Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Ana! Plaukė rūke priešais mane. Patyrusi, kad aš ne vienas, sustojo.

Džiaugiausi, kad prieblanda. Ir supratau, jog negaliu palikti Anos stovinčios ant tako. Nusitempiau Diną prie jos ir tariau:

— Dina, tai Ana. Ana, tai mano mama, Dina.

Jei Dina ir nustebo, puikiai nuslėpė.

Aš automatiškai perėjau prie danų kalbos. Ir dėl to ji neatrodė nustebusi.

Jos padavė viena kitai ranką. Ana spoksojo. Čia jau pakankamai tikra!

— Taigi tu esi Ana! Benjamino Ana!

Niekada nemaniau, kad ši scena gali būti įmanoma. Visa tapo visišku absurdu, kai priešais mus nuo pakylos pasigirdo Akselio balsas. Jis baigė Joninių prakalbą:

— Šią šviesią vasaros naktį, kai gamtos jėgos pasiekusios apogėjų, palaiminsime trykštančius gaivalus, kurie visada apvalo ir niekada nesensta, visada jaunina ir suteikia naują gyvenimą: ugnį ir vandenį. Ugnį ir vandenį!

Klausiausi ne tik aš. Dina buvo klausą įtempęs žvėris. Didelė šviesi Akselio galva deglų šviesoje. Kaip fauno. Ką tik išnirusio iš tamsių miškų. Nekreipdama dėmesio, jog Akselis priklauso man, ji gėrė jį visą. Mačiau pažvelgęs į ją. Ir nenorėjau matyti.

Plojimų papliūpos ir šūksniai „Bravo!“ Akselio kalba beveik užgožė Anos ir Dinos susitikimą.

O aš? Aš buvau vabzdys. Vabzdys Akselio kambarėlyje Valkendorfe. Vabzdys ant Anos kūno. Arba Dinos skrybėlės plunksnos.

Pastarosios dienos išnyko iš tikrovės. Galėjau ištiesti ranką ir graibyti tuščią orą. Dinos nebeliko. Tarsi niekad ir nebūtų buvę.

Kažkas pralėkė su kibirkščiuojančiu deglu. Jis apšvietė mus. Didelis auksinis dryžis ant Anos veido.

— Benjaminas net neužsiminė, kad atvažiuoja mama, — pasakė ji.

— Ne, aš nespėjau pranešti, — tarė Dina.

Galėjai ten stovėti nebylus. Ir jas abi stebėti, kai aukšta Akselio figūra nulipo nuo pakylos ir priėjo prie mūsų. Jo šešėlis buvo beveik toks pat džiuginantis kaip teismo posėdis.

Buvau pasiruošęs tam, kad toji akimirka visiems laikams įsilies į gyvenimą. Senatvėje, jeigu sulauksiu jos, Anos, Dinos ir Akselio žodžių nuotrupos bus reikalingos: „Dabar žinosime, kas esame“... „Taigi tu esi Benjamino Ana“... „Ugnis ir vanduo“...

Paskui viskas vyko labai greitai.

Akselis suėmė Dinai už abiejų rankų ir su juokingu nuolankumu nusilenkė. Tarsi iškirptas iš patetiško riterių vaidinimo.

Iš pradžių bandžiau išsiaiškinti, ar Ana papasakojo. Apie mus. Jei taip, jis labai rizikavq, laukdamas progos sumalti mane į miltus.

Tačiau kai ėjome kiek atsilikę nuo Anos ir Dinos, jis sušnabždėjo:

— Tik pamanyk, ėmė ir atvažiavo! Na, ir mamytę turi! Mes parlydėsime ją į Berlyną!

Bet vis dar negalėjau būti tikras, kad jis nežino apie Aną ir mane. Pasijutau taip, tarsi jiedu, Ana ir jis, būtų susitarę: atkeršyti mane demaskuojant! Dinos akivaizdoje.

Tuo viskas buvo sugadinta. Staiga Dina tapo moterimi, kuri atkeliavo tam, kad būtų Akselio liudytoja. Ji atsidūrė dėmesio centre.

23 skyrius

Vakaras tapo slogiu maskaradu. Mainėsi dainos ir kalbos.

Dina su mano studijų draugais danais aptarinėjo Bismarko niekšiškumą! Su brandžiu dekadansu. Pasakojo trumpus epizodus apie depresiją ir beprotystę Paryžiuje, prieš paimant Napoleoną III į nelaisvę.

Prisiminiau, jog su manimi ji nenorėjo kalbėtis apie tokius dalykus. Deklamavo šmaikščius pašiepiančius posmelius apie Prūsijos karvedžius. Vokiškai! Sėdėjome ratu aplink pintines ir butelius. Buvo ten toks Jensas, kuris baigė mokslus kartu su Akseliu ir manimi. Neblogas Akselio draugas, mat ir jis gyveno Valkendorfe. Turėjo polinkį į mąslumą. Tarpais trumpam atsijungdavo. Tačiau dalykiniuose disputuose, kuriuose privalėdavo dalyvauti, būdavo nepralenkiamas.

