• Пожаловаться

Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, категория: Проза / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Хербьёрг Вассму Laimės sūnus

Laimės sūnus: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laimės sūnus»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

H. Wassmo (g. 1924) yra viena iš skaitomiausių autorių ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje. Romane „Laimės sūnus“ rašytoja tęsia pasakojimą apie „Dinos knygos“ herojus. Pagrindinis knygos veikėjas – Dinos sūnus Benjaminas Grenelvas, kurio gyvenimas paženklintas baisios paslapties.

Хербьёрг Вассму: другие книги автора


Кто написал Laimės sūnus? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Laimės sūnus — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laimės sūnus», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Mačiau juos po žibintais. Jie derėjo. Bet ji priklausė man! Val- kendorfe. Tik man.

Sijonai. Kulkšnys su išsiuvinėta mėlyna gėle ant kojinių. Kojinės kraštelis. Alsavimas. Kvapas. Sėdėjau žolėje ir mąsčiau apie tai. Jėga. Trauka. Suradus kelią į ją. Vidun.

Kai jie sugrįžo, pamačiau, kad tarp jų ne viskas taip, kaip turėtų būti. Neįstengiau sutramdyti sukilusio niekšingo džiaugsmo, stryktelėjau nuo žemės ir pakviečiau ją šokti.

Ji dar buvo pridususi po ano šokio. Tačiau kaukė ta pati. Nerūpestinga, nieko nenujaučianti.

— Gaila, nepasiėmiau pokylio kortelės, — pasakė ji garsiu, dirbtinu balsu.

Tačiau nuėjo su manimi. Aplenkėme spragsintį laužą ant kalvos. Pora vaikinų budėjo prie jo su vandens kibirais. Juokas ir klegesys, sklindantys nuo tamsoje judančių kūnų, maišėsi su muzika ir ugnies spragėjimu.

Nuplaukiau kartu su ja. Viskas įmanoma! Tarsi rytdiena neegzistuotų. Tik ši naktis. Joninės.

Stengiausi, kad būtume kuo toliau nuo Akselio ir kitų akių. Jos kūnas kvepėjo. O gal šeivamedis?

Šokau su Ana, o vidinė jėga, rodės, turėjo atskirą gyvenimą. Plito. Pripildė galvą. Kirkšnis. Rankos, apglėbusios ją, sukietėjo. Ji buvo minkšta. Negalėjau paslėpti, kad varpa šalia jos sustandėjo. Ji neatsitraukė.

Tariau jos vardą. Vėl ir vėl. Nieko geriau nesugalvojau.

Žmonės slėpė veidus po džiaugsmo kaukėmis. Triukšmavo. Juokėsi. Kikeno. Flirtavo. Žibintai sūpavosi vėjyje. Laužas j matinį dangų svaidė žiežirbas ir dūmus. Muzika žmones surišo. Jie buvo kirmėlės, besirangančios viena apie kitą. Susikabindavo ir atsitraukdavo.

Aš jau buvau su Ana. Ji suprato. Stabtelėjo ir sumaišė taktą. Neįstengiau gėdytis. Norėjau jos. Anos! Ji turi priklausyti man! Su savo nuogu auksiniu veidu.

— Pasakyk! Tai, ką sakei Valkendorfe, — sušnabždėjo ji.

Supratau ne tuoj. Buvau pamiršęs. Jutau tik jėgą, kuri visa

kita nustūmė į šalį. Ši turėjo tik vieną tikslą. Norėjau nusitempti ją tolyn nuo kitų. Į mišką. Norėjau pasislėpti joje. Įeiti į ją. Tuoj pat.

— Tu turi pasakyti tuos gražius žodžius, kuriuos man kalbėjai! — sukuždėjo ji.

Girdėjau lūkestį jos balse. Tarp banguojančių kirmėlių kūnų.

Tada pastebėjau šokančius Akselį ir Diną. Raganų ir demonų naktis. Pragariškai smarki. Ir žalia. Pernelyg žalia.

Dinos plaukai išslydo iš po skrybėlės. Sijonai išpūsti. Akselio ranka ant jos liemens. Ji atkragino galvą ir nusijuokė. Akseliui!

Prisiminimų sūkuryje buvau tai matęs anksčiau. Kada? Prieš daugelį gyvenimų? Prieš ruso gyvenimą? Savo gyvenimą?

Nepakėliau. Pasidarė pernelyg šlykštu. Aš pats tai subjaurinau. Bet vis tiek. Ėmiau neapkęsti. Visko ir visų. Dinos. Akselio. Jie stovi man skersai kelio. Labai reikalingi. Bet skersai kelio.

— Pasakyk tuos gražius žodžius, kuriuos kalbėjai man Valkendorfe! — dar kartą paprašė Ana.

Jos rankos pririšo mane prie žemės. Mano smegenys buvo tuščiaviduris medžio kamienas. Neįstengiau prisiminti žodžių iš Saliamono Giesmių giesmės. Ji norėjo iš manęs žodžių. Negi negalėjau jai duoti kokių nors žodžių? Ji laukė. Žiūrėjo į mane. Bet aš nesugebėjau. Tik stovėjau ir spaudžiau ją prie savęs. Stipriai, stipriai.

Tada ji nugręžė veidą. Tarsi turėtų gėdytis dėl mano kietu- tėlės varpos.

Bandžiau nusitempti ją per žmonių minią. Ne prie kitų. Ne prie idiotiškos studentų gaujos. Ne prie jų dainų. Taurių. Tuštumos.

— Pasivaikščiokime vieni du, — tariau uždusęs.

— Ne, — trumpai atsakė ji.

