Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Pagaliau įėjusi į namą, stabtelėjo vidury virtuvės ir užsigalvojusi trypė vietoje. Kūrė planus, kurių ir pati dorai neišmanė.

Ji užsimetė paltą, baltu šaliku apsivyniojo kaklą ir ausis.

Simonas kalbėjosi su pavaldiniu. Prieš Kalėdas jie gerokai padirbėję. Dabar besiartinąs savaitgalis. Simonas vertino šį vyriškį. Kvietėsi į kontorą. Vieną taurelę? Verčiau ne. Jo laukią namuose. Jis susikišo marškinius ir buvo besiruošiąs išeiti.

Vis dėlto prisiminė, kad privaląs padėti Simonui atsakyti į pačius būtiniausius klausimus apie laivą ir ūkį.

Jie pamatė ją beveik tuo pat metu. Mėlynas paltas sparčiai judėjo prieplauka! Tai, apie ką šitiek svajota.

Padalinio vadovas žvelgė tai į moterišką būtybę Rakelės paltu, tai į žmogų šalia savęs.

– Viešpatie, taigi… lyg matyčiau ją! – pratrūko jis.

Jis nesusivaldė. Jam išsprūdo. Lyg piktžodžiautų bažnyčioje.

Simono lūpos virpėjo.

Įtūžusi ji atsirado priešais juos. Mažytė rausva burna paleido į šaltą orą gausų debesį sunkių vandens garų.

Ji neatsakė į padalinio vadovo pasisveikinimą. Matė tik Simoną.

– Turim pasišnekėt! – sušvokštė ji.

Simonas staigiai sugriebė pašiauštu paltu vilkinčią būtybę ir nusitempė paskui save pro priekrantės įmonės duris. Pro darbininkus ir šaldyklos gausmą. Pro kūnus ir įsakmius šūksnius. Per stingdantį šaltį, besismelkiantį pro atviras šaldyklos duris. Geležinis skląstis ties užraktu atrodė lyg milžiniškas apšerkšnijęs antakis.

Žmonės spoksojo į mėlyną paltą. Laikas sustojo.

Juos nešė laiptais aukštyn į viršuje esančią kontorą. Ji trepsėjo paskui jį lyg persekiodama.

– Ką tu sau manai? – užsipuolė jį jiems kylant laiptais. – Kam išpjovei visas avis? Prakeiktas kvaily!

Jis pasodino ją į sukamąją kėdę. Giliai įkvėpė. Ji apsivilkusi Rakelės drabužiais nuo galvos iki kojų. Prie šitokio vaizdo jis pratinosi. Po truputėlį. Ji kažką pasidariusi plaukams. Jie styrojo. Lygiai kaip Rakelės plaukai.

– Juk sakiau, kad vienas avių neišlaikysiu. Ar neatmeni, kaip telefonu tau pasakojau?

Balsas žemas. Abidvi jo rankos uždėtos ant stalo, galva nunarinta palei pečius. Grūdų geltonio plaukai – tarsi aureolė taupioje gruodžio šviesoje. Darbinė lempa apšvietė visa aplinkui. Išduodama žilus atspalvius smilkiniuose. Anksčiau jų nebuvo pastebėjusi. Atsiradęs atstumas, kurio niekaip nepaaiškinsi.

Atrodė, jog įtūžis dėl negyvų avių nuslūgo it ugnis žaizdre po lietaus.

– Tu ne vienas, – pratarė ji.

– Deja. Aš vienas. Nė viena būtybė pasaulyje negali man niekuo pagelbėti. Rakelės nebėra. Su tuo turiu susitaikyti. Avis reikėjo aukoti.

– Rakelė yra…

– Taip, mūsų mintyse. Tačiau savo avių nebeprižiūri…

Jis apėjo aplink didžiulį raudonmedžio rašomąjį stalą, naują ir prabangų baldą naujose patalpose. Prisėdo ant kraštelio ir atsirado grėsmingai arti.

Tuomet išgirdo balsą. Įspėjantį. Rakelės balsą. Priekaištaujantį, kad nuėjusi per toli, išplepėdama paslaptis. Nejaugi nesuprantanti, kad jam dar per anksti kai ką suvokti? Ji privalanti išmokti visų gudrybių, prieš imdama jį kankinti, atskleisdama, kas ji tokia. Tad kokios čia dar avys?

Ji sėdėjo palenkusi galvą, laukdama bausmės. Užsitarnavo. Simonas dėl jos vos nepražilo.

Ir staiga ji vėl tapo Tora, prašančia pagalbos. Besiglaustančia prie Simono rankų.

– Žinau, tau atrodo, kad pamišau dėl avių. Jeigu turėčiau tokią pagalbininkę kaip tu, būtų puiku. Bet tu niekam neturi tarnauti. Turi mokytis ir kuo nors tapti. Tai ir mano noras, ir Rakelės taip pat. Ji visuomet troško mokytis. Bet neišėjo… Mums jos trūksta, Tora, tiesa?

Ji palinkčiojo.

Jis padavė jai savo nosinę.

Ji negalėjo suprasti, ką jai tai primena.

