Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kvapai buvo pati diena. Diena buvo mėlynės palei galvijų taką. Diena išnirdavo iš jūros, kai braidydavau paplūdimyje, sūriam vėjui kutenant šnerves. Diena sustodavo, kai įsmukdavau į priestatą, kur šieno kvapas veržėsi iš šalinės.

Stovėjau prie Karnos lovos ir mąsčiau: ką aš, Benjaminas Grenelvas, veikiu čia, Kranto skersgatvyje?

Kol mano smegenys darė šio paprasto klausimo atspaudą, kūdikio kvapas pasidarė baisiai stiprus.

Stovėjau viso to apsuptas. O mano gyvenimas pasidarė mažytis ir savaime suprantamas.

Močiutė priėmė Diną taip, tarsi jos namuose būtų apsilankiusi karalienė. Vaišino portveinu iš mažų taurelių nuskilusiais kraštais.

Jai tikriausiai pabudo viltis. Kad Dina pasiims vargšę mergytę. Skruostai iš susijaudinimo paraudo, kai ji ėmė pasakoti apie savo našlaičius anūkus, kuriuos augino nuo mažens. Apie save ji kalbėjo taip, tarsi jau būtų mirusi senatve. Įpynė kelis žodžius apie tai, koks negailestingas gyvenimas tiems, kurie neturi pinigų arba sveikatos, kad galėtų rūpintis artimaisiais.

— Dabar ji jau gali gerti skiestą pieną, — patikino senutė. — Sveika kaip ridikas, — pridūrė.

Ir kiek palaukusi tarė:

— Ji auga greitai... drabužėlių reikia... nebeišmanau, kaip verstis... geri žmonės ant medžių neauga... nuslinko visi plaukučiai, vargšelė... buvo tokie juodi ir garbanoti kaip angelėlio, kai gimė... kaip prisiūti prie galvelės... būtų ponia mačiusi... tiesiog nesuprantama... Karna vargšelė... nesuprantama...

— Ar ji panaši į Karną? — paklausė Dina.

Močiutė nuėjo prie komodos ir atnešė Karnos nuotrauką. Karna sėdėjo po stiklu ir šypsojosi. Netiesa. Karna taip retai šypsodavosi.

— Kokį vardą jai duosite? — paklausė Dina, įsižiūrėdama į nuotrauką.

Oras buvo troškus, ir jutau, jog neišturėsiu. - Tačiau ištvėriau.

Dina neprisiėmė gelbėtojos vaidmens. Stovėjo išlaikydama mandagumą ir santūrumą, saugančius ją kaip oda. Nepažeidžiama. Tačiau toli. Mano svajonės apie motiną, kaip apgailestaujantį, pasiruošusį atgailai žmogų, pavirto dulkėmis. Ji buvo moteris, atsitiktinai palinkusi prie Karnos lovos, pakėlusi mažylę ir įdėjusi man į glėbį. Iš lėto.

— Ji apsidirbo, — pasakė Karnos senelė tokiu balsu, tarsi tai būtų mano kaltė, nes atsitiktinai laikiau ją ant rankų.

Tada nusijuokiau. Stovėjau su dvokiančiu kūdikiu ant rankų neišmanydamas, ką man su ja daryti. Bet juokiausi. Buvau jau apsisprendęs. Beprotybė! Ir, ko gera, pirmasis apsisprendimas mano gyvenime.

Grįžę į Plačiąją gatvę, stovėjome prie durų, pasiruošę važiuoti į geležinkelio stotį. Dina su kelioniniu krepšiu, o aš — su jos lagaminu. Tada laisvąja ranka čiupau violončelės dėklą ir tariau:

— Turi pasiimti violončelę, Dina!

Ji įsistebeilijo į instrumentą.

— Ne!

— Taip! Aš pasiimu mažąją Karną ir Jertrūdos knygą. Tu pasiimi violončelę! Ir mes vienas kitam nebeskolingi.

Į kiemą įdardėjo vežimaitis, turėjęs mus išvežti. Dvejodama ji paėmė violončelės dėklą.

— Taip, taip. Būk palaimintas, Benjaminai! Taigi mes nebeskolingi vienas kitam! — tarė ji ir greitai atsuko man nugarą.

Viskas buvo taip trapu. Ji sėdėjo su violončele tarp kelių ir važiuodama stebeilijosi į namų stogus. Prisiminiau vienišą elnę su elniuku, vieną pavasarį užklydusią į Reinsnesą. Buvo labai daug sniego. Ji slankiojo miško pakraščiu, ieškodama kerpių. Baikšti. Staigių judesių. Visada kelyje. Nuo vieno ar kito pavojaus? Žmonių?

Padėjau išlipti jai iš vežimaičio ir pro arkadą palydėjau į geležinkelio stotį. Stogo konstrukcija buvo kaip gaubtas virš mūsų. Priekyje atsiveriančiu pusrutuliu traukiniai galėdavo įvažiuoti ir išvažiuoti. Iš ten jie keliaudavo tiesiai į pavojingą dangų.

