Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ji prisiminė ir kaltinimus, kurie prieš daugelį metų persekioję Solę. Privertę ją užimti tam tikrą poziciją. Užpykti. Dabar jai tai teatrodė menkas vaikiškumo proveržis. Solė turėjo savų gyvenimo planų. Buvo drąsesnė už bet kurį kitą jos pažįstamą. Buvo apsisprendusi, kuo jai tapti.

Minutėlę ji pastovėjo prie kelio nuorodos. Šalia seno tvarto, kuris niekam nepriklausė, nebeturėjo spalvos. Per karą moterys, neturinčios ūkių, šičia laikydavo savo paršelius.

Čia, žemiau, naujasis Simono ūkis buvo naujai perdažytas ir atrodė kaip bažnyčia. Ji matė, kad čia verda gyvenimas, tačiau geltonojo sunkvežimio, kurį pastebėdavo pirmiausia, nebuvo. Taigi, jis greičiausiai namie. Jinai jį turėtų nustebinti!

Čia, aukštėliau, sniego pusnys nebuvo tokios didelės, kadangi vėjai galėjo laisvai ir negailestingai šluoti viršum nuogų kalnagūbrių.

Ji buvo išdidinusi nuotrauką, gautą iš Ingridos. Įstačiusi į rėmelį. Ingrida gaus ją dovanų Kalėdoms. Kiek korėtą ir ne itin aiškią, tačiau gerą. Ir tokią didelę, kad būtų galima pastatyti. Pati labiausiai mėgo mažytę pageltusią, kurią Ingrida slėpė visus tuos metus. Šioji stovėjo ovaliame rėmelyje. Ant knygų lentynos. Jonas nepastebėjo, kad vyriškis dėvi vokiečių uniformą. Iš pradžių tai ją stebino, tačiau ilgainiui toptelėjo, kad nuotraukoje aiškiai nesimato, jog uniforma vokiška. Ar tik ji viena tai pastebėjo?

Ji greitai apsisprendė iš pradžių nueiti į Šimtabutį. Atlikti tai, ką numačiusi.

Tada keliaus tiesiai į Bekejoretą, atsisės ant durpių dėžės ir apžiūrinės viską virtuvėje. Dekoruotą virtuvinių rankšluostėlių lentynėlę su išsiuvinėtu audeklu ant viršaus. Senovinius porceliano indus, išpuoštus mėlynais olandiškais raštais ir įmantriais užrašais. Miltai. Cukrus. Kruopos. Druska.

Ji turi atkelti krosnies rinkes – vieną po kitos – prikrauti beržinių malkų ir durpių į vidų. Stebėti, kad įsidegtų. Raudona liepsna su geltonais ir oranžiniais liežuviais. Šiluma.

Tuomet ji atvers miegamojo duris. Leis virtuvės rakandams slysti jos rankomis, tuo tarpu miegamojo durys bus praviros ir ten pateks šiluma.

Ji juto visus kvapus – duonos, smilkstančių durpių, gyvulių. Pažįstamas kvapas, kuris nuolat pasitikdavo ties laiptais, buvo josios.

Ingrida mazgojo laiptus, kai ji įėjo pro išklerusias laukujes duris. Ji pastebėjo, kad pasijonis gerokai išlindęs, kuodas išdrikęs, o megztinio rankovės šlapios. Aplink ją tvyrojo drėgmė kaip senas blogis.

Ingrida negrįžtelėjo išgirdusi, kad kažkas įėjo pro duris. Tik stipriai išgręžė grindų skudurą. Susikrimtusi dėl amžinai nesibaigiančio purvo. Ir ėmė greitai ir be gailesčio trinti numindžiotus laiptelius. Palikdama vietos tam, kuris ruošiasi praeiti, ir paskleidusi drėgną skudurą ant paskutiniojo švaraus laiptelio, lyg norėdama pasakyti: „nusivalyk!“ Trokšdama, kad žmonės paskubėtų praeiti ir ji galėtų greičiau užbaigti. Ingrida neleido sau vargintis ką nors sakyti. Kai reikėdavo plauti grindis, Ingrida buvo veiksmo žmogus.

Tora pastovėjo ilgėliau, lyg nė neketindama praeiti, todėl Ingrida atsisuko. Nekantraudama. Kažin kas porą sekundžių vyko jos galvoje. Pasiekė vyzdžius, raukšleles apie akis, lūpų kraštelius. Ji spoksojo į priešais stovinčią jauną moterį. Mėlynu paltu, permirkusiais aulinukais, po kelionės trokštančiais būti išdžiovintais. Labiausiai ji stebeilijo į smulkų veidelį su blyškiomis strazdanomis virš nosies. Minkštame fone tarp raudonų garbanų.

– Viešpatie Dieve, mergaite, kaip tu mane išgąsdinai! Jau beveik pamaniau, kad čia JI!

– Laba diena!

– Taip, laba diena…

Nesuvokdama, ką daranti, Ingrida glamžė skudurą ir galiausiai į prijuostę nusišluostė rankas.