Klausas Klausenas buvo pirklių giminės, iš pažiūros nerūpestingas ir turintis geriausią universitete baritoną. Man pasirodė, kad šįvakar jis asistuoja Sofijai.

Ana kalbėjo mažai. Nežinau, kaip man tai pavyko, tačiau ji sėdėjo tarp Sofijos ir manęs. Buvo užsidėjusi primirštos Akselio mylimosios kaukę? Retkarčiais ji pasilenkdavo prie sesers ir kažką pašnibždėdavo.

Deglas apšvietė dešiniąją jos kulkšnį. Maniau, kad ji patrauks žemyn sijoną. Tačiau ne. Priešingai. Kartą, kai ji visu kūnu palinko prie Sofijos, sijono apačia čiūžtelėjo blauzda aukštyn.

Tokios Akselio kaukės dar nebuvau matęs. Sklidino indo medaus Dinai privilioti.

Tarp šviesiaplaukės būtybės, vardu Jana, ir Klauso sėdėjo aukštas tamsbruvis teisės studentas liepsningomis akimis. Otas. Pagal savo jauną amžių turėjo įspūdingus ūsus. Ir buvo vienas iš daugelio, kurie labiau dykinėja, nei studijuoja. Galėjai tiesiog numoti į jį ranka. Tačiau buvo prastų ir iš pažiūros naivių manierų, dėl kurių žmonės neretai patiki, jog garbėtroškos nepavojingi.

Klausydamasis satyriškų Dinos eilių, jis beveik paskendo ekstazėje. Ir norėjo, kad ji pakartotų žodžius apie Bismarką, kuris leido naktis neapkęsdamas ir, suprask, buvo prastas meilužis.

Dina šypsodamasi atsakė, jog pakaks. Tuomet Otas ėmė pasakoti apie skandalingą Georgo Brandeso meilę daug už save vyresnei Karolinai David. Tema visus sudomino. Tai buvo garsi istorija apie tai, kaip moteris, palikusi vyrą ir vaiką, atėjo į Brandeso daktarinės disertacijos „Prancūzų estetika mūsų dienomis“ gynimą. Iš jo pasakojimo galėjai susidaryti įspūdį, kad ji visa tai padarė per vieną popietę, kol kiti buvo prigulę pokaičio.

Ana piktai jį pertraukė:

— Liaukis! Brandesas davė mums Milo knygą „Moterų priespauda“. Jei ne jo vertimas, net nežinočiau, kad tokia yra! O dabar čia, Kopenhagoje, netgi bus įkurta moterų draugija. Ar esate girdėję?

— Tai nereiškia, kad turime pritarti jo nedorovingam gyvenimui su pagyvenusia moterimi! Ir tam, kad kalbėdamas susirinkimuose jis skatina savižudybes ir santuokos laužymą! Fui! — pasakė dailioji Jana ir uždėjo rankelę ant Oto letenos. Ji buvo garsaus konditerininko duktė, panaši į pyragaitį. Su papuošimais ir glajumi ant marcipano.

Kurį laiką šnekos sukosi apie tai, kokius etinius reikalavimus galėtume kelti žymiems vyrams. Tiems, kurie turėtų būti visiems pavyzdys. Jana buvo griežta ir teigė, kad tokiems turi būti keliami didesni reikalavimai nei paprastiems mirtingiesiems. Klausas pareiškė, jog tai tipiški bobų plepalai. Pyragaitis įsižeidė ir pasakė, kad ne ji pradėjo šią temą.

Sofija puolė ją ginti pareikšdama, kad Klausas turėtų skirti bobų plepalus nuo akademinės diskusijos, tačiau faktas, jog studentai daugiau dainuoja ir geria, nei diskutuoja.

Dalykiškumas pasiekė kulminaciją, kai teisės studentas sušuko:

— Bet juk nėra reikalo viską daryti taip viešai kaip Brandesas!

Per visą pokalbį Dina stebėdavo tą, kuris tuo metu kalbėdavo. Tokiu pačiu žvilgsniu, kaip apžiūrinėjo turguje prekystalius. Galiausiai ji tarė:

— Štai kaip. Ištekėjusi dama atėjo pasiklausyti, kaip jaunasis genijus, Georgas Brandesas, diskutuoja apie prancūzų estetiką. Ar ponia sėdėjo vienais apatiniais?

— Oi, ne! — pasibaisėjo Jana.

— Turiu pasakyti, kad jūs Kopenhagoje aptarinėjate reikšmingus dalykus! Žiūrėkit, kad ponui Brandesui neįsipyktų ir jis nepersikeltų... į Berlyną!

Stojo nejauki tyla. Ir Sofija karštligiškai ėmė kalbėti apie šokius.

Pastebėjau, kaip Akselis žvilgčioja į Diną. Mane tai nevalingai traukė. Tai tas pat kaip eiti prie vasaros tvarto tamsiais rudens vakarais. Arba tykoti samdinių daržinėje, kai būdavo suvežtas šienas. Jis pastebėjo, kad aš į jį žiūriu. Tada išvedė šokti Aną.