Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

Viena ranka paėmiau pintinę, kita — jai už parankės. Atsilygindama ji pagrūmojo man skėčiu ir puolė į ašaras.

Leidausi koneveikiamas.

Aną radome prie upelio. Suakmenėjusi figūra šviesiu apdaru. Šiuolaikinė šmėkla. Ji neverkė, tik pašnairavo į mus kaip į priešus.

Sofija maldavo ją eiti kartu. Aš irgi prašiau.

— Surasiu vežimaitį, — tariau klausdamas save, ar turėsiu pakankamai pinigų užmokėti vežikui.

Ana papurtė galvą ir sukrutino lūpas taip, tarsi norėdama mane apspjauti. Gėda apkleitė visą kūną. Tačiau galva dirbo.

— Ar gali trumpam palikti mus vienus? — sušnabždėjau Sofijai.

Ji pasitraukė keletą žingsnių į šalį. Bet kad girdėtų kiekvieną žodį.

— Tu negali manęs kaltinti už tai, ką Akselis kalba ir daro, — pasakiau kiek galėdamas ramiau.

Ji neatsakė. Tik trypčiojo vietoje.

— Aš apgailestauju, kad pasakiau... apie tai, kad kalbėjau su tavimi apie kelionę į Reinsnesą.

— Tu pabaisa! — iškošė ji.

— Bet aš...

— Neturi gėdos! Nebenoriu tavęs matyti! Nė vieno iš jūsų! Aš pasakysiu, kas judu tokie. Akselis ir tu. Jūs parazitai! Tik ir težinote, kaip kompromituoti moteris. Ryjate jas su oda ir plaukais, o liekanas išmetate į latakus! Jums nieko nėra šventa ir į nieką nežiūrite rimtai. Norėčiau, kad jums būtų labai, labai blogai!

— Ana! Prašau man atleisti. Dabar parvešiu tave namo. Ir daugiau manęs nebematysi.

— Taip, taip, eime, — prodainiais pritarė Sofija ir išlindo iš už krūmų.

Jeigu nebūčiau buvęs toks pakrikęs, būčiau galėjęs pasijuokti iš šios absoliučiai idiotiškos scenos. Ar tai Akselio režisūra? Jo kerštas, nes jis manė pralaimėjęs? Ar ji mano? Mano, nes pralaimėjau aš?

Vežimaitis dardėjo per naktį. Po tamsiais medžiais. Retkarčiais išgirsdavau jūrą. Putos laižė tamsoje krantą. Dangus buvo pilnas žvaigždžių.

Galėjau numanyti, kad ji nuvažiavo su juo į Bloksbergą. Ji pasiėmė Akselį į Bloksbergą!

Buvau nutremtas pas vežiką. Ir kam aš drėbiau tą idiotišką melą?

Atsisukau į Aną. Pro ratų dardesį ir kanopų kaukšėjimą, nekreipdamas dėmesio, jog girdi vežikas ir Sofija, sušukau:

— Ar ant manęs pyksti? Ar ant Akselio? Na, sakyk ką nors! Kas ne taip, Ana?

Buvo nemalonu. Ji niekada daugiau su manimi nekalbės, pamaniau. Išlips iš vežimaičio ir įeis į namą Didžiojoje karaliaus gatvėje. O tada jau sudie, sudie! Tebesėdėjau atsigrįžęs į galinę sėdynę.

— Aš tau pasakysiu, kas ne taip, daktare Grenelvai! — išgirdau ją pro naktį. — Pasakysiu, nors jau per vėlu! Tu toks bailys, kad nedrįsti prisipažinti, jog myli mane! Lošiate iš manęs mėtydami monetą ir laimite — tai vienas, tai kitas! Puiki istorija, daktare Grenelvai! Dievaži, puiki istorija! Važiuok, iš kur atsidanginęs. Dink iš akių! Nes man gėda dėl to, ką tau jaučiu!

— Niekas taip nesielgia, Ana! —verkšleno Sofija.

Norėjau peršokti vežiko sėdynę ir prispausti Aną prie savęs.

Norėjau įtikinti ją, kad ji klysta. Kad viskas bus gerai. Kad mylėsiu ją, kol būsiu gyvas. Kad tik manimi tikėtų. Bet nesakiau nieko. Nes ji buvo teisi.

Privažiavome Didžiąją karaliaus gatvę. Svetainės langai grėsmingai švietė.

— Jie dar neatsigulė, — sunerimo Sofija.

— Einu kartu su jumis ir paaiškinsiu, kodėl taip vėluojate, — pasakiau aš.

— Ne, klausyk! — suniurzgė Ana.

Aš neatsakiau. Atidaviau vežikui, ką turėjau. Iš pykčio jis visas persimainė, tad greitai nusisukau ir nunešiau pintinę į kiemą. Artėjome prie liūtų antrajame aukšte.

