Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

— Tiesa. Bet pavojinga yra ji.

Juk turėjau tai pasakyti? Išgelbėti jį nuo kelionės j Berlyną ir neleisti nusvilti nagų. Turėjau juk pasakyti: ji nušauna tokius kaip tu, kurie ateina tik pasimokyti ir pažaisti!

— Jos požiūris į tai, kas teisinga ir neteisinga, ne toks kaip tavo pastoriaus namuose, Akseli... supranti?..

— Jeigu būtų kitaip, niekada nebūčiau jos pažinęs! — linksmai sušuko jis.

Aš įkvėpiau. Daug oro. Man reikėjo viso viesulo.

— Jis buvo už tave didesnis, kur kas vyresnis ir protingesnis, — sušnypščiau.

— Kas?

— Rusas.

— Rusas?

— Vyras, kurį ji nušovė! Jis nesuprato, kad ji nepakenčia būti palikta!

Viskas! Aš iškasiau jai vilkduobę. Pas Akselį. Kurį laiką ji greičiausiai bus gerai paslėpta po tankia žalia lapija. Kol jai bus per vėlu gelbėtis. Vieną kartą, kai mėnuo šoks virš svetimų stogų Berlyne, ji įklius. Ir dar krisdama žinos: tai padarė Benjaminas.

Priešais mane sėdėjo šviesbruvis tvirtai sudėtas vyras išplėstomis akimis. Liežuvio galiuku jis persibraukė lūpas. Labai lėtai. Tada tūžmingai tarė:

— Tu pats tai sugalvojai, Benjaminai, kad palikčiau ją ramybėje!

Pastebėjau, kad jis neįstengė ištarti „tavo mamą“, sakė „ją“. Pamaniau, kad ir pats būčiau pasielgęs taip pat, ir atsakiau:

— Ne, anaiptol. Nuo tada, kai man buvo vienuolika, turėjau sugalvoti daug keistybių, kad niekam apie tai neprasitarčiau.

Mačiau iš jo veido, kad bando įsivaizduoti to, ką pasakiau, pasekmes. Bet jam nesisekė.

— Kaip bus, taip. Važiuosiu pas ją! — ryžtingai tarė jis.

— Buvo daug kraujo. Tiek pat kiek Karnos. Tačiau iš galvos. Jis gulėjo viržyne. Aš stovėjau ir žiūrėjau į jį. Buvo tokia graži rudens diena. Saulė, — paaiškinau.

— Liaukis!

— Bet taip buvo, — patvirtinau.

Pasidarė tylu.

— Iš tikrųjų aš ją pažinojau visą gyvenimą. Ne tik tas porą dienų... Supranti? — ramiai tarė jis. Tas šviesbruvis vyriškis atrodė tarsi nusižeminęs. — Ji tikrai?.. Ar kas nors žino?

— Tu ir aš.

Jis tik sėdėjo.

— Tau nereikėjo sakyti! — pagaliau ištarė.

— Ne.

— Aš negaliu imti ir leisti jai išnykti. Tu manęs neišgąsdinsi! Girdi? — pasakė nebe taip nusižeminęs.

— Šiaip ar taip, aš bandžiau!

Jis atkragino savo liūtišką galvą ir iš bokalo dugno išsiurbė putas.

— Nevažiuok! — prašiau.

— Nebūk vaikas, — tarė jis.

— Tu pažįsti ją tik kelias dienas!

— Aš visą laiką jos laukiau!

— Tai tu vaikas! Ar nematai pats? — bandžiau jį įtikinti.

— Tokiu atveju tai mano reikalas! — piktai atrėžė jis.

— Nevažiuok! — maldavau.

— Negaliu taip palikti!

— Beprotybė!

— Tai leisk man patirti beprotybę! — šėlo jis. — Atstok nuo manęs su savo morale ir taisyklėmis! Girdi? Ne tau, po velniais, apie tai kalbėti!

— O kaip Ana?

— Būtent! Parašiau laišką ir palinkėjau jai visa ko geriausia, kad ir kur ji būtų.

— Koks gražus mostas, — įgėliau.

— Tu taip manai? — pašaipiai paklausė jis.

Sėdėjome kaip du nuvargę uosto darbininkai po pamainos. Nusvarinę rankas.

— Turiu tau kai ką pasakyti. Jei nori, gali pritrėkšti mane prie sienos. Vis tiek turiu pasakyti.

— Taip, galiu įsivaizduoti.

Jis pabandė išsišiepti kaip senais laikais. Nepavyko.

— Ana?

— Aš žinau, — tarė jis.

— Ką žinai?

— Mano kambaryje. Valkendorfe.

— Ar ji papasakojo?

— Ne, nereikėjo. Radau ir nebaigtus rūkyti savo cigarus, ir jos šukas.

Praėjo valandėlė.

— Diurehavsbakene elgeisi lyg niekur nieko, — po kiek laiko nutraukiau tylą.

— Nejaugi?

— Po velniais! — nusikeikiau.