Būčiau galėjęs pasakyti tuos žodžius. Tačiau paėmiau jai už parankės ir nusivedžiau per žmones.

Nežinau, iš kur tai ėmėsi. Tiesiog užplūdo. Šaltas įtūžis.

— Ar, be Akselio ir manęs, dar kas nors įrašytas tavo pokylio kortelėje? — suniurzgiau.

Nustebusi ji sustojo.

— Kodėl tu toks bjaurus? — paklausė.

— Man nereikėjo čia ateiti, — tariau.

— Man irgi!

— Eime tarp medžių... ten... takelis!

— Nekvailiok! — pasakė ji ir nusitempė mane tolyn, žvilgčiodama per petį.

Turbūt ieškojo Dinos ir Akselio?

Mačiau save patį, su žiežirbomis ir suodžiais pakibusį virš laužo. Nusivylimas. Gėda.

— Atleisk! — išgirdau save sakant.

Sustoję praleidome visą kaimiečių būrį kaukšinčiais medpadžiais. Kai vėl pajudėjome, ji žvilgtelėjo atgal ir pasakė:

— Ji graži. Tavo motina.

Turėjau susiimti.

— Taip.

— Manau, Akseliui ji patinka, — tarė ji ir atsigręžė dar kartą.

— Taip.

Kai jau buvome beveik priėję prie kitų, ji tarė:

— Nepaklausi, ar man patinka?

— Ar ji tau patinka?

— Taip, bet tu viską gadini.

— Kokiu būdu?

— Tu toks piktas. Atrodo, tarsi pavydėtum savo motinai, kad ji kam nors patinka. Atrodo, kad tu visiems visko pavydi.

Ką galėjai atsakyti?

Kai atsisėdome po žibintais prie kitų, bandžiau jai vėl prisimeilinti. Apgobiau jai pečius šalių. Tačiau ji nusitraukė jį nekantriu mostu. Neįžiūrėjau jos veido.

Praėjo visa amžinybė, kol sugrįžo Dina ir Akselis. O kai jie sugrįžo, rodės, ištirps iš artumo ir juoko.

Staiga išgirdau savo triumfuojantį balsą:

— Mudu su Ana viską aptarėme!

Pats supratau, kad tai klaida. Bet mudu žaidėme tiek visokių vyriškų žaidimų, Akselis ir aš. Mes buvome draugai. Seni draugai. Ypač per Jonines! Turėjau tai įrodyti!

— Mudu su Ana viską aptarėme, — tyliau pakartojau. — Rugpjūčio mėnesį jūs turite atvykti į Norlaną. Į Reinsnesą!

Dina sėdėjo atsirėmusi į Akselio ranką. Jos sijonai buvo išdrikę aplinkui.

Į Aną nežiūrėjau.

— Tai bus tikrai nuostabi vestuvinė kelionė! — pasakė dailioji Jana.

— Kas čia su kuo tuokiasi? Man šiek tiek neaišku! — ironiškai sušuko Klausas.

Akselis nuleido negirdomis įžeidimą ir pasisukęs į mane tarė:

— Puiku, bet turi įkalbėti ir Diną Grenelv tenai atvykti!

Balsas buvo ramus, tačiau virpėjo. Ar pagaliau supratome

vienas kitą?

— Važiuoju pirma jūsų ir sutvarkysiu namus, — tariau kiek galėdamas nerūpestingiau.

— Ne, tegu kiti tuo pasirūpina. Mes norime, kad tu būtum mūsų bendrakeleivis! Ar ne taip, Ana?

Tačiau Ana neatsakė. Atsistojo. Po akimirkos išnyko tarp medžių. Tyla, jai išėjus, visame kūne užkimšo poras. Varpa tūnojo prie šlaunies kaip šunelis.

Sušiugždėjo Dinos sijonai. Ji taip pat atsistojo ir tyliai, bet aiškiai pasakė:

— Jau vėlu. Ačiū už puikų vakarą!

Ji pasilenkė prie Akselio ir pasakė kažką, ko negalėjau išgirsti. Jis skubiai atsistojo. Prisiversdamas šyptelėjau.

Tada ji uždėjo ranką ant manosios.

— Surask Aną. Pasirūpink, kad ji saugiai grįžtų namo. Gerai?

Sutrikęs pakilau. Bet ji jau buvo pradingusi su Akseliu. Buvau primiršęs, kaip ji tenkina visus savo įgeidžius.

Prasidėjo įprastas tvarkymasis. Visi kažką mąstė. Ana pabėgo. Nuo ko? Jana ir Sofija ėmė krauti taures ir maisto likučius į pintines. Sofija niūriai tylėdama, o Jana nervingai tarškėdama. Kiti bandė kalbėtis apie kasdienius dalykus. Otas pabandė suskelti anekdotą apie raganų naktį.

Jaučiausi, tarsi turėčiau karščio. Išsvyrinėjau ieškoti Anos. Po pusvalandžio lioviausi ir sugrįžau pas kitus. Ji dar nebuvo atsiradusi.

Sofija likusi viena su pintine. Kiti išėję gaudyti vežimaičio. Ji plūdo visą vyrų giminę, ypač Akselį ir mane. Akselis savo garbe ir sąžine prisiekęs iki vidurnakčio saugiai pargabenti jas namo. O dabar gerokai po dvyliktos! Akselis ir Ana pabėgę katras sau. Ji palikta viena su visais daiktais.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laimės sūnus»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laimės sūnus» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму: Dinos knyga
Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis
Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму: Septintas susitikimas
Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija
Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno
Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Максин Салливан: Paslapties kaina
Paslapties kaina
Максин Салливан
Отзывы о книге «Laimės sūnus»

Обсуждение, отзывы о книге «Laimės sūnus» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.