Profesorius žingsniavo po kambarį vatiniu chalatu. Jis ėmė griaudėti, bet pamažu aprimo. Kiek galėdamas įtaigiau paaiškinau, kad Akseliui iškilo neatidėliojamų reikalų. Kad mes užtrukome, nes negalėjome gauti vežimaičio. Kai jis, net nepaklausęs, kokie neatidėliotini reikalai sulaikė Akselį, leidosi įtikinamas, paprašiau leisti su juo pakalbėti. Prie keturių akių.

— Pokalbiams jau gana vėlus metas, — tarė jis. Tačiau uždegė lempą ir parodė damoms, kad išeitų iš kambario.

Sofija išsmuko pro mane su blankia šypsena. Ana pasisuko į jį ir paprieštaravo:

— Jis neturi pasakyti nieko, ko aš negalėčiau girdėti!

— Ana! — sudraudė tėvas ir mostelėjo į duris.

Į mane ji nė nežvilgtelėjo. Pajutau tik šiltą kvapą, kai praplaukė pro šalį.

Profesorius nuėjo prie bufeto, išėmė dvi taureles degtinei ir paėmęs butelį jas pripylė. Aš kovojau su nesiliaujančiu kosuliu. Jis ir norėjo, ir nenorėjo praeiti.

— Na? — paragino jis. — Kalbėkit! Koks reikalas?

Dar kartą sukosėjau. Prarijau gurkšnelį degtinės ir vis dėlto pradėjau.

— Akselis ir aš esame varžovai. Dėl Anos. Anai dėl to sunku. Mudu su Akseliu buvome draugai per visas studijas. Užtat visa tai nebeįmanoma. Mano motina staiga atvyko į miestą. Nemačiau jos daugelį metų. Tai trikdo. Tačiau nepateisina, kad šįvakar keletą kartų blogai pasielgiau. Ana supykusi.

— Ką bloga padarėte?

— Nemandagiai kalbėjau su Ana.

Jis žiūrėjo į mane taip, tarsi bandytų nustatyti diagnozę, bet vis dar negalėtų galutinai nuspręsti.

— Jūs parvežėte damas namo...

— Na, taip. O kaipgi.

— O Akselis?

Ką galėjau pasakyti? Kad su mano motina patraukė į atokią valčių pašiūrę? Ne.

— Ana ant įo supyko.

— Kodėl?

— Iš tikrųjų ji pyksta ant manęs.

Jis prisikimšo pypkę ir ją prisidegė.. Kol buvo tuo užsiėmęs, žandai visai subliūško.

— Jūs turite rimtų ketinimų, jaunasis medike? Ar dėl to čia atėjote?

Še tau, kad nori. Turėjau numatyti tokį posūkį.

— Vis tiek beprasmiška, — tariau.

— Koks kvailas nusistatymas.

Jeigu būčiau pasakęs, jog suvedžiojau Aną Akselio lovoje, galbūt jis būtų mane išmetęs. Arba būtų pasakęs, kad mes, po velniais, turime susituokti. Jeigu būčiau papasakojęs apie vaiką, galbūt būtų parodęs daugiau supratimo, bet vis tiek išmetęs.

Jei būčiau pasakęs viena iš dviejų, būčiau pasirodęs drąsus.

Aš nepasakiau nei viena, nei kita.

Vis tiek ištuštinau keletą taurelių. Profesorius dėmesingai klausėsi. Buvau nusidėjėlis. Tačiau profesorius buvo ne pastorius, o chirurgas. Neištarė nė vieno priekaišto.

Išbrėško, raudoni aksominiai baldai pasidarė pernelyg ryškūs. Mačiau, kad baldų, ant kurių žmonės dažniausiai sėdi, sėdynės blizga. Krėslas kampe turėjo ryškų riebaluotą dryžį ant ranktūrių. Šiek tiek aptrintas, jaukus intelektualų kambarys. Ne toks miesčioniškas, kaip man pasirodė čia lankantis paskutinįsyk.

— Tai ką jaunasis Grenelvas ketina daryti? — galiausiai paklausė jis. Tarsi jam dar reikėtų mažos detalės, kad galėtų pasakyti, kuo sergu.

— Aš tik noriu, kad profesorius, artimas Anai...

— Norite, kad jus užtarčiau?

— Ne, ne! Neįmanoma.

— Tuomet mūsų nuomonės sutampa. O kas toliau?

— Ką galite man patarti, profesoriau?

— Grįžkit namo į Norvegiją. Suteikite Anai galimybę pamiršti. Jeigu ji ištekės už Akselio, bus geriausia visoms šalims. Moterys turi savų polinkių. Be to, Ana stiprios valios. Ji jau išverkė pusmetį Londone. Bet jeigu rimtai apie tai galvojate, išsikalbėkite su Akseliu! Nesu matęs idiotiškesnės painiavos. Judu suaugę vyrai! Pasiruošę eiti į pasaulį ir dirbti gydytojo darbą,— pasakė tramdydamas žiovulį.

— Ar profesorius tiki meile? — paklausiau.

Sutikau jo žvilgsnį. Šmėkštelėjo tarsi šypsnys. Nepasakytum, kad nedraugiškas. Tarp pirštų sukiodamas taurelę, jis tarė: