Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tą naktį atėjo visi tėvai. Jakobas, Tomas, Andersas. Nežinojau, kur man pasidėti. Visiems reikėjo, kad juos užtarčiau. Prieš Diną. Dėl to, ko nesuvokiau.

Kai pabudau, jaučiausi taip, tarsi nebūčiau miegojęs kelias savaites. Parnešiau malkų, duonos ir pieno. Išviriau kavos. Dina paraikė juodos duonos. Susėdome šalia krosnies. Dina su dideliu šalių. Akys vis dar apsimiegojusios. Atrodė, tarsi būtų susiliejusi su jūra. Iš pradžių beveik nekalbėjome. Svarsčiau, ar papasakoti jai sapną. Tada ji pasakė:

— Galiausiai tau reikės nuspręsti tik viena. Eiti toliau. Ne visada galėsi pasiimti žmones ten, kur eini. Žmonių yra visur. Tereikia juos pastebėti. Vieną sutikau tarp Paryžiaus sienų. Prisimenu, pagalvojau: jei ji nebūtų tokia sugadinta, norėčiau jos savo Benjaminui. Tarsi tau reikėtų rašto, patvirtinančio, jog tai, ką gauni, nesugadinta...

— Kada tu ten buvai, Dina? — sušukau.

— Kai atėjo Bismarkas. Bet aš pasprukau. Neįstengiau mąstyti keliomis kalbomis. O Paryžius buvo netinkama vieta mąstyti vokiškai.

Ji nelinksmai nusijuokė.

— Mane tai daug ko išmokė. Ydingas ne pragaras, o pats žmogus.

— Papasakok apie Paryžių!

Ji papurtė galvą.

— Visi, kurie uždaryti, gyvena pragare. Vieni uždaryti su liga. Savo pačių kūne. Turbūt ne vieną tokį teko matyti. Nežinau, galbūt blogiausia tiems, kurie uždaryti savo pačių galvose.

Pajutau stiprų nerimą. Ji žiūrėjo į mane.

— Tu bijai, Benjaminai? Ilgai bijojai? Teismo?

— Aš? Tu juk turėjai bijoti!

— Kartais. Bet ne iš rimtųjų. Kol negavau laiško, jog nori save įduoti.

— Jei norėsiu, negalėsi manęs sulaikyti!—pasakiau.

— Galiu, Benjaminai. Ir neversk manęs to daryti.

Ji tiesiai pažvelgė į mane. Ne grėsmingai. Pavargusiu žvilgsniu.

— Ar nesigaili, Dina? Niekada nesigaili?

— Negi po tiek metų turėčiau kankinti tave savo atgaila?

— Bet gailiesi?

Kažkur varvėjo. Kapsėjo į akmenį.

Jos akys negalėjo atsispirti. Nieko neslėpė. Kaip Karnos ir mano vaiko žvilgsnis.

— Atgaila yra žmonėms, kurie mano, kad viskas labai paprasta.

— Ar tau niekada nereikėjo... nereikėjo atleidimo?

— Kas turi tokią galią suteikti Dinai atleidimą?

Ką galėjai atsakyti? Nepasakęs: „Dievas“.

— Ar tai buvo iš meilės? Kad šovei? — Vargais negalais išspaudžiau klausimą.

— Meilė...

Ji ištarė žodį, tarsi ragaudama jį. Tarsi būtų išgirdusi pirmą kartą.

— Na?

— Papasakok man apie meilę, Benjaminai!

Nurijau seiles.

— Aš nieko nežinau apie meilę, — galų gale atsakiau.

22 skyrius

Septintą dieną Dina apsirengė švilpiniuodama.

Ji pareiškė, kad saulė patekėjusi ir mes vykstame j Diurehaveną. Kur po medžių vainikais ganosi elniai. Gyvenimas nesąs vien rūkas, žvaliai tvirtino ji.

Nuėjome į šeimininko užeigą ir susėdome pusryčiauti kieme prie neobliuotų lentų stalo. Mano pusėje buvo išdrožinėtos dvi širdys. Taip pat raidės B ir D. Parodžiau ir nusišypsojau. Dina pakreipusi galvą nusijuokė.

— Keista su tais vardais, — pasakė išsiblaškiusi. Ir kiek palaukusi tarė: — Koks mažylės vardas?

Buvau nepasiruošęs. Pasakiau, o tai buvo gryna teisybė, kad nežinau. Apie tai negalvojęs.

— Galbūt reikėtų pamąstyti. Vardas žmogui šį tą reiškia.

Aš neatsakiau. Ji skaitė laikraštyje apie pasiruošimus Joninėms. Baigėme valgyti.

— Galbūt tau reikia išsiaiškinti, Benjaminai?

— Ką išsiaiškinti? — paklausiau apsimesdamas, kad viską pamiršau.

— Koks bus kūdikio vardas.

— Ar nueisi ten su manimi, Dina?

Supratau, kad visą laiką apie tai mąsčiau. Ar galiu ją to prašyti. Ir ką ji atsakytų.

— Tai priklauso...

— Nuo ko?