Kažką atstumiantį, drėgną ir žalią, skausmingą ir gėdingą. Kažin ką, kas nesusiję su Simonu.

Ji negalėjo paimti nosinės.

Galiausiai vyriškis atsiklaupė prie besisukančios kėdės ir ėmė šluostyti jai nosį. Tada ji susivokė verkianti.

– Išsipūsk, – paprašė rūpestingai.

Ji pūstelėjo keturis sykius. Jo ranka kiekvienąkart surasdavo nosinėje švarių kampų ir prie jos nosies sulankstydavo. Galvoje ji girdėjo savo pačios garsus.

– Laikykimės išvien. Nesmerk manęs dėl avių… Juk supranti, kiek daug triūso reikalauja įmonė.

Ji linktelėjo. Ir pasislėpė jo glėbyje.

38

Keisti žodžiai gulė į jos užrašų knygelę. Ji nežinojo, iš kur jie atsiranda.

Galiausiai ji nebegalinti ilgiau su jais kvailioti. Mat Simonas pažadėjęs leisti jai paruošti Kalėdas Bekejorete. Ateisianti ir Ingrida. Ir vis tiek tebesėdėjo prie virtuvės stalo su rašikliu ir užrašų knygele rankose.

Žodžiai šokinėjo vienas paskui kitą virš linijų. Lyg susimokiusi banda. Liejosi į tam tikrą istoriją jai žvelgiant pro langą.

Šermukšnis sode didžiulis ir senas. Apatinės šakos nugenėtos, kad neužstotų pro žemus langus besiskverbiančios šviesos. Skrybėlės užuovėjoje šakelių rankos tebebuvo pilnos kruvinai raudonų uogų! Paukščiukai – amžini nepasėdos nuolatinėje kovoje dėl maisto ir prieglobsčio. Juos galėjai matyti tik vidurdienį. Maži, greiti it žaibas šešėliai.

Apie juos ji rašė užrašų knygelėje. Rašė apie paukščiuko jauniklį akmenyno pašlaitėje ir jo motiną ant palangės. Atrodė, jog jai nenusakomai svarbu užrašyti tai dabar .

Balsai ją kankino jau nuo tada, kai grįžo iš šaldyklos. Blogiausia būdavo tuomet, kai ji nežinodavo, ko jie iš jos nori. Kartais jie jai įsakydavo atlikti tai, su kuo ji negalėdavo sutikti. Tai buvo ypač aukštas, reiklus mergaitės balsas. Padriki bjaurūs žodžiai. Atrodė, lyg jinai jį pažintų. Tačiau neturėtų drąsos neprisileisti jų artyn savęs.

Sykį, kai pakėlė plunksnakotį, jai buvo liepta eiti į palėpę prie audeklo. Iš pradžių ji to nepadarė. Tačiau kai visą kūną ir net mintis ėmė niežėti, ji pakluso.

Atraižos paruoštos audimui. Surūšiuotos pagal spalvą, kokybę ir storį.

Ji įsižiebė ryškią darbinę lempą viršum audeklo ir stabtelėjo. Paskutinis kilimėlis – iš baltų ir mėlynų dryžių. Vilnonių atraižų. O iš ko gi baltasis?

Galva kunkuliavo nuo balsų, ir ji niekaip negalėjo prisiminti, iš kur gavusi baltąsias atraižas.

Verksmas jau besitvenkiąs. Ji jautėsi išvargusi ir tuo pat metu keistai susijaudinusi.

Iš lėto įsliuogė į stakles. Atsargiai pabandė pakojas. Jautėsi taip, lyg niekad nebūtų to dariusi. Betgi audusi ir dar kaip!

Ji suvijo atraižas ant namų darbo medinių šeivų. Ir vėl nusiminė, nes neprisiminė, kaip jos vadinasi. Šeiva skirta siūlui, jei audi audeklą ar ką kita iš plonų vilnonių siūlų. O šioji skirta atraižų kilimėliams austi…

Jai įsiskaudo galva, vėl užplūdo balsai. Jai nesisekė matyti aiškiai. Kai balsai pradėdavo čirkšti, ji imdavo plūstis. Prakišo medinę šeivą su atraižomis ir piktai trinktelėjo šaudykle. Tuomet siūlai išsiskyrė. Lygiai ir dailiai lyg stebuklas, prasiskirdami jai vis naujai. Ji trinksėjo ir trinksėjo, kol nurimo.

Išoriniai garsai privertė ją atkreipti dėmesį, kad šalta. Sustingusi nugara. Ir vėl čia apstu garsų, lyg po komandos. Kampai tamsūs, o priešais ją už šviesių užuolaidų juoduojantis langas.

Ji išlipo iš staklių ir nuėjo į virtuvę. Eidama iš kambario į kambarį, susidegė visas šviesas. Nuo balsų zvimbesio, matyt, bus įsibaiminusi tamsos. Vienas žmogus ją išjuoks, nes ji Kalėdoms dar nekepusi.

Apkvaitusi pasilypėjo ant taburetės, nuo virtuvinės spintelės nusikėlė svarstykles. Senovines ir sunkias. Abiem rankom padėjo jas ant suolo.