Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Breilane varnoms nekas. Jos tupėdavo besišildydamos ant stogo kraigo ir kaminų. Gerdavo kvapus prie lango atbrailų, skersvėjuotų kampų, išleidžiančių šilumą. Žvarbiomis popietėmis ji jas matydavo juodose šakose prie šiukšlių tvarkymo vietos. Varnos svyruodavo pirmyn atgal, lyg kankinamos reumato arba bijodamos sušalti į ragą.

Vis dėlto jos lūkuriuodavo. Laukdavo, kol šiluma suliepsnos. Žinodavo, kad ateis vyriškis su kombinezonu ir nutriušusia kepure, sukraus laužą iš nelesamų atliekų. Visą dieną jos vargdavo, pešdavosi dėl bulvių lupenų ir apipelijusių duonos kriaukšlių.

Būdavo aišku, kad netrukus atsiras liepsna. Šildanti. Verčianti medžių vainikus juodais negrabiais pirštais kabintis už dangaus.

Varnos laikėsi kartu. Kaip susitepę juodaskverniai jos aukodavo savąsias mišias. Sykį jų riksmas nuvilnijo virš apdegusių kartoninių dėžių, nupjautų stalų kojų ir bepadžių batų. Skardinės dėželės, neteikiančios optimizmo, tačiau su blizgia Vesteroleno žuvų kukulių reklama, gulėjo išprievartautos atidarytuvų ir godžių rankų.

Varnos įsitaisydavo taip arti šiukšlininko liepsnų, kiek manydavo esant saugu, ir sukrankdavo savo šiurkštųjį „kra!“

Seni sudrėkę ir apdegę laikraščiai irgi gulėjo tarp šiukšlių. Žodžiai buvo pavojingiausi, net jeigu jie ir akivaizdžiai primiršti. Nes jie visi glūdėjo žmonių galvose besikaupiančiose sniego pusnyse.

Kai ji mažiausiai to laukė, jos norėjo ten pasikapstyti ir ją nuteisti. Pričiupti ją!

Ji juto keistą trauką šiukšlynui. Galėtų iš ten stebėti akmenyno pašlaitę. Žinojo, kad kuo daugiau kartų galės išeiti į tamsų žiemos kelią, tuo bus geriau pasiruošusi.

Giliausioje širdies kertelėje ji juto baimę, kad neatsidurtų tokioje situacijoje, kai užsimirš kas esanti.

Ji uodė sudegusių šiukšlių kvapą. Lyg įspėjimą. Aukštas, vertikalus kraštas, kur sukiojosi plūginis sniego valytuvas, trukdė jai nueiti iki akmenyno pašlaitės. Kur ilsėjosi paukščiukas po sniego kristalėliais ir sluoksniais besiklojančia sniego pluta, akmenimis bei samanomis.

Medinis samtis, kuris dabar vėl pas ponią Karlsen, vis kasė ir kasė. Čia.

O ji pasisuko ir nuėjo į šviesų pusę nesižvalgydama atgal. Čia driekėsi namai ir šaukė jai pavymui. Auksinėmis liūdnomis akimis maldavo: „sugrįžk“.

Neįprasta, kad ji sugrįžtų. Tai jos apsisprendimas. Kiekvienas turi teisę pasirinkti. Taip apsisprendžia tik stipriausieji. Lyg tai padaryti reikštų būti stipriausiam.

Ji buvo stipresnė nei Henrikas.

Ji privertė jį bijoti tamsos.

Ji vaikščiojo po apšarmojusias šiukšlių krūvas tarp žiurkių ir pelių.

Ji stipresnė už Joną. Galėjo išmesti jį iš galvos, nuo savo kūno. Galėjo jį išnaudoti, kad egzistuotų pati.

Ji stipresnė už mokytojus. Giliai širdyje ji žinojo, kad yra protingesnė.

Žinoma, turi būti doras ir neimti daugiau nei reikėtų. Tačiau jeigu jau atsitiko taip, kad turi teisę į žymiai daugiau? Taigi, turi tai paimti. Kol kas nors kitas nepasiėmė. Žmonės stovi eilėje trokšdami pasiimti!

Kai sugrįždavo į butą, pasivaikščiojusi po žvarbų orą iki šiukšlyno, kur žiemos kelias visiškai pasibaigdavo, visuomet pažvelgdavo į save veidrodyje. Smulkus tvirtas veidas su sustingusiais bruožais. Baltutėlaite nosimi. Akys tapusios dūmų juodumo kiaurymėmis.

Prisiminė, kokią save buvo regėjusi Bekejoreto klėtyje. Brezente. Šitokią pat. Ji pasisveikino su senąja „aš“. Žiūrėjo tol, kol vaizdas daugiau jos nebebaugino.

Tada atsisėdo prie stalo paskaityti. Išdrėbė šlaunis, o sklindanti nuo radiatoriaus šiluma mainė atspalvius. Juto, kaip kraujas gana lėtai ir ramiai teka gyslomis.

Maždaug po pusvalandžio ji vėl pažvelgė į veidrodį. Spindinčios akys buvo melsvai pilkšvos ir aiškios. Gyvos! Veidas raudonskruostis ir jaunas.

