Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Aš buvau neteisus tau suduodamas, – tiek tepasakęs.

– Man suduodamas? – paklaususi.

Ji žinojo, kad jis tai pasakęs tik norėdamas apginti save.

Du aukšti, tačiau tamsūs langai geranoriškai žvelgė į ją. Visas namas sveikino Torą, tačiau jai keletą kartų teko paskambinti, kol ponia Karlsen nusileido atidaryti. Ponia Karlsen atrodė įsitempusi, greitakalbe bėrė žodžius ir du kartus palinkėjo laimingų Naujųjų metų. Ji buvo nesišukavusi, o veido išraiška bylojo apie seną ir išmintingą vienatvę. Tora pajuto, kaip ponia Karlsen ją traukte įtraukė į kambarius. Ji išvirė kavos ir padėjo ant stalo spurgas, kurias buvo pirkusi kepykloje.

Tora užsiminė palikusi kambaryje medinį samtį ir užtiesalą.

Ponia Karlsen iš pradžių sužiuro į ją, susivaldė, o tada kramtė toliau. Žinoma, tegu Tora pasiimanti užtiesalą. Ir medinį samtį! Taip jau susiklostė, kad ji daugiau nebenuomavusi kambario. Taip, turinti nuomininką, gyvenantį kambarėlyje virš koridoriaus, tačiau jo niekuomet nesą namuose.

Ji neužsiminė, jog tai keistoka diena susirinkti užmirštiems daiktams. Buvo susijaudinusi ir užjaučianti. Kaip tuomet, kai ruošėsi laidotuvėms, pamanė Tora.

Ponia Karlsen prisiminė, kad vasarą skaičiusi apie Torą laikraštyje. Buvę nuostabu. Nuostabu! Ji išsikirpusi straipsnį. Torai reikėtų turėti iškarpą, jeigu dar jos neturinti. Ji prišoko prie stalčiaus ir ištraukė seną jau pradėjusio gelsti laikraščio puslapį. Ant stalo jį išskleidė.

Ji papasakojo apie žmones banke, kalbėjusius apie Torą, gavusią tokius gerus įvertinimus. Tai pasakiška Dievo dovana turėti tokią gerą galvą. Taip, ji tapsianti didžiu žmogumi. Iš tiesų didžiu…

Ji žvelgė į Torą lyg pakerėta.

„Kūdikio palaikai rasti plastikiniame maiše! Nužudytas!“

Ir vis tiek šitai niekur nedingo, pamanė Tora. Aplink baldus visur bauginamai tylu.

Pusnis ne tokia ir aukšta, kiek ji pamena. Ji neužtrunka dairydamasi visur, kur tik kas kyšo jai artėjant prie šiukšlyno. Peršoka pusnį ir praeina pro šalį.

Kapinaitės beveik draugiškos. Sniegas pučiamas į jūrą tolyn iki kyšulio. Kopėčios kabo ant sandėliuko sienelės. Nėra iškastų kapų, nėra ir sustumtų pusnių kraštų kapinaitėse. Sunku eiti pažliugusiu sniegu, bet tenka.

Ji galiausiai dar pašokinėja nuo akmens ant akmens palei krantą, prieš pradėdama lipti viršun. Turi atsirišti šaliką ir atsisagstyti striukę. Tampriomis kelnėmis ir vilnonėmis kojinėmis kopti kaip tik.

Oras nurimęs, tik nuo jūros šiokia tokia trauka. Lyg lietaus glamonė.

Štai ji ir čia! Iš kuprinės išsiima samtį ir užtiesalą, atsisėda ir akimirką žvelgia į akmenis viršum kapelio.

Atrodo, tarsi jie būtų nuolatos čia gulėję. Tačiau jai teks juos nuristi šalin. Ir anksčiau tai dariusi. Vakar? Seniai?

Kol ji judina didžiausią akmenį, neprišalusį prie žemės, pajunta sulaukusi pagalbos. Puikios pagalbos.

Čia stovi Rakelė!

Ji pajunta jos kvėpavimą į veidą.

– Žinojau, kad išvykdama norėsi pasiimti jį kartu su savimi, – Rakelė ištaria su perdėta šypsena, virstančia grimasa.

