Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Man trūksta arklio, — pasakė ji po valandėlės.

— Eime prie kelio ir susistabdom vežimaitį?

— Ne, tik arklį, — atsiduso ji.

— Ar esi girdėjusi danų sakmę, kaip Joninių naktį pasirodo „senis Erikas“ ir raganos? Kad raiti ant šluotkočio jie pasiekią tolimiausius kraštus? Bloksbergą ir Holugalaną! Ir todėl už durų reikią padėti šermukšnio šakelę, kad apsisaugotum, kai nenaudėliai jos pro šalį.

— Tokiu atveju jie vėluoja, nes jau ima temti! — atsiliepė ji.

— Sako, jei nori sužinoti, kaip vyksta tokia kelionė į Hekenfeldą, Bloksbergą ar Norvegiją, vidurnaktį reikia atsisėsti kryžkelėje. Po akėčiomis, kurių dantys žiūri aukštyn. Tada galbūt pamatysi porą pažįstamų, kai jie, manydami, kad yra nematomi, praskris ant šluotos pro šalį. Štai taip gali išvysti raganas... ir nustebti pamatęs, kas jos tokios.

Ji stumtelėjo skrybėlę ant sprando ir pasuko veidą į mane. Jos kūnas plaukė žalumoje, o siūruojantys medžių vainikai mėtė auksines monetas. Jos pataikydavo tai ant veido, tai ant pečių.

Priėjau ir lengvai palytėjau jai petį. Norėdamas įsitikinti, ar ji tikra.

— Ar manai, kad raganos blogos?

— Kodėl klausi?

— Atrodo, kad apie jas galvojai.

Galėjau vėl viską atitaisyti pasilenkdamas prie jos ir pasakydamas ką nors gražaus. Tačiau ji kvepėjo brangiai ir svetimai. Tas vyriškis, kuris braižo ir stato namus? Ar jis perka brangius kvepalus? Kodėl nepaklausiau?

Staiga ji priglaudė skruostą man prie krūtinės ir tarė:

— Negalvok, kad aš bloga, Benjaminai!

Klūpojau ją apkabinęs.

— Ne, — sušnabždėjau.

Dangus sutemo. Paskutiniai saulės spinduliai tarp medžių kamienų priminė mirgančias stiklines kolonas. Žali atspalviai perėjo į rudus ir melsvus. Leidausi įtraukiamas. Ten, kur nieko nebuvo tikra arba netikra. Tiesiog buvo. Ramybė.

Užėjome į palapinę, kurioje buvo parduodamas maistas ir gaivinamieji gėrimai. Šventė prasidėjo. Žmonės rinkosi būriais. Ištisomis šeimomis. Jaunimo pulkeliai. Studentai, susiglaudę su mylimosiomis. Ir barškančios pintinės.

Ne visada gali žinoti, kodėl pasakai ar padarai taip, o ne kitaip. Ėmiau kalbėti apie Kirkegoro raštus. Apie Abraomo auką. Šį bei tą, ką buvau mąstęs. Ji leido man kalbėti. Nežinau, ar ką nors suprato. Bet tarpais linktelėdavo. Kartą pati sau nusišypsojo. Tada, kai priekaištavau Abraomui, kam išdavė Izaoką nutylėdamas, kad jis bus paaukotas.

— Aukos niekam nereikalingos. Žmogus nėra toks, kad galėtų aukoti už tai ko nors nesitikėdamas. Abraomas norėjo Dievo malonės. Jis nebuvo blogesnis nei kiti. Jam tik reikėjo paaukoti didesnę auką, kad Dievas jį pastebėtų.

— Dina, ne taip paprasta. Tai tikėjimo klausimas!

Ji pažvelgė į mane ir dar kartą nusišypsojo.

— Tu labai daug perskaitei, — tarė ji.

— Ar nesi girdėjusi apie Kirkegorą?

— Gal ir esu. Matyt, pamiršau. Bet Biblijos negaliu pamiršti.

Galbūt vis tiek galėjau pabandyti su ja pasidalyti mintimis. Kad tada, kai viskas bus praeity, galėčiau pasakyti: „Mudu su mama sėdėjome Diurehavsbakene, valgėme svogūnų sriubą ir kalbėjomės apie Kirkegorą ir Abraomo auką!“

Bandžiau atkurti Kirkegoro sakinius. Bet prisiminiau tik jo žodžius apie tikėjimo paradoksą. Pasakiau juos, žiūrėdamas į vieną tašką jos tarpuakyje:

— Koks didžiulis paradoksas yra tikėjimas. Paradoksas, kuris žmogžudystę įstengia paversti šventu, Dievui geidžiamu veiksmu. Paradoksas, kuris Abraomui grąžina Izaoką! Tai, ko jokia mintis negali numatyti, įvyksta, nes tikėjimas prasideda ten, kur baigiasi mąstymas.

Ji sėdėjo ant kelių sunėrusi rankas ir užsimerkusi, kol aš klupdamas visa tai susakiau.

