Хербьёрг Вассму: Tora. Beodis dangus

Versta iš:

Herbjørg Wassmo TORA

HUDLØS HIMMEL, Gyldendal

ISBN 9786090104293

Copyright © Gyldendal Norsk Forlag AS 1986. [All rights reserved.]

© Viršelio fotografija www.istockphoto.com Victor Pelaez

© Vertimas į lietuvių kalbą, Alvyda Gaivenienė, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė

Redaktorė Rūta Pučinskaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Jurdis – savo mamai

1

Breilane snigo. Didžiuliai pūkuoti dribsniai užklojo visa aplinkui tarsi šviežiai kirpta šlapia vilna. Žūtbūt reikėjo paslėpti keletą svirduliuojant numintų pėdsakų – nuo akmenyno pašlaitės ligi pat pirmųjų pastatų virtinės. Slėpti nuo Elizifos Dievo. Išsiblaškiusi jo galva sukosi nuo gausybės minčių, anksčiau pėdsakai jo nedomindavo, tačiau niekad negali žinoti. Juk tik todėl šitaip ir drėbė. Lengvos tirštos skiautės tirpo ant šiltos veido odos. Švelnus atlydys ją drėkino, tirpdydamas varveklius kaštoniniuose plaukuose ir nematomais pirštais vyniodamas šlapias garbanas.

Ji kažkur klestelėjo ant kelių, kad kiek atsipūstų. Sniego pusny rankos atrodė raudonos ir ištinusios. Niekada nebuvo tokių mačiusi. Žvarbaus vėjo šuoras pakuždėjo į ausį, kad bus palikusi pirštines akmenyno pašlaitėje. Arba pametusi kažkur pakeliui? Ji ramino save panašiai kaip teta Rakelė, jei kas nutikdavo: „Nieko baisaus, Tora. Niekas nežino, kad tai tavo pirštinės.“

Jai pakilus eiti, kuprinėje ėmė ritmingai daužytis medinis samtis. Jis be paliovos plakėsi į kraštus! Tarytum niekuomet nebūtų kasęs žemės nei akmenų. Tarsi nepagelbėjęs jai įvykdyti šiurpiausio dalyko. Tora nebyliai prašėsi tylos. Kas nors gali išgirsti apie jo darbelius.

– Sninga! Viskas baigėsi!

Vis dėlto į brezentą dunksinčio medžio garsas stiprėjo, tolydžio peraugdamas į visur sklindantį aidą. Ji vėl klestelėjo ant kelių, taigi turėtų įsivyrauti ramybė. Užsimerkė ir apglėbė save.

Kai vėl atsimerkė – visa viržynė baltavo nuo ramunių. Su geltonomis akutėmis. Su kuokeliais, besiplaikstančiais pučiant lengvam vėjeliui. Viržynė vilnijo. Nuo namų sklindanti šviesa gaubė ramybe visa aplinkui. Ji pajuto, kad burnoje ir nosies ertmėje kažin kas susikaupė. Bet nenori ištrūkti. Ir samtis dabar tylėjo. Kažkas panašaus į džiaugsmą užliejo joje vieną po kitos visas ertmes. Viskas baigėsi. Ji ištvėrė!

Brisdama per ramunių jūrą ji nebejuto savo kūno. Negirdėjo jokių garsų, nejautė kojų, vedančių keliu. Virš jos plačiai driekėsi nubalęs dangus. O visą baltumą negrabiai tepliojo kaminų dūmai.

Netrukus jos kelyje iš abiejų pusių ėmė rastis vartelių stulpeliai. Porą kartų tolumoje matė žmonių figūras. Jos pradingdavo jai dar neprisiartinus. Ji troško pranykti iš čia. Tačiau tarp kojų buvo prisikrovusi daugybę sluoksnių įklotų, permirkusių sukrešėjusiu krauju, nors to ir nejuto. Buvo išmokusi, jeigu kažkas yra , vadinasi, išties yra, net jei to ir nejauti.

Priėjusi iš įpročio pasuko į ponios Karlsen namą. Buvo nusiteikusi blogiausiam, ir tai nutiko: rudu paltu apsirengusi ponia Karlsen stovėjo ant laiptų ir nusigręžusi rakino laukujes duris. Rankos judėjo velniškai mikliai kartu su didžiule, ant dešiniojo peties karančia tamsiai ruda rankine. Šioji tabalavo it švytuoklė poniai Karlsen sukantis į Toros pusę.

Ji nužvelgė Torą, ir nuostabos kupinas šypsnys įsižiebė bekraujame veide.

– Ak, tu dar lauke? Taip ir jaučiau, kai neatsiliepei į beldimą. Norėjau pakviesti išgerti arbatos su bandelėmis. Nemanau, kad suki galvą dėl maisto. Vaikštai be kepurės? Šitokiu oru! Mieloji, turi labiau rūpintis savimi. Nors tai ir ne mano reikalas.

Snigo. Mostu išreikšdama nuostabą, ji giliai atsiduso. Tuomet greitai užsimovė pirštines.

– Viskas paruošta šermenims. Laidotuvės bus tikrai gražios. Iškilminga ceremonija. Reikėtų ir tau ateiti.

