Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Geltonojo sunkvežimio nebuvo.

Prieangis atsidavė drėgnais drabužiais. Čia jis pasikabindavo žvejybos ūkyje dėvimus rūbus. Šįkart niekas nekabojo.

Uždariusi virtuvės duris ir užsidegusi šviesą, išgirdo laikrodį ant sienos skaičiuojant sekundes. Dulkės it atsiprašydamos nugulusios stalą ir suolus. Tačiau bulvių daigai lange išgyvenę.

Seniai jos čia nebūta.

Krosnis šalta. Po stalu dunksėjo įjungtas elektrinis radiatorius. Nepajėgiantis įšildyti viso kambario. Tik šiek tiek.

Durys į kambarius praviros. Kambariai vėrėsi priešais ją, įšalę ir pilni daiktų. Lyg statulų. Tarsi dulkės mėgintų viską pasaugoti jai. Lentynas su mažyčiais daikteliais ir keliomis senomis knygomis. Krepšį su laikraščiais, likusiais dar nuo rudens. Pilka pagalvėlė sprandui kabojo ties krėslo nugaros atrama nepajudinta. Jai įžiebus lemputę, nuo sijų prie lubų pakibo grėsmingi šešėliai. Ji skubiai išjungė šviesą ir, uždariusi duris, vėl įėjo į virtuvę.

Miegamasis taip pat buvo įšalęs. Ant lovos išskleistas karališkai mėlynas amerikietiškas užtiesalas. Neatrodė, kad kažkas joje būtų miegojęs jau kurį laiką. Gal net nuo tada, kai ji čia gulėjo, mąstė nustebusi. Ir šiame kambaryje ji įjungė šildytuvą, palikdama duris į virtuvę pravertas, o pati nuėjo įkurti ugnies didžiulėje senoje krosnyje. Ši krosnis turėjo pilvą, kuriame anksčiau kepdavo duoną, kol į kaimą neatkeliavo elektrinės krosnys. Krosnis tuo pat metu ir ūžavo, ir cypavo, kol ji neuždėjo rinkių į vietas. Žievės nuo spragsinčių malkų plaikstėsi po grindis, norėdamos parodyti jai kažką, apie ką ji neturėjo nė menkiausio supratimo.

Staiga ji nebežinojo, ar išėjusi iš to rato, kuriame taip ilgai sukosi. Balsai jos galvoje jau nebebuvo tokie aiškūs. Daugiau kaip dundesys, besiveržiantis kartu su ūžimu iš juodo krosnies pilvo. Jie inkštė vamzdžiu ir kaminu. Ji žinojo, kad kyla aukštas įspūdingas dūmų stulpas, kurį pastebėtų net žvejų kaimelyje. Jis trokštų pamatyti jį važiuodamas kalniukais! Trokštų sužinoti, kad ji parėjusi namo. Perjungtų bėgį ir lėktų kuo greičiau.

Ji prisipylė kibirą vandens. Pasiraitojo megztinio rankoves ir sumetė grindų takelius. Paskui miegamajame, virtuvėje ir prieangyje prileido šiltų žaliojo muilo garų. Visur, kur vaikštinėjo įkurdama krosnį. Jai teko nusivilkti megztinį ir likti su vienais medvilniniais marškinėliais. Ji pajuto karštį, pulsuojantį rankose ir veide. Įkaito nuo darbo ir krosnies šilumos, kol purtė kilimėlius ir juos klojo.

Jeigu ją būtų mačiusi Ingrida, būtų sakiusi, kad prieš pradėdama plauti grindis ji turinti nušluostyti stalą ir suolus, išplauti puodelius. Tačiau ji ėmėsi to darbo, kurį mažiausiai mėgsta. Kitaip visa būtų visai nepakenčiama.

Rasa ašarojo langų stiklais. Į Bekejoretą sugrįžo šiluma. Ji tai padarė.

Kaip keista, jis negrįžo namo pašerti avių? Vadinasi, bus jas pašėręs prieš išvykdamas. Gal jis buvo namuose per pietus ir davė joms ėsti?

Vieną kambarėlį ji buvo beveik primiršusi – nedidelį vonios kambarį. Čia buvo pilna dulkių, bet gana jauku ir tvarkinga. Nešvarūs drabužiai buvo surinkti, o rankšluosčiai švarūs. Į baltą vonią ji prileido vandens, įpylė keletą lašų putojančio prausimosi aliejaus, greitai nusirengė ir susirangė joje.

Tuomet šis namas tapo jos. Ir vėl. Besinaudojant kvapais. Ir daiktais. Liejant vandenį tarp rankų ir kūnu.

Jai to reikėjo.

Šitaip ilgai jos čia nebuvo.

Mokykloje? Breilane? Bergų šeimynos kambaryje? Jie dingo jai iš galvos. Ji juto turinti būti čia. Jos rankos visuomet buvę čia. Širdis, pumpuojanti kraują po kūną, irgi buvo šičia. Priaugusi tvirtai kaip samanos prie akmens. O riedulys? Virš brangaus lobio pašlaitėje… Staiga ji pametė mintį. Ją persekiojo vaizdiniai. Ji turėtų iš jų išsivaduoti. Jeigu tik tiksliai atsimintų, kas tai buvo!

