Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Atrodė, jis ne toks piktas, kad ją atstumtų.

Ji padengė stalą taip puikiai, kaip tik mokėjo. Mėgino suprasti, kaip patiktų jam.

Prisiminė, kad turėtų paslėpti užrašų knygelę.

Valgė nedaug tekalbėdami. Jų akys susitikdavo ties garais.

Jai šalo kojos.

– Rytoj, šviesoje eisim eglutės, – tarė sėdėdamas prie garuojančios žuvies.

– Gerai.

– Nepyk dėl sekretero, bet Rakelė norėjo visa tai pasilaikyti tik sau, supranti.

– Taip, – atsakė ji.

– Tai daugiau apie tai nebegalvokim. Aš buvau šiurkštokas. Ar supranti mane, Tora?

– Taip.

Jis nepasakė, kad ji turėtų eiti miegoti į Šimtabutį. Atrodė, jog šiai dienai jau pakaks.

Ji pasislėpė Rakelės lovoje. Girdėjo besiknaisiojančius ir šnypščiančius pipirinius sausainėlius. Bet jie greičiausiai neišdrįs prie jos artintis, kai Simonas miega virtuvėje. Tarp virtuvinių svarstyklių ir miegamojo durų.

Ji numanė, kad teks liautis priešinusis. Tačiau jis galėtų neleisti jiems daryti su ja ką panorėjus. O gal jam pasirodys, kad tai palengvėjimas? Jai atrodė, kad ji kankina jį, ateidama čia. Galbūt jis ir užsiundė ant jos pipirinius sausainėlius. Kad ją išgąsdintų ir išprašytų?

– Ne!

Ji užsidengė burną ranka, nes nežinojo, ar iš jos neišskrido žodžiai.

Garsai namuose lyg kažkur toli degančio laužo spragsėjimas. Ji žinojo, kad pipirinių sausainėlių armija vėl grįš.

Kartkartėmis ji sušnibždėdavo apie Rakelę, tačiau šaukti nepajėgė. Jis išmestų ją už durų.

Rakelė nė kartelio neatsiliepė.

Bent jau tiek, kad pataluose šilta. Ji vėl gerai uždarė virtuvės duris. Tačiau žinojo, kad jie pereis kiaurai duris ieškodami jos.

Jai reikėtų vykti į Breilaną. Į kambarį pas Bergus. Ten ji žinojo, kuo esanti. Tačiau…

Staiga atsirado Almaras iš Hestvikos su į gabalėlius sproginėjančiu garuojančiu kūnu. Plūduriuojantis ant nugaros rožinėje tižėje. Kitoks. Sudaužytas. Nepataisomai.

Visi jos sutikti žmonės per ją perėjo! Ypač tie, iš Šimtabučio. Prie jų nosių, smakrų ir ausų prisitvirtinę paniekos kupini žodžiai. Ir plaukuose. Jie ėjo per ją. Buvo nešami pavėjui it pelenai. Jai norėjosi pabėgti. Tačiau Breilanas plytėjo lyg miręs mėsos ir odos gniutulas. Ji nežinojo, ką daryti. Negalėjo atsikratyti veidų.

Staiga ji suvokė, kad ne Breilanas tapęs gniutulu akmenyno pašlaitėje, o Almaras. Jis atsilaikė, ir vis dėlto numirė. Niekad nebuvo pasiruošęs. Dėl to ji jautėsi pavargusi ir liūdna.

Ir samtis, gremžęs sušalusį smėlį. Dėželė. Liepsnos krosnyje. Ryjančios ir ryjančios. Visa, ko ji negalėjo nešiotis. Ko niekas nepajėgtų nešiotis. Niekas!

Paukščiukas su mėlynomis kraujagyslėmis galvelėje! Kraujagyslės su mirusiu krauju. Odos raištis, kurį jis nusitempęs su savimi. Šnarpščiantis garsas. Kažin kas išslydęs.

Daugiau jau nebeskaudėjo. Buvo tik siaubingai pervargusi. Nes tai plazdėjo joje. Kažko reikalaudamas.

Susišiaušusi Elizifos galva. Jos čiužinys, kurį jie sudegino pakrantėje po to, kai ji pagimdė paskutinį savo vaiką – negyvą mergaitę. Mergaitę, turėjusią būti gyvu berniuku, išeisiančiu į pasaulį misionieriumi.

Seną žydą juodu fraku, einantį bulvių lauku. Iš kurio jie pirkdavo siuvinius ir duodavo kavos su vafliais. Kiekvienas nuo šito pasijustų šventesnis už šventąjį.

Jau seniai ji buvo pavargusi nuo jo veido išraiškos. Jis šnekėdavo jai tokiu balsu, lyg būtų iš pipirinių sausainėlių armijos. Žemu, urzgiančiu. Vis atsiprašinėdamas, papriekaištaudamas.

Fritsas. Laibu kaklu, gomuriniais garsais. Ilgais pirštais, kuriais jis šnekėjo. Fritsas, kuris keletą kartų parašė jai laišką. Neįmanoma, kad šitoks parašytų laišką? Ir vis dėlto jis tai padarė. Dabar jau jis dingęs iš jos minčių, senokai dingęs.

Avis plūduriavo jūroje. Ir virvė. Apvyniota aplink baltą delną. Simonas, kuris nupjovė. Judri Simono burna tapusi rėžiu.

Josios drabužiai. Sunkūs nuo druskingos jūros. Plaukai. Užmerktos akys.

Ingrida.