Garsai: kalbos, švilpukai, traukiamos dėžės. Viskas buvo betikslė kito pasaulio kakofonija. Kai pasigirdo švilpimas ir traukinys pajudėjo, pro langą, bandydama pasiekti mano rankas, ji per triukšmą sušuko:

— Būk palaimintas, Benjaminai!

Ir išnyko.

Mačiau ją. Sėdėjo kažkur po aukštu pilku tiltu ir griežė violončele, o pasaulis aplink ją sproginėjo. Ji pakėlė galvą ir man pasakė:

— Benjaminai, gali mane teisti. Negailestingai, jei nori. Taip jau yra. Meilė — tai sielvartas. Jis išmokė mane viso to, ką moku. Muzikos...

— O kaip žmonės, Dina? Ir aš?

— Aš nešiojuosi tave.

Ji palinko į priekį ir paslėpė veidą. Judesiai buvo lengvi ir laisvi. Pečiai minkšti. Pirštai ir riešas — stygų tęsinys. Garsai šokinėjo iš instrumento.

— Sielvartas bus tau instrumentas. Grok juo! Tau lemta suprasti, kas esi!

Dangus prašviesėjo. Šviesa nudažė tiltą rausvai. Užsimerkiau. Jaučiausi pavargęs.

— Haidno koncertas violončelei, Benjaminai. Nesvarbu, ar orkestras už manęs didelis, ar mažas, turiu viską išgriežti! Žūtbūtinai!

Dabar ji buvo taip arti manęs. Plačios suknelės rankovės vos vos šiugždėjo. Audinys laisvai slidinėjo jos rankomis, kai ji traukiojo stryką. Tai apnuogindavo ją, tai vėl aprengdavo.

Violončelei priklausė Dinos skraitas. Aš įsikibau jai į kelį. Priglaudžiau skruostą prie suknelės ir jutau, kaip muzika sklinda visu jos kūnu ir kaulais. Į mane. Pagaliau ji mano.

Pamaniau, kad dabar ji pasakys, esą Benjaminas per didelis kabintis į mamos kojas. Bet ji leido man pasilikti. Pati ir taip buvo užsiėmusi. Priglaudė ausį ir įsiklausė į savo pačios garsus.

Tada užgrojo orkestras. Nežinojau, kad jo ten būta. Mano paties galvoje. Pajutai, kaip sprogo būgneliai. Iš ausies ėmė varvėti kraujas. Lašėjo ant mudviejų muzikos ritmu. Skausmas nuslopo.

Tada viskas baigėsi.

Aš atgniaužiau rankas.

EPILOGAS

KAI PASUKAI NAMO NUO MORUOS KALNO, TAU NEREIKĖJO JOKIOS LIAUPSĖS, GALINČIOS PAGUOSTI TAVO NETEKTĮ; JUK TU VISKĄ LAIMĖJAI IR IŠLAIKEI IZAOKĄ, ARGI NE TAIP BUVO?

(S. Kirkegoras. „Baimė ir drebėjimas“)

Stovėjau po didžiuliu stogo šarvu, įsmeigęs akis į tolstančius vagonus. Dangus priekyje buvo švino pilkumo pusmėnulis, jis prarijo ir ją, ir dūmais spjaudančią gyvatę, kuri su šiurkščia jėga rangėsi iš mano mažo gyvenimo.

Kai galų gale pasisukau eiti, už poros žingsnių išvydau Akselį, žiūrintį į mane paklaikusiu žvilgsniu.

— Na? — tariau.

— Ji nenorėjo, kad aš ateičiau.

— Ne?

— Norėjo atsisveikinti su tavim vienu.

Aš neatsakiau. Pradėjau eiti. Jis ėjo kartu. Man jo pagailo. O gal savęs. Žinojau, ką reiškia, kai žmonės sako kažką panašaus į: „Ji nenorėjo, kad aš ateičiau“.

Vėliau, kai sėdėjome prie bokalo rūsyje, Vakarinėje gatvėje, jis pasakė į orą:

— Matyt, baigėsi... žaidimas.

— Taip, — tarstelėjau.

— Aš taip pat išvažiuosiu, — pasakė jis.

— Namo?

— Į Berlyną.

Mano galvoje kažkas plumptelėjo nuo lentynos.

— Ne! — nukirtau.

— Taip!

— Negali to daryti! — griežtai tariau.

— Aš tau įrodysiu!

— Tau tai gali kainuoti...

— Vienas galėsiu ten būti dvigubai tiek, kiek mudu abu, — už pinigus, kuriuos gavau. Bet aš susirasiu kokį nors užsiėmimą.

Ištiesiau ranką ir sugriebiau jį.

— Ne, ne tai! Visai ne tai! Ne pinigus turiu galvoje!

Jis nusišaipė man į akis.

Turėjau jį atkalbėti.

— Ji pavojinga! — kvailai pasakiau.

— Žinoma, pavojinga! — karštai tarė jis.

— Ji nepakenčia... Būti palikta.

Jis smalsiai pažvelgė į mane. Tada prasidėjo.

— Aš maniau, kad tu nepakenti būti paliktas? — pabandė jis.