Nuo virtuvės spintelės pasiėmė duonos riekę. Dar atsigėrė pieno. Duona iš parduotuvės. Sunkiai sukramtoma pluta. Porą dienų išgulėjusi Otaro krautuvėje ir dar porą dienų keliavusi iki jos. Bet alkanam gera. Rytoj ankstų rytmetį ji užmaišysianti tešlą. Juk galėtų? Ar tuomet galėtų šitiems namams priminkyti tešlos šimtui duonos kepalų? Ji mėgino savo galvoje išgirsti jukų balsą. Tačiau jis miegojo. Per daug visko…

Ji negirdėjo automobilio burzgesio. Atsibudo tik tada, kai virtuvės durys atsilapojo ir šviesa ėmė srūti į miegamąjį. Jis stovėjo tarpdury, apsivilkęs avikailio striuke ir ausine kepure.

Kambarį it liepsna užliejo lūkestis.

Iš pradžių, pamačiusi paklaikusias vyriškio akis, nepasitikinčią veido išraišką prakauliame paženklintame veide, suprato esanti visiškai nelaukta.

Jis matė nuogas rankas virš antklodės. Vešlius kaštoninius plaukus ant baltos pagalvės. Ir stovėjo it įbestas. Galų gale jis nusitraukė kepurę, kirpčiai užkrito ant kaktos. Iš stambaus kūno išsiveržė tarsi aimana:

– Viešpatie!

– Aš sugrįžau namo, – paprasčiausiai ištarė ji.

Ji jau pabudusi iš sapno. Vis dėlto kambaryje tvyrojo kažkas, ko ji nesuvokė. Ar jis nesidžiaugia? O gal jis jos jau nebelaukęs? Tačiau ji jam tai sakiusi, kai paskutinįkart lankėsi pas ją Breilane. Antradienį prieš Kalėdas, juk sakiusi. Taigi neturėjęs užmiršti…

Ji užsikrėtė jo sumišimu, jo aimana, jo baime: „Viešpatie“. Neberyžtingai pakartojo, kad ji vėl namuose.

Jis nusiplėšė nuo savęs kailius ir, išskėtęs rankas, žengė prie lovos.

– Žinau, žinau. Tu tik siaubingai mane išgąsdinai.

Jo veidas toks ištįsęs, pamanė ji, kai jis žiebė lempą prie lovos. Gilios raukšlės dalino jo bruožus skersai išilgai. Lyg pavasarį žvelgtumei nuo Hesthamerio žemyn į giliai išvagotas žemes.

Ji apsivijo jį rankomis, prisitraukdama artyn savęs. Vėl užkaito mintys. Papilvėje, krūtinėje. Siuntė aistros virpulius po visą kūną.

Jis leidosi prisitraukiamas artyn. Laikė ją šiek tiek tolėliau nuo savęs, tačiau leidosi apkabinamas. Jis kvepėjo benzinu. Ji prikišo nosį prie pat kaklo. Įkvėpė. Aiktelėjo. Ėmė glamonėti. Stumtelėjo nuo savęs ir vėl glamonėjo. Nežinojo nieko daugiau, tik kad dariusi tai anksčiau. Dėl šito ji ir grįžusi namo. Ji nepastebėjo, kad jo liesas kūnas ir gyslotos rankos sustingę. Ji darė tai, ką buvo dariusi daugybę kartų…

– Kada atvykai? – paklausė kimiu balsu.

– Popietę, laivu.

Jis išsilaisvino. Dėl šventos ramybės tvirtai laikydamas jos rankas savosiose.

Tuomet jinai jį ir pamatė. Akimirksnį. Kažin kas joje nutrūko, užplūdo gėdos jausmas. Nes jis nesuvokė, kas ji iš tiesų!

– Miela tave matyti, Tora, bet… tu siaubingai mane išgąsdinai. Ar supranti?

Ji sėdėjo nunarinusi galvą.

– Ilgai šiam kambary neužsibūnu. Per sunku.

Kažkur virš jų tarsi įtrūko sienojus.

– Bet aš dabar vėl čia, – mėgino ji.

Jos burna maža ir rožinė. Ji prasižiojo. Juokėsi atsisukusi į jį kliuksinčiu gerkliniu balsu.

– Nustok pagaliau!

Jis raikė žodžius jos ausų būgneliuose. Visa galva paplūdusi krauju. Ji juto, kaip lašai pakibę ant ausų spenelių. Matė save ropojančią po lova. Nei dulkių, nei mirties kvapo. Vien žaliojo muilo. Žaliasis muilas skleidė tokį kvapą, kokį atpažintum kiekvienuose namuose. Jis visur, kur gyvena žmonės. Ji tik troškusi leisti jam suprasti, kas ji esanti. Rytoj. Jis pamatys, kai ji apsivilks paltą. Taip! Sijoną ir aulinukus. Taigi! Jis privalo suprasti, kas ji iš tikrųjų!

– Man nesutelpa galvoje, kad tu tokia panaši į… – burbtelėjo jis.

Ji vis dėlto išdrįso atsikelti iš lovos. Įsitaisė jo glėby. Juto saugų kaulėtą jo kūną.