– Kodėl nepaskambinai Dalui ir nepasakei, kada atvyksi? Juk žinai, kad norėjau tave pasitikti. Eik į vidų, aš greit baigsiu.

Ingrida atlaisvino vietą kitoje pusėje, kad būtų galima praeiti. Ji nė akimirką neatitraukė akių.

– Aš užbaigsiu likusią laiptų dalį, o tu eik ir užkaisk puodą!

– Negali plauti laiptų tokiais drabužiais! – sudejavo Ingrida.

– Pamatysi. Eik!

Ingrida atbulomis ėmė kilti laiptais. Šlapia prijuostė niūriai mataravo tai vienon, tai kiton pusėn ir ties posūkiu tūžmingai tėškėsi į turėklus.

Ingrida ne blogesnė už kitus, mąstė ji. Šimtabutyje Ingrida amžinai pasmerkta Henrikui, laiptų plovimui ir žuvies pakavimui. Niekas negali pasikeisti.

Bet visų svarbiausia, kad Ingrida pamatė ją . Pamatė, kuo ji tapusi. Bet nepatikėjo.

– Negali eiti į Bekejoretą šitaip apsivilkusi!

Ingridos balsas veriantis.

– Kodėl gi ne?

– Vargšeliui ir taip gana. Jis gali pamanyti, kad atėjo ji… Rakelė. Jam būtų priminta apie viską, ką jis mėgina užmiršti. Aš nesuprantu, kaip tu gali čia ateiti taip apsirengusi? Vaikštinėji lyg niekur nieko po žvejų kaimelį ir… Manau, tu pablūdai, mergyte! Argi nežinai, kad šitaip nesielgiama… Apsaugant žmones.

Ingrida stovėjo vidury kambario. Pasijonis truputį išsikišęs iš po padėvėto sijono. Didžiuliu greičiu kaip filme pro ją pirmyn atgal prašmėžavo žmogysta.

– Turiu teisę vilkėti drabužius, kurie priklauso man!

– Tau? Dabar tu su jos drabužiais ir primeni mums apie viską…

Balsas perėjo tarytum į aimaną.

Ingridos žodžiai jos nesujaudino. Tačiau ji pasijuto nekaip. Lyg verčiama pažvelgti į kitų mintis. Per baisu imti į širdį. Kodėl gi Ingrida nenusiramina? Argi nemato, kad atėjo Rakelė?

– Šiandien pabūk čia . Rytoj galėsi eiti į Bekejoretą aplankyti Simono. Ir apsivilksi ką nors kita! – nukirto Ingrida.

Ji pažvelgė Ingridai į akis ir pamėgino iššaukti pasipriešinimą. Žinojo, kad Šimtabutyje tai bergždžias reikalas.

Tuomet ir išgirdo Rakelės balsą:

– Nurimk gi, negalim laukti, kol ji supras, kas esam. Tu privalai priversti ją patikėti tavimi. Tuomet atgausim ramybę. Juk ištversim, ar ne?

Šitas balsas jai vienai. Visa žinantis. Tai balsas to, kuris papučia nubrozdinimus, kuris užliūliuoja glėbyje. Mielas.

Ir ji nutilo. Žengė tik porą žingsnių pirmyn ir ranka prisilietė prie Ingridos rankos. Skubiu judesiu. It sparnu.

– Ne, ne, – tepasakė.

Jos gėrė kavą ir daugiau nebesišnekėjo apie tai, kad ji eis į Bekejoretą. Ingrida papasakojo, kad pasiligojo Skarotoji Johana. Visiškai apkvaišo. Užmiršta, ką turinti daryti. Einarą piktavališkai iškėlusi į verandą palėpėje. Nenustojanti plūstis. Aiškinanti, kad jis vaikštąs į moterų išvietę ir apšlapinąs suolelį. Fui!

Virš jų galvų dundėjo mažiau nei įprastai. Elizifos būrelis ūgtelėjo. Dienomis jų nebūna. Elizifa jau taip dažnai nebeskaito Šventojo Rašto. Ačiū Dievui, sakė Ingrida.

Solė atvykstanti į namus Kalėdoms, todėl jie, matyt, mėgins viršuje kiek apsitvarkyti. Grįžusi Solė tapdavo viešnia. Giminaite iš Amerikos. Nors nuodėmės keliai ir platūs, vis dėlto Elizifa leisdavo Solei pajusti šiokį tokį malonumą atvykus. Jos lagaminas visuomet būdavęs pilnutėlis. Kai ji išvyko ir buvo aišku, kad daugiau į namus gyventi nebesugrįš, Elizifa su ta mintimi susitaikė. Tačiau nesusitvarkė su likusiais šeimos nariais. Vargšelei nesisekė. Užtat puikiai sekėsi iš žmonių varyti velnią ir piktąsias jėgas. Ji buvo susitaikiusi su ašarų pakalne, kaip sakė pati. Ingridai bendrauti su ja tapo lengviau.

– O Henrikas? – paklausė ji, žvelgdama Ingridai į akis.

– Jis praneša apie save gana nedaug. Greičiausiai plaukia į Kirkenesą ir į pietus link Bergeno.