Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ji sutiko jo žvilgsnį. Ties kaštoniniais plaukais.

– Laimė, tai praėjo.

Jis daugiau nebeklausinėjo. Priėmė tai kaip atsisakymą. Įžeidimą nustūmė šalin. Tarp jų dvelktelėjo šaltukas.

Tačiau ji ėjo pasitempusi ir rami, lyg niekur nieko.

Ji kitokia nei anuomet.

– Turi tiek daug gražių drabužių. Beveik kaip ponia. Išsiskiri iš visos mokyklos.

– Taip, – teatsakė ji.

Ji juto drabužį, stangriai prigludusį prie kūno, tuo tarpu kunkuliuojantis linksmas juokas veržėsi jai iš gerklės. Aulinukai ant neaukštų madingų pakulnių nešė ją keliu.

Jie nuėjo į kiną. Jo ranka gulėjo virš josios jau per filmo anonsą. Jis maloniai kvepėjo plaukų kremu ar kažkuo kitu. Tai jos nesujaudino. Tačiau patiko. Buvo lengva apsispręsti jį pamėgti.

Kai jiedu priėjo didžiosios vilos vartelius, visa medžių alėja šoko vėjyje. Tarp mentikaulių įsirangė šaltis. Jos langas apšviestas taupiai. Šviesa krito virš praustuvės. Taip ji buvo įpratusi.

Jis atsisėdo atokiausiai ant lovos ir nusivilko puspaltį. Nevikriai. Lyg supratęs, kad atsisėdo nenusirengęs.

Akimirką ji jautėsi nusivylusi savimi. Vėl buvo ankstesniąja Tora. Visa nugara sudrėko. Iš pažastų sunkėsi druska ir drėgmė. Tačiau nusispyrusi aulinukus pažvelgė į vaikinuką ant sofos ir paklausė:

– Gersi kavos ar arbatos?

– Kavos, – atsakė kiek duslokai.

Pakilo it ketindamas pasikabinti puspaltį. Tačiau iškart prisiartino prie jos. Ji pajuto jauną raumeningą kūną priglundant prie spintos. Apimta svaigulio ji matė, kaip aplink lubų lempą, tamsų tikrovišką tašką, sukasi visas kambarys. Vis greityn ir greityn. Tada ji stipriai užsimerkė.

Priešais ją švietė Simono veidas. Liūdnas rudas veidas, išplėstomis žydromis akimis. Jo krūtinė kilnojosi, lyg jis verktų. Tuomet ji suvokė, kad jam reikalinga paguoda. Kad ji privalo jį apglėbti, sušildyti, kol turi.

Ji juto jo rankas prie kūno. Pirmiausia per drabužius. Nekantrias, virpančias. Tarsi prašančias leidimo. Ir imančias lytėti. Glamonėjančias. Lyg ji būtų įsikibusi aistros ir nepajėgusi pasileisti. Nenusakomas proveržis nuo menko žingsnelio pasunkino naštą jo rankoms.

Jis nusivedė ją prie durų, kad ji užsirakintų. Jai nebuvo galimybės pasitraukti. Trūktelėjo ją į kampą už užuolaidų prie pat praustuvės, kad užgesintų šviesą.

Šviesa išryškino Simoną. Ji jautė, kad tai jis. Vėliau, ant sofos, kai rankos tapo drąsesnės, žaismingesnės ir ją susirado, ji jau neabejojo, kad tai jis.

Kai virpantys ir kupini palaimos pirštai narstė ją, ji sugriebė jam už šlaunų ir prisitraukė prie savęs. Ant savo odos juto jaudinantį ir energingą jo galiuką. Jėgą. Ilgesį ir pasirinkimą, kuriuos pagaliau pavyks išlaisvinti.

Jo burną prie savo krūtų. Godžiai ir stipriai jis jas čiulpė.

Tačiau kai kambaryje pasigirdo svetimas balsas, sakantis, kad turįs gumytę, ji pasijuto kaip seni puodelyje užmiršti kavos tirščiai. Ji būtų norėjusi save išpilti. Išsiskalauti puodelį ir gražiai pastatyti į spintelę. Kaip tai lengva!

Joje tryško versmės. Viena po kitos. Ar ji ką tik atitekėjusi iš jūros? Žinoma! Atitekėjęs iš jūros ištveria viską!

Ji slapčia jį stebėjo, kol jis kažką užsimovė. Grabaliojosi. Šnopavo. Ją tarsi užliejęs švelnumas.

