Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Toros daugiau nebeklausinėjo apie gydytojo pažymą.

Tačiau ji gavo keletą užduočių atlikti namie, kad galėtų gauti gerus įvertinimus žiemos semestre. Tai nepavojinga. Ji parsinešė užduotis į savo kambarį ir sėdo prie knygų.

Visas užduotis, kurioms užteko vien įprastų žinių, atlikti sekėsi puikiai. Galvoje joms vietos apsčiai. Tarytum būtų padaryta generalinė tvarka. Šitai ji galėdavo susirasti tiesiog knygose, o atsakymą parašyti anksčiau, nei perskaitys iki galo. Sakiniai lipo prie minčių ir jų laikėsi. Tačiau tai, ką ji turėjo nuspręsti pati ir ko nebuvo aprašyta knygose, beviltiškai nesisekė. Ji nepajėgė mąstyti. Galėjo iškalti mechaniškai. Iš čia ir iš ten. Kaip robotas. Išspręsti matematikos uždavinius. Sudarinėti veiksmažodžius. Atlikti istorijos užduotis, pilnas vardų ir skaičių. Skaičių! Magiškų ir nuostabių.

Tačiau jie jai negelbėdavo, kai reikėdavo rašyti rašinį. Daugybę puslapių minčių, sklindančių iš jos pačios. Galbūt jai norėtųsi rašyti apie dalykus, kurie veda prie klausimų apie gydytojo pažymas.

Žodžiai tokie pavojingi.

Nuo noro juos surūšiuoti jai siaubingai įsiskaudo galva. Įtariai surikiavo į eilę vieną paskui kitą. Žinojo, kad jie išsirikiavę už jos. Prireikė daugybės valandų parašyti rašinį apie susitikimą Breilano vidurinėje mokykloje. Mintys buvo supleišėjusios nelyginant ledynas pavasarį. Kaip pelkių akivarai, kaip pievos aplink jaunimo namus Saloje.

Šiaip taip užbaigė. Tris puslapius. Nei daugiau, nei mažiau. Ji nemėgino ilginti rašinio naujomis pastraipomis ar tuščiais tarpais. Taip ir bus. Gavo neigiamą su pliusu. Paskutinę dieną prieš Velykas tą patį įvertinimą gavo ir vėl. Žvelgė negalėdama tuo patikėti. Norvegų kalbos mokytojo pastabos buvo aštrios. Tačiau neišgirdo nė užuominos apie atskleistus įtarimus, kodėl prieš egzaminą ji nebuvusi mokykloje. Per pertrauką ji ištaisė rašybos klaidas ir grąžino sąsiuvinį.

Norvegų kalbos įvertinimas buvo „Gerai“. Kita vertus, atrodė gražiai. Ji lengvai išsisuko. Jokių postringavimų ar įspėjimų apie raportą namo.

Namo ji išvis nevažiuos. Apsisprendė. Naktį prieš išleistuves. Kol gulėjo išsitiesusi, juto, kad miegas tirpsta, dienos šviesa vis aiškiau paišo ant užuolaidų, o baldų ir daiktų kontūrai kambaryje tampa matomi.

Ji jautėsi lyg ir patenkinta. Iš tiesų buvo taip lengva. Apsispręsti. Tik jau ne į Salą. Galbūt niekados. Daugiau niekada jo nematyti! Nelipti stačiais laipteliais aukštyn į Šimtabučio kambarius? Niekada neužuosti keisto kvapo laiptinėje? Neprivalėti sėdėti su juo prie vieno stalo.

Norėjo parašyti Ingridai. Pranešti, kad Velykoms vyks kitur. Į kalnų trobelę. Su draugėmis. Su mergaitėmis. Antra vertus, leidimo prašyti jai nė nereikia.

Šią mintį pasiūlė mokykloje. Čia daug kas keliauja į trobeles. Turi pranešti, kad vyksti su mergaitėmis. Jei iškiltų klausimų, sutinka vienos kitas pridengti. Suglumusios prunkšdavo. Jausdavosi suaugusios.

Laiškas buvo trumpas. Be jokių pagražinimų. Pinigų neprašė. Išsiuntė išsyk.

Net svaigo nuo palengvėjimo. Įteikusi laišką, ji dar ilgokai sėdėjo pašto kontoroje ant vienos iš besisukiojančių kėdžių. Pašto darbuotojas keistai ją nužvelgė, o ji ėmė baimintis, kad tik jis nepaklaustų, ar ji neserganti. Šio klausimo ji negalėjo pakęsti.

Paskui ji nuėjo į biblioteką. Pasiskolino knygų – pilną tinkliuką. Nusipirko duonos, kavos, rudojo sūrio ir keturis kiaušinius. Viską nusinešė į kambarį ir atsisėdo priešais atvertą langą, pasiruošusi lesinti paukštį.

Ji niekam neprasitarė, kad praleis Velykas Breilane. Visiems buvo savaime suprantama, kad ji išvykusi.

Ramybė! Valandų valandas galės sau sėdėti, ir niekam nėra reikalo žinoti, kur ji.