40

Ji suprato, kad Simonas leidžia jai pasilikti todėl, kad ji jam nekelia rūpesčių. Todėl ji ir nesikėlė, kol jis neišėjo. Pora sykių jis vos vos pravėrė duris, tarytum ją žadindamas. Tačiau ji apsimetė mieganti. Tik įkvėpė kavos aromato, kad nors ką turėtų. Ji darys tai, ko jis prašo.

Ji mąstė, ar tuo metu, kai miegojo, kas nors jai įdiegė judesius ir žodžius. Atrodė, jog ji valdoma kažin kur už jos pačios. Dėliojo žodžius, kai manė esant reikalinga. Rankos ir kojos keliavo kur ir kada panorėjusios. Kūnas užsidarė kiaute. Ėmė džiūti. Niekam jis nereikalingas. Net jai pačiai. Tai svetima moteris su Rakelės drabužiais.

Pabėgėlė, suradusi ištuštėjusius namus. Čia viskas užbaigta ir paruošta kažkam naudotis. Lovos paklotos, spintos pilnos drabužių ir įrankių, puodelių ir indų. Kėdės dar šiltos, nes ant jų neseniai sėdėta. Ant staltiesės nuo kavos likusi dėmė. Neišplautas puodelis.

Jai geriau būti maža mergaite, kai Simonas čia. Kitaip rizikuotų būti išsiųsta. Ji nutaisė nuolankią ir susižavėjimo kupiną veido išraišką, kai jis parodė jai eglutę, ketinusią pasislėpti pusnyje.

Ji nesipriešino, kai staiga čia atsirado Ingrida ir ėmė viską tvarkyti.

Kai Bekejorete likdavo viena, su užrašų knygele susirangydavo Rakelės lovoje ir rašydavo tomis akimirkomis, kai balsai būdavo ją pamiršę. Laimė, pipirinių sausainėlių armija daugiau nesirodė. Tačiau ji juos girdėjo. Nuolatos.

Ingrida ir Simonas kartu su ja leido dieną. Vakare ji jau buvo nuvargusi, stengėsi nesukelti jiems antipatijos, nepritarimo, vengė jų nepatiklių žvilgsnių. Jie sakė, kad tai Kūčių vakaras.

Diena rangėsi vėžlio žingsniu tarytum dulkė, lėtai nusėdanti ant baldų name, kuriame niekas nevaikšto. Niekas jų nekėlė, niekas nešluostė. Kažin kur viduje slypinti josios silpnoji vieta. Ji žinojo ją beveik suradusi. Visiems laikams.

Tačiau iš pradžių ji turės išsiaiškinti, kas trukdo Simonui suprasti, kas ji esanti.

Naktį jis miegodavo ant sofos virtuvėje.

Katė parėjo į namus. Perkarusi, nušiurusiu kailiu.

Ji vienintelė ją pripažino.

Tai apvaizda, būtų pasakiusi Elizifa. Dievo apvaizda. Dar ilgai ilgai ji nieko nežinojo ir nieko nesakė.

Į namus atnešė Kalėdų paštą.

Kai Simonas padėjo ant stalo blizgančius kalėdinius atvirukus kartu su pora sąskaitų, ant grindų nukrito baltas ilgas vokas. Kūčių rytą, kai niekas neturi laiko, Rakelė Bekejoret gaunanti laišką iš Sielų Gelbėjimo Armijos. Išsiųstą iš Oslo. Jie negalėjo žinoti, kad ji voko nebeatplėš.

Iš pradžių Simonas jį užkišo. Rakelės vardas galėjo jį išmušti iš pusiausvyros, ypač kai taip netikėtai pasirodė. Jis manė, kad tai pagalbos prašančiojo laiškas.

Ingrida paprašė jo atplėšti voką. Užsiminė, kad Rakelė greičiausiai bus nusiuntusi keletą kronų, todėl dabar ir vėl prašoma pinigų.

Mintimis nuklydęs kitur, jis palaikė jį rankose ir atplėšė. Kai išėmė laišką, iškrito grupelės žmonių fotografija.

Sielų Gelbėjimo Armijos laiškas buvo trumpas, bet draugiškas. Žodžių „pinigai“ ar „piniginės dovanos“ nebuvo. Be kita ko, jie pranešė, kad pagaliau surado Vilhelmo Stormo šeimą. Pridūrė, kad tai turėtų būti ta pati šeima, su kuria Rakelė Bekejoret norėjusi susisiekti, nes Vilhelmas Stormas esą turįs Saloje dukterį. Jie suradę Frydricho Stormo šeimą. Šeima radusi Vilhelmo iš Norvegijos tėvams rašytą laišką, kuriame jis užsimenąs apie moterį vardu Ingrida. Šitas Vilhelmas Saloje lankęsis nuo 1941-ųjų rugpjūčio iki nenustatytos datos. Šeima gavusi pranešimą, kad jis žuvęs, tačiau nežinoję nei tikslių aplinkybių, nei laiko. Jie visiškai nieko nežinoję ir apie Torą Johansen, kol Sielų Gelbėjimo Armija į juos nesikreipusi. Vienintelis ir artimiausias po tėvų mirties prieš kelerius metus likęs Vilhelmo Stormo giminaitis – jaunesnysis brolis Frydrichas Stormas. Jis gyvenąs Berlyne kartu su žmona ir dviem vaikais. Išsiuntęs Sielų Gelbėjimo Armijai šeimos bei jauno Vilhelmo Stormo, tuomet išvykusio į Norvegiją, nuotraukas.