Pati tai padariusi.

Kartais ji išsitraukdavo specialią užrašų knygelę iš stalčiaus. Ji galėjo laisvai laikyti ją po šviestuvu ant stalo. Nereikėjo laižyti cheminio pieštuko, kad ką nors parašytų, kaip anksčiau palėpėje. Rašė automatiniu rašikliu.

Ji rašė ilgą istoriją apie mergaitę, persekiojusią vieną vyriškį po visą pakrantę ir jį gąsdinusią, primindavusią apie vieną jo nužudytą žmogų.

Ji aiškiai matė, kad toji istorija panaši į jos išgyventą prieplaukoje, kai ji pasirodė Henrikui. Vis dėlto tai buvo visiškai kita.

Kartkartėmis ji perskaitydavo, pataisydavo kalbą, pakeisdavo vieną žodį kitu, geresniu.

Ir visą laiką jos galvoje kirbėjo mintis: jis išprotėjo! Tikra tiesa. Ne todėl, kad taip reikėjo . O todėl, kad norėjo jos atsikratyti.

Visi šitie žmonės ėjo kiaurai ją visą laiką! Opėjo lyg egzema. Kirbėjo it skruzdėlės. Norėjosi juos nusipurtyti. Nesisekė. Jie tarsi iš kito laikmečio, nors ji ir regėjo juos einančius pro ją keliu, mokyklos kieme, bibliotekoje. Įsinorėjo trenkti jiems, užkasti šiukšlyne, patraukti juos nuo kelio. Jie kankino ją savo buvimu, elgsena, šneka.

Būdavo dienų, kai jos galvoje kildavo toks didelis klegesys, kad ji neapsikęsdavo net mokytojų atverčiamo žurnalo garso. Arba kai laibi mokytojų balsai it šerkšnu aptraukdavo suolų eiles, sukeldavo jai pyktį.

Kartais nutikdavo taip, kad žmonės trukdydavo jai sugriebti tai, ką ji stengdavosi įsiminti.

Retsykiais ją kamuodavo žmonės iš Salos. Nepaisant to, kad ji buvo Breilane. Jie triukšmingai ir klegėdami užimdavo jos galvą. Jie būdavo vulgarūs, kažko reikalaujantys, visą laiką pasiruošę pasakoti istorijas, jai žinomas iš anksčiau. Apsisnarglėję, besikeikiantys, dvokiantys žuvimi ir garsiai kvatojantys. Negelbėjo ir tai, kad ji jautė savotišką panieką jų keliamam triukšmui. Jie nežinojo kas esą. Jie nesuprato, koks pranašumas žinoti, kad jie yra to paties žmogaus – josios – dalis. Jie ėjo per Otaro krautuvę, koplyčią, žuvų šaldyklą, Šimtabutį, žvejų kaimelį, žvejybos ūkį. Taip visiškai suklaidinti ir nemąstantys.

Ir jie kėlė sąmyšį. Žvilgsniais. Senais įžeidinėjimais. Pavydu. Ji buvo įsitikinusi, kad ilgai slėpė juos pusnyse. Abiejose balto, tiesaus kelio, kuriuo ėjo, pusėse. Vieną dieną ji juos iškas ir sukurs laužą.

Solė! Ją reikia tausoti. Solė žinojo, kas ji.

Ji sugavo save besiilginti Solės. Jos stambios krūtys pūpsojo iš maudymosi kostiumėlio. Be baimės ryžtingai skambėjo jos balsas: „Jis visada naudoja gumytę…“ Arba: „Jis toks mielas…“

Dabar ji perprato Solės principą, jos idėją – valdyti. Nebūti užkluptai netikėtai. Būti ta, kuri sprendžia.

Simoną jau išsirinkusi. Lai jis palaukia tenai, Saloje, kol ji užbaigs viską, ką privalo. Tegul pasirūpina jos avimis. Tegul važinėja po ūkį geltonuoju sunkvežimiu. O kai jai prisireiks jo stambaus kūno, nes anie jai nuobodūs arba nesupranta, kas ji tokia, tuomet jis ją apglėbs. Jinai jį išsirinko. Ir patausos.

Ingrida? Su savaisiais žuvų kepsneliais. Ką ji veikia dabar, kai nebėra kam švaistyti jos uždarbio? Ir ją reikia tausoti.

Vieną sykį savo užrašų knygelėje ji rašiusi apie moterį, kuri nebežinojo, dėl ko gyvenanti, kai tas, kuris ją visą gyvenimą kankino, iškeliavo. Ji leidusi jam išvykti į Ameriką. Pamėtėjusi užuominą apie krovininį laivą.

Kažkur it pusny kirbėjo viena menkutė mintis, atsiradusi kaip erzinanti kažkieno pamesta kumštinė pirštinė: „Ar iš tiesų Ingridos neapninka jokios mintys?“

Rūpestis dėl Otaro krautuvėlėje ant prekystalio gulinčios skaičių knygos. Tos – kaip nutrintas marmuras raštais, kietais viršeliais, storais kaip stalo plokštė. Apie kurią Ingrida mąstė.