Dešimt minučių po ketvirtos ji uždarė langą, nes jos laukė ponia Karlsen. Paukštelio mama neatskrido. Tora išlindo, nužvelgė visus kampus, tik tada trūktelėjo langą į save ir užstūmė velkes. Trupinius nubraukė į sniegą. Aukso spalvos trupinėliai ant visko, kas balta. Kas rytą jų nebelikdavo. Ji girdėdavo varnų karksėjimą ir krankimą. Tai tik laiko klausimas, kada ponia Karlsen išsiaiškins, kodėl tokie ėdrūs didžiuliai paukščiai atskrenda taip arti namų.

Tora nuvijo mintį šalin. Ji turi susitikti su mažąja paukščiuko mama. Papasakoti, kur padėjo jauniklį.

6

Rakelė nutarė vykti į Breilaną. Simonui tai pasirodė pernelyg skubota. Ji paaiškino turinti pasižmonėti, nes čia jau dūstanti. Viskas saloje taip pamažėl…

Ar tai jo kaltė? Ne, užtikrinusi ji. Tačiau ne taip lengva jį įtikinti.

Galiausiai ji privalanti keliauti dar ir dėl to, kad Ingrida nevilty. Gavusi trumpą šaltą laišką nuo Toros, kuriame ji rašo, kad neatvyks Velykoms, nes su draugėmis keliaus į kalnų trobelę.

Simonui atrodė išties puiku, kad mergaitė turi draugų. Nieko bloga, jei namo neparvažiuos. Rakelė atsiduso ir pasakė su tuo sutinkanti, tačiau neatlyžo dėl kelionės į Breilaną. Pamatytų Torą. Truputį pabūtų viena. Nueitų į kiną. Ir pilvas ją kamuojąs, pridūrė. Tada jis tik parimo paniuręs ir nieko nebesakė.

Rakelei reikia apsipirkti kaskart, kai ją ima kankinti mintys. Visuomet ji turi ką nors veikti. Ji jau tokia.

Ji mąstė, koks turėjęs būti Toros laiško motyvas? Mylimasis, apie kurį nedrįsta pasipasakoti motinai? Ne, tada ji būtų mėginusi paaiškinti smulkiau, atsiprašinėdama. Greičiausiai būtų parašiusi nuostabų ir melagingai įtikinamą laišką.

Simonas pats nuplukdė Rakelę mažyčiu motoriniu laiveliu palei fjordą. Ji pažadėjo paskambinti, kai tik būsianti vietoje. Išvyko pasipuošusi nauju mėlynos vilnos paltu, kurį buvo pirkusi Osle, kai paskutinį kartą ten lankėsi. Jis it skydas turėjo apsaugoti jos sulysusį sergantį kūną nuo gyvenvietės smalsuolių akių. Jie tik linksėtų ir šnabždėtųsi: „Rakelė Bekejoret buvusi sostinėje ir įsigijusi naują paltą…“

Nė vienas neturi matyti, kad naujasis paltas – tai kompensacija už skausmą.

Vis dėlto Simonui buvo sunku į ją žiūrėti. Vienas jis praplaukė fjordą ir vis tebejuto Rakelės kvapą. Nepaisant druskėto vėjo. Simonas paleido variklį visu greičiu ir įsitikino, kad šis veikia puikiai.

Rakelei atrodė, kad autobusas milijoną kartų tai sustoja, tai kur nors suka. Ji vis mąstė, kaip turėtų elgtis atvykusi į Breilaną. Norėtų paskambinti poniai Karlsen ir pasiteirauti apie Torą. Taip pat reikėtų užeiti į namą. Jeigu niekas neatidarytų, jai tektų keliauti į viešbutį ir viską apmąstyti.

Breilanas nupilkęs. Rakelė kartą ir visiems laikams susidariusi nuomonę. Nuo tada, kai sužinojo, kad privalės vykti į Breilaną tyrimams. Tai buvo jau seniai. O pilkas tonas išlikęs. Sykį ir visiems laikams. Nebepapuoši.

Ir telefonas skambėjo kažkaip pilkai. Nesimatė, kurioje vietoje jis skamba. Niekas nepakėlė ragelio. Ji tai žinojo iš anksto. Užsisagstė paltą, nuo grindų pakėlė kelionės krepšį ir padėkojo pardavėjai, kad leido pasinaudoti telefonu.

Ir diena pasitaikė švininė.

Namą rado nesunkiai. Daugmaž jautė, kurioje jis vietoje. Švietė koridoriaus ir antro aukšto langai. Aukso pjūvis neramiai krito ant seno sniego. Viršuje užuolaidos užtrauktos. Virš žalvarinio laikrodžio lentelė. Prabangu. Šalia visų rūpesčių ji dar spėjo pamąstyti, kad reikėtų įsigyti šitokią lentelę. Virš lauko durų: „Simonas ir Rakelė Bekejoretai“. Vien paerzinti ir sugluminti. Ir dėl to, kad jai patiko. Būtų žymiai paprasčiau. Ir su mygtuku skambučiui. Jai norėjosi juoktis.