Kai baigiau, ji neatsimerkdama tarė:

— Aš neatgavau jo. Galbūt per mažai tikėjau? Ar buvo taip, kad mintis apie tave, Benjaminai, pasidarė tokia stipri, jog tikėjimas išnyko... Mintis apie tai, jog iš tiesų buvai paaukotas tu.

Aš ištariau žodį „žmogžudystė“. Ir ji viską suprato.

— Žmogžudystė? Kas tai yra? Ar karas — ne žmogžudystė? Auka — ne žmogžudystė? Kas yra žmogžudystė? — paklausiau.

— Nelygu kas teisia. Visa, ką padariau aš, buvo nuosprendis tau. Turėjo būti ne taip.

Mus supo gamta.

Nusileidus saulei, nuėjome prie Kirsten Pils upelio. Senojo dievų šaltinio. Ten turėjo būti mugė, prakalbos, dainos ir šokiai. Legenda bylojo, kad stiklinė šaltinio vandens galinti pagydyti ir kūną, ir sielą.

Ant kalvos keletas jaunuolių taisėsi kurti laužą.

— Jie dega laužą raganoms atbaidyti, — tarė Dina.

Ėmiau gailėtis paminėjęs žodį „ragana“. Ką gi, per vėlu.

Kai priėjome arčiau, atpažinau keletą studentų iš Regenseno su mylimosiomis ir draugais. Ant stiebo jie buvo pririšę dervuotą statinę. Garsiai šūkčiodami ją uždegė, ir liepsnos ėmė laižyti pagalius ir šiaudus, žiūrinčius į dangų. Netrukus atsišaukė liepsnos iš laužo tolumoje.

Buvau apie tai pagalvojęs. Kad galiu sutikti pažįstamų. Kartu su Dina. Galbūt buvau toks vaikiškas, jog net norėjau. Ir visų neišvengiamų klausimų.

Būrelis merginų susikabino ir dainuodamos ėmė šokti ratelį. Pamažu atpažinau Elenšlėgerio[9] žodžius:

Kur žydi žolynai,

Klajojom kartu,

Jonažolę skynėm Tarp smilgų aukštų.

Gražuole mana,

Tu tikra atgaiva,

Pasislėpus grynoj Ūksmės žalumoj.

Sodinsim žolelę Virtuvėj slapta,

Pro mažą plyšelį Lai srūva šviesa.

Jei išleis ji šaknis,

Gera žada lemtis,

Jei iš karto pražus,

Mirtis laukia ir mūs.

Neateisim laimingi,

Linksmi kaip kadai Čia vasarą kitą,

Kai skleisis žiedai.

Kur kapo ramybę Sergi kryžiai nebylūs,

Gulėsim balti.

Visa bus praeity!

Jonažolę skynėm Tarp smilgų aukštų,

Kur žydi žolynai Tarp medžių lieknų.

Gražuole mana,

Tu tikra atgaiva.

Pasislėpus grynoj Ūksmės žalumoj.

Abipus kelio buvo pristatyta ryškiaspalvių prekeivių palapinių. Kaip priešingybė gamtai, melancholijai ir dainoms. Pora girtų vyriškių, svirduliuojančių aplinkui, įsileido į smagų ginčą su kalviu. Sis greitai numojo ranka ir vėl ėmė kurtinamai barškinti savo vario laužu ir pakabučiais rankiniame vežimėlyje.

Vienoje palapinėje stovėjo jauna basakojė mergina ir pardavinėjo puodelius, vazonus ir lėkštes. Linksmu skaidriu balsu ji šūkčiojo, kad jos puodeliai geriausiai tinka semti vandeniui iš šaltinio.

Nesunku suprasti, jog nepridengtos kulkšnys ir gaivus veidas viliojo labiau nei galimybė pasisemti stebuklingo šaltinio vandens. Vyrai spieste spietėsi priešais jos palapinę. Sustojau ir aš.

Paskui pasėmiau vandens ir išpyliau jį Dinai ir sau ant rankų. Tada iš visų jėgų sviedžiau puodelį į akmenis, kaip, anot sakmės, ir reikia.

Prekyba merginai ėjo kaip iš pypkės. Taip pat kaip ir „aštuonių šilingų krautuvėje“, kur buvo galima įsigyti dovanėlių likusiems namuose arba to vakaro draugei.

Ant pakylos keletas muzikantų pradėjo griežti šokiams. Aplinkui žmonės įsikūrė su maisto pintinėmis. Kai kas gražiai pasitiesė baltas staltieses ir pledus atsisėsti. Kiti sukrito kur pakliuvo. Studentai ir jaunos padorios mergaitės spietėsi glaudžiu ratu aplink pintines, butelius ir taures.

Buvau ką tik pasakęs Dinai, jog noriu nusipirkti butelį vyno, kai viena figūra pakilo ir ėmė artintis prie mūsų. Juokas ir balsai man išnyko.