— Ar gerai buvo? — paklausė jis.

Jutau, kad užkaito veidas.

— Kokia ji buvo? Ana? — neatlyžo jis.

— Negaliu su tavimi apie tai šnekėti, — niūriai tariau.

— Suprantama. Kelneri, mums dar po vieną!

Nusprendžiau, jog bus geriau, jei, kol nėra būtinybės kalbėti, patylėsiu.

— Ar pasiimsi Aną? — paklausė jis su šviežia alaus puta ant ūsų.

— Ne. Vaiką!

Jis suraukė kaktą ir išpūtė akis.

— Ar pasiutai, žmogau!

Ir netrukus sumurmėjo tarsi pats sau:

— Kaip tu gali? Vaikas? Ką su juo darysi?

— Būk geras... — paprašiau.

— Taip.

Tada pro duris įvirto būrelis uosto darbininkų. Jie buvo gavę atlyginimą, tad jiems priklausė visas pasaulis.

Nusprendžiau leisti jam keliauti. Linktelėjau.

— Taigi. Man tavęs trūks,—jausmingai pasakiau. Galėjai pamanyti, jog balsas pilnas rūdžių ir seno kraujo. Jis, matyt, daugelį metų gulėjo po riebia žeme mūšio lauke prie Dybėlo. Dabar buvo iškastas. Ne itin didvyriška.

Jis linktelėjo. Jo veidas išaugo per pastarąją parą. Buvo toks didelis.

— Prisimenu patį pirmą kartą, kai susitikome... Su tokiu dideliu apetitu kirsdavai žalius kiaušinius...

Užsidengiau veidą. Per jį bėgo. Visas plonytis kloakos tinklas. Visos tiksliai pamatuotos atliekos, kurias varo kraujo apytaka. Studentiškų dienų arterija. Dainos po medžių vainikais Regenseno kieme. Visos nuodėmingosios naktys. Toji pas Madam iš Pederio Madseno skersgatvio. Ir ta popietė, kai jį išdaviau jo lovoje. Dabar jis atsilygino. Mes vienas kitam nebeskolingi.

Visa, ko neįstengėme duoti. Turėjau tai sustabdyti. Dabar! Todėl pasakiau:

— Smagu buvo. Labai smagu!

— Taip, žaidimas baigėsi... — sumurmėjo jis.

Po valandėlės vėl tarė:

— Tu panašus į ją. Bet ji gražesnė.

Išgirdau, kaip gurgžtelėjo jo kremzlė, kai užsimojęs tvojau kumščiu jam per nosį. Jis pašnairavo, tada rėžė atgal. Stipriai.

Po poros sekundžių mano delnai buvo pilni kraujo iš nosies. Malonus jausmas. Išsišiepėme vienas kitam. Žinojau, kad kietą jo kumščio smūgį jusiu visą gyvenimą.

Rugpjūčio 15-ąją motušės Karenos kalendoriuje galėjai perskaityti tokius žodžius: „Šiandien sula grįžta į medžio šaknis“.

Andersas sėdėjo krautuvės kontoroje ir galvojo, kaip ilgai laikosi vasara. Dosni giedra ir šiluma. Kai grįžo namo iš Bergeno, rodės, kad viena jo dalis tebeplaukioja tarp dangaus ir jūros.

Jis buvo atlapa liemene ir prasegtais marškiniais.

Pro atviras duris skubiai įėjo Hana. Jau kuris laikas buvo nepakeičiama krautuvėje. Dabar ji kaip vėjas įlėkė vidun ir įbruko jam telegramą.

— Laiškininkas ką tik atnešė, — tarė ir vėl dingo.

Andersas pakilo nuo kėdės ir pakėlė prieš akis sulankstytą

popieriaus lapą. Prisimerkė. Tada atplėšė ir pabandė perskaityti. Prisimerkė dar kartą. Raidės liejosi. Jis prisikišo popierių prie akių ir atitraukė tolyn, paskui dar toliau. Taip keletą kartų. Tada numojo ranka ir išsitraukė stiklus, kaip pats juos vadino. Išskleidė telegramą ir pagarbiai perskaitė:

„Atsiųsk moteriškę manęs pasitikti. Mano dukrytei, likusiai be mamos, ir man reikalinga pagalba. Bergene būsiu rugsėjo 7-ąją, jei leis Dievas ir gamta. Apsistosiu įprastoje mūsų nakvynvietėje. Viso geriausio! Benjaminas“.

Andersas vėl tvarkingai atsisėdo ant kėdės. Mažumą atsistūmė nuo seno rašomojo stalo, norėdamas laimėti laiko. Viską sudėliojo į vietas. Akinius į dėklą. Koją ant kitos. Laisvąja ranka persibraukė žilus karčius ir pamažu nuleido ją ant kelių. Bet staiga, atkišęs priekin stamboką smakrą, pratrūko garsiai, berniokiškai kvatotis. Paskui atsistojo ir nuėjo į krautuvę. Išsižergė viduryje ir perskaitė telegramą.