– Taip, – atsako Tora, irgi besistengianti atrodyti džiugi.

– Ar pasiėmei užrašų knygelę ir rašiklį?

– Taip, ir tėčio nuotrauką, kad ateidama jausčiau juos prie savęs.

Rakelė kikena.

Tora nepradeda jai priekaištauti, kad taip ilgai jos nebuvę. Nuoširdžiai džiaugiasi ją matydama. Džiaugiasi todėl, kad ir pati Rakelė džiaugiasi.

– Ilgai tavęs laukiau. Maniau, nebeateisi, – sako Rakelė, kol rieda paskutinis akmuo.

– Nežinojau, kad tu lauki čia.

– O tai kurgi aš turėčiau būti? – švelniai klausia. Nuliūdusi vogčiomis dėbteli į Torą ir ima kasti plikomis rankomis.

– Ne, nesitepk, aš atsinešiau samtį, supranti.

– Gerai, kad sumanei išjudinti akmenį, kitaip būtų prišalęs.

– Ar ką nors girdi? – po minutėlės klausia Rakelė.

– Menkutį džiugų čiauškesį, – juokiasi Tora.

– Greitai mes jį sugausim. Paukšteliai neturi būti laidojami. Jie privalo skraidyti. Tu apie tai nepagalvojai, Tora.

– Ne.

– Nieko nepadarysi. Važiuodamos į Berlyną, pasiimsim jį su savimi. Mums čia ne vieta. Tu tai žinai.

– Kaipgi mes rasim kelią?

Rakelė liaujasi kasusi ir atsikvėpusi liūdnai šypteli. Tuomet stumteli Torą šalin. Plaukai kaip aureolė subtiliame danguje. Kaip saulė.

– Plauksim maršrutiniu keltu. Važiuosim traukiniu. Dieną ir naktį, kol pasieksim tikslą.

– Iš kur žinosim, kaip surasti kelią, teta?

– Taip kvailai klausi, kad nė nenoriu tau atsakyti. Palauk ir pamatysi!

– Tenai yra apvalus bokštas. Mačiau jį knygoje, supranti. Aukštas apvalus bokštas su laikrodžiu ir daugybe langų. Kupolo langai apvalūs, su karūnomis. Beveik kaip danguje… O aukščiausioje vietoje ant vienos kojos balansuoja graži nuoga dama, laikanti paukščiuko sparnelį. Atrodo, lyg ketintų skristi. Ji turi save ir visą pasaulį.

– Pažiūrėk. Matai, kaip viskas yra. Ir čia to reikėtų, tuomet ir nuskristume, – patenkinta taria Rakelė.

Jos kasa tylėdamos. Bet Tora mato, kad tai menkai tepadeda.

– Manau, kad vis dėlto šaltis jį jau sukaustęs, teta.

– Tik nusiramink, atitirpdysim, kol atplauks keltas. Sėdėsiu ir šildysiu, bus kur kas greičiau.

Rakelė išskleidžia takelį ir sėdasi į duobelę, kur gulėjęs akmuo.

Tora sėdasi šalia.

– Ten priešais bokštą yra varteliai, teta.

– Kokie?

– Ant jų gausybė auksinių išraitymų. O iš abiejų pusių juos sergsti vyriškis su skydu ir kalaviju. Bet tik dėl vaizdo. Karas nebevyksta.

– Tada užeinam į vidų ir apsižvalgom. Ką dar matom?

– Žalius laukus ir gėles. Aukštus medžius su paukšteliais.

– Gal atsisėskim ant laiptelių ir pasidairykim į praeivius?

– Teta! Pažvelk į sieną štai čia – auksinis akmenėlis!

– Auksinis akmenėlis?

– Manau, iš jų ir pastatytas bokštas!

– O taip, pažvelk čia – saulė juos sušildė. Gal todėl jie ir auksiniai?

– Ne, teta, kokia tu kvaila! – juokiasi ji.

Sniegas ir tamsa dengia aplink Torą kiekvieną įdubą. Taip nepaliaujamai tylu. Ore tik menkutis skimbtelėjimas.

– Kaip sužinosim, kada atplauks laivas, teta?

– Išvysim šviesą, Tora. Gausią šviesą.