai manei, kad ir tau ten bus per ankšta? Ar ne? Tu delsi...

Prisiverčiau atremti jos žvilgsnį. Bet neturėjau noro atsakyti. Vis tiek pro sukąstus dantis iškošiau:

— Nesi ta, kuri galėtum...

— Ne, — greitai pertraukė ji ir pavartė knygą, gulinčią ant dėžės. — Bijai, kad ji vėl tavęs nepaliktų?

Aš neatsakiau.

— Bijai, kad ji tavęs nepaliktų?

— Taip! — piktai išrėkiau.

— Nežinau, kodėl sakau... Nemanau, kad pati spėjau išsiaiškinti... Bet mes žinome du dalykus. Vienas iš jų yra mirtis. Antras — kad mes būsime palikti. Vienaip ar kitaip. Palikti.

Štai ką mąsčiau: pati didžiausia žmogaus proto yda, kad jis aklai pasitiki akimis, o tuštumą ir baltas dėmes užpildo kitomis juslėmis. Taigi visada matome tik vieną pasaulio pusę. Išorinę. Ir mažų dalykų, ir didelių. O kadangi esame įpratę viską matuoti iš akies, pamirštame kitas puses. Aš mažai žinojau apie Dinos vidų.

Bet pasakiau:

— Mirtinai palikti!

— Ką nori tuo pasakyti?

— Kad to išvengtum, nusprendei būti ta, kuri palieka, — atsakiau.

— Gal taip ir atrodo.

— Ar pasirinkimas buvo teisingas?

— Renkasi tik tie, kurie nebijo rizikuoti, kad pasirinks neteisingai.

— O kiti?

— Jie nedaro nieko. O visa, ką gauna, yra ne jų.

Staiga įsidrąsinęs pasakiau:

— Todėl taip padarei? Levui?

Girdėjau, kad ji bando kažką pasakyti. Laukiau. Kol prasiverš žodžiai. Tai truko ilgai.

— Tai reiškė būti... paliktai, — iš lėto pasakė ji.

— Ir tu pamatei, kad pasirinkimas buvo neteisingas, — tariau po valandėlės.

Ji neatsakė. Atsistojo ir pradėjo vaikštinėti po kambarį, įnirtingai tampydama smiliaus sąnarį. Jis bjauriai traškėjo.

Sustojo priešais sieną. Priglaudė prie jos kaktą. Tada atkragino galvą ir suriko:

— Pamačiau! Pamačiau!

Ji nuslydo siena žemyn ir liko sėdėti rankomis apkabinusi kelius.

Būčiau galėjęs prieiti. Būčiau galėjęs atsisėsti šalia. Bet ji buvo taip toli. Nepasiekiama.

— Ateik, Benjaminai, — sušnabždėjo ji nuo sienos.—Ateik čia.

Pagaliau tai pasakė.

Ji laikė mane apkabinusi. Ilgai.

— Akselis? — paklausiau.

Ji šyptelėjo.

— Jis nepražus!

— Tu atskyrei jį nuo Anos, — pasakiau.

Ji žiūrėjo į mane tarsi svarstydama, kiek aš galiu pakelti. Tada tarstelėjo:

— Taip.

— Ar dėl manęs? — paklausiau.

— Ne! Dėl savęs! — skubiai atsakė ji.

Mes tebesėdėjome ant grindų. Pradėjo mausti nugarą.

— Šįvakar išvažiuoju į Berlyną, — tarė ji.

Aš linktelėjau. Mažas paukštelis pabandė atsitūpti ant langinės. Uodegytė metė judrų, nekantrų šešėlį ant jos galvos. Pasigirdo silpnas krebžtelėjimas į lango rėmą. Ji pasuko veidą garso link. Sulaikiau kvėpavimą. Lygiai tą patį buvau patyręs anksčiau.

Paukštelis nuskrido, ir ji pasisuko į mane.

— Bet pirmiausia štai kas... Noriu, kad mes kartu ten nueitume... Pas tavo vaiką.

Nukeliavome į Kranto skersgatvį. Įėjome pro išklerusius vartus, gailiai čirpiančius, vos prie jų prisilieti. Kiemas neatrodė patrauklesnis nei įprastai. Vėrėsi prieš mus kaip užkulisiai. Varnų pilis. Kur žmonės visomis proto išgalėmis ir su dideliu išradingumu statė ir plėtė, ieškodami pagrindo grindų lentoms. Į aukštį ir į plotį. Viskas atrodė taip, tarsi tuoj mus užgrius, vos papusime. Prasminga laiptų sistema — su turėklais, aikštelėmis, kyšuliais, priestatais ir be jų. Visi statiniai rėmėsi vienas į kitą, sudarydami gyvybiškai būtiną simbiozę. Kaip kortų namelis. Rodės, viskas sugrius išėmus mažiausią lentelę.

