Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Kai paskutinįsyk lankėsi namuose, ji net nepasiteiravo Ingridos apie skaičius Otaro parduotuvėje. Negalėjo juk visą laiką jais rūpintis.

Vis dėlto pati Ingrida toje jos kietai sustumtoje pusnyje netilpo. Čia nuolatos kažkas styrojo. Laibos, paraudusios nuo šalčio rankos, lediniame vandenyje rūsyje žemai po Šimtabučiu skalaujančios drabužius. Ilgi juodi plaukai. Vienas ar kitas plaukų kuokštas, įšalęs pusnyje. Retsykiais blogas muilo kvapas, sumišęs su žuvų fabriko dvoku. Atmieštas graudžiomis ašaromis, lyg šiurkščiomis druskos kruopelytėmis iš pilko popieriaus maišelio ant virtuvės suolo. Iš to paties maišelio, kuris nuolat praplyšęs, druska byra žemėn ir ją vis reikia sušluoti.

Dabar ir vėl pusnyje išryškėję veido bruožai. Lyg užmirštos kaukės. Balta Ingridos oda susiliejusi su kitais bruožais.

Būdavo tokių dienų, kai jos galvoje griaudėjo ir ūžė, tarsi prasidėjus įnirtingam namų tvarkymo vajui. Balsai! Buvo drėgna ir lipnu nuo garų ir užsisenėjusio purvo. Greičiausiai jai prireiksią ir kieto šepečio, ir peilio.

Kartais jos mintys nuklysdavo prie kurčnebylio Fritso ir jo motinos Randi, kuri mašina buvo numezgusi pilną spalvų pasaulį. Tora nežinojo, kaip jiems sekasi, kur prapuolė jų knygų lentynos. Visiškai nebegalėjo apie juos galvoti. Ji privalo sukliudyti jiems išlįsti iš pusnies pakraščio su Randi dovanotu lovos užtiesalu. Visi liepsningi vilnoniai lapeliai privalo padėti jai užsimiršti, kas esanti.

33

Ji nusileido ir išėjo susitikti su Jono šeima. Sekmadienio pietų.

Jono tėvas prekiavo mediena. Žemai priekrantėje turėjo nuosavą bjaurią parduotuvę, tarytum dešimt kartų statytą niekaip neapsisprendžiant, kaip ji turėtų atrodyti. Pastatas atrodė tarsi pilka vaiduoklių pilis. Lentos ir rąstai kyšojo išlindę pro langus ir atviras duris. Truputį panėšėjo į senąją Simono prieplauką. Nuo Jono tėvo sklido medienos ir pjuvenų kvapas. Keistą šviežios dervos kvapą galėjai užuosti jau lipdamas didžiulio pastato, kur ir buvo Jono namai, laiptais. Senovinis kalinėtas šviestuvas virš sniego ir liūdnų rožių krūmų skleidė blyškią šviesą.

Jono tėvas vilkėjo nailoniniais ne itin baltais marškiniais. Nukritusios kelnių petnešos pliaukšėjo palei šlaunis. Jiems atėjus, kaklaraištį priešais veidrodį koridoriuje buvo jau beveik užsirišęs.

Jonas atrodė aiškiai susikrimtęs, kad tėvas dar nepasiruošęs. Tačiau nepasakė nieko. Greičiausiai nebuvo toks greitas įvesti naują tvarką namuose nei draugų rate.

Jono tėvas nė mažumėlę nesirūpino. Jis palenkė trumpą ir apkūnų liemenį sveikindamasis ir paėmė ją už parankės. Ji gerai matė, kad po klouno kauke slepiasi juokas.

Plonus gelsvus plaukų kuokštus jis mėgino sušukuoti paprasčiausiai ties verpetu. Buvo šviežiai nusiskutęs, kvepėjo skutimosi muilu ir ką tik supjauta pušimi.

Jonas nė kiek nepanėšėjo į savo tėvą.

Tačiau mama buvo aukšta ir tamsi, jos griežta smilkinių linija – su sidabro gijomis. Veidą siaurino aštri nosis ir didelis smakras. Akys tiriančios. Lieso kūno judesiai ramūs, rankos draugiškai apglėbė jai pečius, tačiau pasitikėjimo nekėlė. Tai į ją Jonas panašus. Išoriškai.

Name atsispindėjo keistas Jono tėvų derinys. Koridoriuje, valgomajame ir virtuvėje vyravo ideali tvarka. Aiškiai matėsi, kad čia šeimininkauja ji. Tačiau svetainė atrodė kaip po bombos sprogimo. Didžiulė knygų lentyna lūžo nuo knygų, žurnalų ir laikraščių. Ant didelio senovinio rašomojo stalo, stovinčio palei vieną iš didelių langų, buvo apstu įvairiausių popierių, protokolų ir blankų. Ji jautė, kad čia kažkas panašaus į kontorą namuose. Ant dėmėto stalviršio stovėjo pilnut pilnutėlė peleninė.

Baldai atrodė taip, lyg kažkas nuolatos čia būtų valgęs menkę, kepenėles ir ikrus. Kambaryje tvyrojo nenusakoma kivirčų ir siuvimo atmosfera, trenkė tabaku ir drėgna vilna.