Ji nubraukė snieguotą palto palanką, nudrykusią palei apsnigtus turėklus. Paskui be galo lėtai praplaukė pro Torą ir atsidūrė tarsi gėlių pievoje. Atrodė, lyg būtų atsivėrusios durys, o žiedų aromatas ėmęs plūsti į pieva einančią ponią Karlsen.

Sakytum ji niekados nebūtų mačiusi ponios Karlsen anksčiau. Torai norėjosi bėgti paskui ją ir apšilti. Tačiau, tausodama save po patirtų kančių, nepasijudino iš vietos. Ji ėmė sunkiai kabarotis laiptais aukštyn. Žinojo, kad čia kabančiam veidrodžiui norėjosi visa prieš ją apnuoginti, jei tik ji grįžteltų.

Kišenėje ėmus raustis rakto, prapuolė visa, kas buvę. Žmonės, gėlių pieva, gniutulas pašlaitėje, samtis. Jie sustojo ties durimis ir nebepajudėjo iš vietos.

Nes ji nenorėjo, kad jie užeitų vidun.

Raizgalynė. Visur. Išnarplioji vieną, teks narplioti ir kitą. Blogiausio neatsikratysi.

Koridoriuje virš praustuvės ritmingai lašėjo iš čiaupo. Ji nukniūbčiojo prie jo. Masyvi krosnies siena, ant kurios džiūvo skalbiniai, buvo dar šilta. Priglaudė abi rankas ir kaktą. Pastovėjo palinkusi priekin. Tuomet lėtai gurkštelėjo negardaus vandens. Stebėjo, kaip jis dingsta pro skylutes. Ant emaliuoto praustuvės paviršiaus nuo drumzlino vandens kaupėsi rudi bjaurūs ratilai. Visa tvarkantis amžinasis vamzdis. Visa, ko neįstengia nuryti, siunčiantis į jūrą.

Kai ji vėl atsuko čiaupą, pati kažin kur nuplaukė. Laikėsi įsikibusi į šlykštų guminį praustuvės kraštą. Negelbėjo. Vamzdynai ją įsitraukė. Sunkūs dideli lašai kapsėjo jai ant sprando ir stūmė žemyn. Galiausiai ji prigludo prie vienos iš skylių krašto, bet išsilaikyti nepajėgė. Vamzdžiai pasirodė esą žymiai platesni, nei ji galėjo įsivaizduoti. Vis krito ir krito. Besvorė it snaigė. Kanalizacijos kanale buvo drėgna ir šilta. Gana saugu. Ji pasidavė. Dabar jau greičiausiai pakeliui į jūrą. Nebesvarbu. Tik krito ir plaukė.

Tarpduryje atsivėrė kambarys. Nors užuolaidos buvo užtrauktos, lango skersiniai dalijo grindis į aštuonias pilkas dalis. Viduje buvo beveik tamsu. Tik kelio žibintų šviesa skverbėsi pro apsnigtus stiklus. Prieš uždegdama šviesą Tora pravėrė krosnies dureles. Teberuseno. Kraujuotos klijuotės nė padujų.

Tora suprato, kad privalo susidraugauti su daiktais, norėdama viską užglaistyti. Kai mazgojosi, burnoje pajuto kylant švino ir kanalizacijos kvapą. Ir iki šiol tebejuto.

Apgraibomis prie durų užčiuopė jungiklį. Šviesa nelyginant šaltis ėmė srūti vidun. Kaip bausmė. Kraujo dėmės ant grindų? Kodėl ji nepastebėjo jų anksčiau, kai valėsi prieš išeidama? Dėmės artėjo link jos. Tiesiog nuo grindų. Siurbėsi į akis, žilpino. Koridoriuje susirado skurlį ir patrynė toje vietoje. Praustuvėje jį gerai išskalavo lediniu vandeniu ir vėl pakabino. Kad niekas nepastebėtų, jog skuduras buvo naudotas.

Skubiai nuleido ritininę užuolaidą. Kambarys buvo geltonas kaip įprasta. Kažin kas nutikdavo kaskart jai užtamsinant langus. Dabar šitai teikė tikrą paguodą.

Ji užsirakino ir lėtai nusirengė. Kepurė ir šalikas, kuriuos buvo įsikišusi tarpkojin, nusidažę įvairaus raudonio atspalviais. Pastovėjo priešais atvertas krosnelės dureles dvejodama, laikydama juos rankose. Tada skubiai viską sumetė į ugnį. Liepsnos tarsi išsiveržė iš krosnies ir apgaubė ją. Degino veidą, skverbėsi į galvą. Toji ėmė plėstis ir išsipūtė lyg balionas, skraidžiojantis po kambarį su visu turiniu.

Visa tai vyko ryškioje šviesoje. O ji sklido ir sklido.

Tora gūžėsi lovoje ir mąstė apie mirusį ponios Karlsen vyrą. Sustingęs ir tylus jo kūnas guli senelių namuose, kur gyveno kelerius metus. Atrodytų, jis galėjęs būti tėvu poniai Karlsen, mąstė Tora. O gal greičiau jis tebuvo vien kapo duobe, kuri ją taip išgąsdino? Ji neišdrįso nusileisti kopėčiomis ir išrausti nedidelę duobelę gniutului paslėpti.