Skalbinių virvės buvo ištemptos skersai išilgai tarp priestatų, rodydamos mums pilkas nutrintas paklodes ir neįvardijamus apdarus, šiek tiek užmaskuotus po sijonais ir užvalkaliukais. Šviesa žaidė grublėtuose langų stikluose, nuspalvindama garsus. Iš nesuskaičiuojamų atvirų langų mus užgriuvo privatus žmonių gyvenimas. Šviesa kiek galėdama stengėsi supriešinti spalvas ir šešėlius, kad sušvelnintų skurdo žymes. Rodės, tarsi į pasaulį žiūrėtum pro spalvoto stiklo šukę.

Dinai apie kojas ėmė trintis didelė įkyri katė. Mane tai suglumino. Tarsi visa, kas viduje, būtų mano. Tarsi būčiau atsakingas už visą purvą ir nevalyvumą. Kampe riogsojo pintinės ir dėžės, pilnos šlamšto ir atliekų, neišvežamų nežinia kiek dienų.

Kažkada man atrodė, kad šis kiemas apsunkęs nuo geismo.

Karna!

Butą pusrūsyje, kurio durų stakta ropinėjo skruzdėlės, močiutė bandė papuošti gėlių dėže, iki kraštų prisodinta raudonų snapučių. Puošmena atkakliai laikėsi ant poros šleivų kablių po vieninteliu buto langu.

Belsdamas į duris panorau iš čia dingti. Apgailestavau nusileidęs Dinai ir pasiėmęs ją.

Stovėjome prie Karnos lovos ir žiūrėjome į pusnuogį kūnelį. Dina palietė kumštelį vystykluose. Senelė pašėlusiu greičiu bėrė kančių istoriją. Aš jau buvau paguldytas ant ešafoto. Kirvis buvo besileidžiąs. Jau girdėjau suerzintos geležies švilpimą.

— Kiek jai mėnesių? — paklausė Dina ir pažvelgė į Karnos senelę.

— Lygiai du, — atsakiau.

Abi sužiuro į mane. Lai žiūri. Kai kurių datų negali pamiršti.

Galėjau įsivaizduoti, kad Dina staiga praras savitvardą, kaip visai neseniai, kai mudu sėdėjome ant grindų. Galėjau netgi įsivaizduoti, kad ji griebs kūdikį iš lovos ir pareikš, kad pasiima. Suteiks jam namus. Nes ji pasiaukodama išlaisvintų mus abu. Gyvybė už gyvybę. Levas už kūdikį. Žinojau, kad moterys gali taip pasielgti.

Bet ji to nedarė.

Kūdikis pabudo ir ėmė mosuoti rankutėmis, kol susirado mano pakištą pirštą. Tarsi gyvūnėlis, kuris mato tik naktį ir vadovaujasi instinktais ir žiuželiais, kai pernelyg staiga išaušta. Mažylė sugniaužė pirštą ir laikė stebeilydama į mane plačiai atvertomis akimis.

Ilgai nebuvau jos matęs. Bet dabar ją mačiau: viena akis švytėjo rudai, o kita — mėlynai!

Prie manęs ėjo Tomas. Reinsneso laukais. Sunkiai perlipo močiutės snapučius ir įlipo pro langą. Vilkosi per nešvarias grindų lentas, kurių plyšiuose buvo priaugę purvo. Ant sprando nešė baslius. Nešė ir nešė. Sprandas buvo nulinkęs iki pat grindų. Nusiminęs bandė pažvelgti į mane iš po rusvų garbanotų plaukų. Smilkiniuose jie buvo pražilę. Matyt, norėjo man kažką pasakyti. Bet užsikirsdavo ir užsikirsdavo. Basliai ėmė svyruoti ir, rodėsi, nukris, vos tik jis atsitiesdavo parodyti savo veido. Jis buvo gyvas. Nepaprastai gyvas. Prakaitas ir žemė. Jis nežiūrėjo į Diną. Žiūrėjo į mane. Norėjo kažką pasakyti, bet neįstengė.

Buvau šešerių septynerių. Ėjau paskui Tomą kaip takas per pievą. Takas į vasaros tvartą. Saldžiai kvepėjo prisirpusios mėlynės. Aplink tvartą uogos visada būdavo tokios didelės. Tai todėl, kad čia gyvuliai tuštinasi, buvau išmokęs. Mėlynos kekės kabojo ant šakelių palei taką. Ant kupstų. Žvilgančios nuo rasos ar lietaus. Arba didelės, matinės paūksmėje. Dievas pasirinko būtent šitas uogas ir suteikė joms aksominį apvalkalą. Eidamas vėriau jas ant smilgos. Tas kvapas teikė saugumo. Nebūtina buvo džiaugtis. Tiesiog jaustis saugiam. Nuo Tomo nugaros krito didelis šešėlis, kuriame galėjau pasislėpti. Pro jo kojų tarpą švysčiojo šviesa. Ritmingai trūkčiodama. Tai į vieną pusę, tai į kitą. Visada kelyje į naują dieną.