— Ar tau rūpi duoti vardą kūdikiui.

— O jei ne?

— Tada man nėra ko ten veikti.

— Manai...

— Manyti turiu ne aš! — pertraukė ji ir pakilo eiti.

Kopenhagos gyventojai vyko į Jonines garlaiviais ir traukiniais. Klampenborgas bangavo nuo vasarinių suknelių, plačiakraščių skrybėlių ir skėčių, šniokštuojančių ponų pernelyg šiltais drabužiais ir prie galvų prilipusiomis skrybėlėmis. Tačiau garsai buvo džiaugsmingi. Balsai ir pučiamųjų muzika. Belviu aikštės viduriu plyšodamas žengė vyriškis su cukraus lazdelių pintine ant pilvo. Rodės, tuoj ištirps ir jis, ir jo lazdelės. Saulė spigino. Nuo arklių, kurie trinkančiais vežimaičiais traukė dailias šeimas, kilo garas. Dulkės skverbėsi visur. Graužė akis.

Pro šalį prašvytravo elegantiškas jojikas su pentinais ir botagu. Pastebėjau, jog jis metė į Diną žvilgsnį. Ji vilkėjo šviesiai žalią suknelę su plazdančia pelerina. Apimtas vaikiško pavydo, pamaniau, kad jis tikriausiai neturėjo už ką nusipirkti arklio. Tik išėjo pasipuikuoti jojimo kostiumu.

Aikštės viduriu ėjo jauna pora. Moteris stūmė vaikišką vežimėlį. Idiotiškas daiktas trimis ratukais. Jei ne gaubtas, būtum galėjęs jį palaikyti karstu ant ratų. Siaurėjančiu kojūgaliu. Juodas. Uždengtas marška. Be gyvybės ženklų.

Dina mostelėjo į iškabą „Belviu užeiga“.

— Ne, tik ne ten! Geriau dingstam iš čia! — suirzau.

Ji neatsakė. Tačiau pastebėjau jos žvilgsnį.

Netrukus su vėjeliu lėkėm pajūriu. Iš vežiko gavome po butelį alaus, kurį jis ištraukė iš pintinės po sėdyne. Dina išgėrė savąjį su didele ramybe ir įgudimu, kokio jai būtų galėjęs pavydėti bet koks prieplaukos darbininkas. Tada ji užsidegė cigarą ir atsilošė. Užsitraukė ir padavė man. Ji taip akivaizdžiai mėgavosi iškyla, jog man nereikėjo nieko sakyti.

Kai išlipome iš vežimaičio ir žengėme į medžių pavėsį, ji prakalbo apie šermukšnių alėją namie ir beržus sode. Ir laukinius šermukšnius. Juokėmės, kad abu taip pamišę dėl medžių.

Viskas jaudino, buvo juokinga ir netikra. Galėjai įsivaizduoti, jog kada nors ateityje kam nors galima bus pasakyti: „Tai buvo tą vakarą, kai mudu su Dina išėjome pasivaikščioti po Diurehaveną Klampenborge. Joninių išvakarėse!“

Vakarą, pavadintą Jono Krikštytojo vardu. Vienaip ar kitaip galvojau ir apie Tomą, ir apie Joną Krikštytoją. Tuo pat metu. Galiausiai išvydau juos. Sapnavau nemiegodamas. Žmogaus figūra nesustodama ėjo iš šešėlių. Būčiau galėjęs prisiekti, jog jis buvo toks pat tikras kaip mes.

Didžiuliai ąžuolai jau kadai išskleidė lapus. Storus it oda. Krikštytojas palinko tolumoje prie tvoros. Tomo figūra. Ir surinko išmaldą po žiemos. Griežtas ir tylus su kupranugario vilnų apdaru ir odiniu diržu. Ar šiandien jis rado skėrių? O gal dabar laukinių bičių medaus diena? Ką manąs apie mūsų pagoniškus Joninių papročius? Ar jis, skelbęs vienišo žmogaus apsivalymo simbolius, matė Diną ir mane? Ar matė mūsų šventę su alumi ir cigarais, nors viskas sujaukta ir kūdikis be vardo? Ar matė blogį ir gėrį? Žmonių. Gamtos. Ar matė mus dar tada, kai patį pirmąjį kartą krikštijo mus vandeniu, kad atsiverstume? Ar matė Diną, netikinčią atgaila? Nuodėmių atleidimu? Ar užuodė, kad dobilai sultingi ir žali? Ar užuodė šeivamedžių ir rožių kvapą? Ar matė, kad ne laikas rinkti vaisius? Ar žinojo, kad jis — mano tėvas? Ar suvokė, kad man reikia laiko? Ar suprato, jog ką tik baigėsi šiurpi žiema?

— Dina, ar supranti, kad man reikia laiko? — paklausiau.

Ji sėdėjo užsimerkusi, atsirėmusi į medžio kamieną. Ir atsakydama neatmerkė akių.

— Laikas nėra tai, ko gali reikėti. Jis yra tai, ko tau galbūt bus duota.

Guodžiausi Krikštytojui. Paguodos nesulaukiau.