Tuvė su Eriku įpuolė iš lauko ir įvirto į kambarį su viršutiniais drabužiais ir batais. Įraudusiais skruostais, čiauškantys ir tokie šviesūs, koks Jonas buvo tamsus. Jiedu buvo tėvo vaikai, įsikibę į jį it sparvos. Jie kalbėjo vienas per kitą, lyg žinodami, ką tas pasakys, ir siuntė vienas kitam pykčio kupinus žvilgsnius.

Ji pajuto, kad to jai jau per daug. Staiga ji suprato Joną. Jo poreikį su kuo nors pasišnekėti, kaip jis ir sakęs.

Ji jam to nepavydėjo. Jai toptelėjo, kad anksčiau ji greičiausiai būtų žvelgusi į tai iš kitos pusės. Būtų leidusi sau žavėtis knygų lentynomis ir pianinu. Ir tėvu – sėdinčiu, rūkančiu ir šnekančiu apie įvairiausius dalykus.

Tamsioji motina bus aiškiai norėjusi ją išgąsdinti savo maniera klausti, linksėti, šluostytis servetėle.

Dabar ji atmetė galvą ir be garso sukikeno. Laidė trumpus, aštrius, tiriančius žvilgsnius moteriai prie stalelio. Permatė kiaurai jos mieguistą susierzinimą bjauriais mažyliais, kurie niekada nelaukdavo savo eilės ką nors pasakyti.

– Vaikai, sutvarkykit stalą! – įsakė Jono tėvas.

Iškart jie jo neišgirdo. Audringai tebesiginčijo, kieno eilė miegoti su kate.

Motina kėlėsi ir abiem kepštelėjo per nugarą. Be žodžių. Tuomet jiedu puolė kaip du poniai, kuriems suduota botagu. Žaibo greičiu pačiupo padažinę, dubenį bulvėms ir lėkšteles su įvairiomis šiukšlėmis. Įnirtingai.

Jono motinos žodžiai krito kaip sunkūs lietaus lašai. Tekšt tekšt. Visuomet tokia pati intonacija.

Kai vaikai išlėkė į lauką, Jono tėvas atsisuko į viešnią:

– Ką veikia tavo tėvai?

Paklausė neįspėjęs. Ji jautėsi saugi nuo tokių klausimų, kol visa tai nesugaudė jos ausyse klausimų atsakymų pavidalu.

– Mama dirba kirpykloje. Tėvas miręs.

Net nusistebėjo, kaip puikiai viską išporino. Ji žinojo, kuo žmonės mano ją esant.

– Štai kaip, našlė… – tarė svarstydamas ir apnuogindamas netikrą užuojautą.

Degtuko atplaiša jis rakinėjosi giliai po krūminius dantis. Mėsa buvusi gyslota. Seno jaučio. Neįmanoma iškepti minkštai.

Žemu įprastu balsu jis stengėsi apibūdinti maistą, dirsčiodamas pro virtuvės duris.

– Vėliau ji ištekėjo, – pridūrė ji ir neramiai pažvelgė į vyriškį.

– Ištekėjo dar kartą. Suprantama. Suprantama.

Galų gale jis išsitraukė ranką iš burnos ir išsišniurkštė nosį į servetėlę. Pastebėjęs Jono žvilgsnį, teisindamasis tarė:

– Tai tik popierinė servetėlė. Kai esi namie, gali šitaip elgtis.

Ji pajuto besiveržiantį juoko pliūpsnį. Tarsi putojantys milteliai būtų patekę ne į tą gerklę. Tačiau Jonas gerai nesijautė, todėl ji nurimo.

– Ką jis veikia, tas tavo patėvis?

– Dirba krovininiame laive.

– Aišku, aišku. Tai jis turi laivą?

Dabar ji prapliupo juoku.

– Ne, jis neturi nė aguonos grūdo.

Kiti du dvejodami įsmeigė į ją akis. Tėvas keletą kartų sumirksėjo.

– Ne, ne visi žmonės gali turėti savo įmonę.

Jonas atrodė įsiutęs. Tačiau nieko nesakė. Tik bjauriai dėbtelėjo į tėvą.

Popietę tėvas dingo, kad pailsėtų po pietų, o berniukai nuėjo į kiną.

Jono mamai aiškiai palengvėjo. Ji ramiai krapštinėjosi virtuvėje prie atidarytų durų.

Visi daiktai buvo išblizginti ir sudėlioti sava tvarka. Kaip jaunimo namų virtuvėje, kai visos moterys kartu po šventės viską susitvarko ir išsinešioja. Nelieka nieko, kas primintų žmones.

Galiausiai ji atėjo nešina padėklu su vaisiais ir, nepratardama nė žodžio, atsisėdo megzti. Atrodė, lyg namuose ji viena.

Jono šeima buvo kitokia, nei jai pasirodė tąkart, kai matė Jono mamą mokyklos tėvų šventėje, apsirengusią vilnoniais drabužiais, su skrybėlaite.