Ir kai jis, lengvai atsidusęs, atsargiai įslydo į ją, ji ilgėjosi veidrodžio virš komodos ir šermukšnių kontūrų priešais langą. Tuomet užsimerkė ir pasijuto apgaubta šilta minkšta oda. Ramiai gulėjo, glostydama jam sėdmenis ir nugarą. Sprandą. Plaukus.

Jis judėjo, užliedamas ją geismu. Pulsuodamas nepasotinama aistra. Peraugančia į bangas ir verčiančia ją visą atsiverti.

Ji visiškai pasidavė jo ritmui. Vienąsyk jis beveik išsprūdo, tuomet ji tik suinkštė, sugriebdama vyriškiui už strėnų. Tučtuojau atgal. Vidun. Ji jo troško. Užliūliuoti jį. Apgaubti. Rūpintis. Puoselėti.

Kai galiausiai jis gulėjo išsikrovęs ir tuščias virš jos, veidą panardinęs jai į plaukus, ji tebebuvo nepasisotinusi ir troško būti užpildyta. Ritmingi, tikslūs jo judesiai privertė visą jos kūną šaukte šaukti.

Kai jis susigėdęs pareiškė, kad viskas buvę pernelyg greitai, ji ranka uždengė jam burną. Užsimerkė. Baiminosi, kad daugiau šiame kambaryje pati savęs nebeatpažins.

Ji girdėjo, kaip jis išeidamas užtrenkia duris.

Netrukus ji įsivaizdavo, kad jis užveda geltonąjį sunkvežimį.

Vėliau apvaikščios ūkį.

Ją apniko mielas ir saugus ilgesys.

Ji užmigo nieko nesusikrovusi į mokyklinį krepšį ir nenusistačiusi žadintuvo.

30

Dienos ir naktys dažniausiai tampa siena. Tačiau retsykiais – nepaprastai aukštu medžiu, į kurį norisi įsliuogti. Ji apsisprendė, kur esanti. Prie sienos ar medyje.

Ji skaitė. Susitikinėjo su Jonu. Priimdavo jį prie sienos. Ir niekada neužbaigdavo. Čia būdavo Simonas.

Kartu su Simonu sliuogdavo į aukščiausią medį. Jis visuomet suimdavo ją už torso. Kvepėjo šienu ir šviežiu prakaitu. Derva… Ir niekada „Bryl“ arba „Sentex“.

Iš pradžių jai buvo sunku pereiti nuo vieno prie kito. Bet vėliau sekėsi geriau.

Abu vienijo jautrumas. Šiluma. Nuoga vyriškio oda.

Vėliau jie kartu važinėjosi geltonuoju sunkvežimiu. Ir kambarys priklausė tik jai. Ji galėjo veikti ką panorėjusi. Skaityti. Galvoti. Rašyti.

Ji vėl ėmusi rašyti į užrašų knygelę. Tokią pat, kokią turėjusi prieš gaisrą Simono palėpėje. Pirmiausia, ji nerašė istorijų. Tik sakinių fragmentus. Jausmus. Trumpai, neišbaigtai. Tarsi būtų apdeginusi parašytus žodžius.

Kartais galvodavo apie Bekejoretą. Ji įtikinėjo save, kad dar ne laikas. Čia geriau skaityti. Prisivaikščiojo paskui savo avis. Joms tik gilyn į jūrą nusitempti. Gerai, kad ji susiradusi vietą išsikelti.

Ją kamavo ilgesys. Juto jį čia visą laiką. Dangaus, turinčio odą, ilgesys. Apie tai ji pasakojo savo užrašuose.

Henriką prisimindavo retai. Jis buvo labai persigandęs, kai ji pasileido ir ėmė skęsti. Jis taip baiminosi tamsos, kad nepamatytų žmonių dvasių. Dabar jis tebuvo vien Henrikas su šaižia rauda, tamsiais barzdos šeriais ir nudrengta neperpučiama striuke.

Ingrida rašiusi, kad jis skubiai įsidarbinęs krovininiame laive „Varg“. Tikra palaima.

Ji pasipuošė iš Bekejoreto atsivežtais drabužiais ir vaikštinėjo ištempusi kaklą, apsimuturiavusi šaliku. O galva tapusi aukštai iškilusia kūno viršūne. Čia apsigyvenęs naujasis jos išdidumas, kurį ji kartkartėmis primiršdavusi. Taigi, išties. Tačiau prisimindavo tai mokykloje, pertraukų metu. O ypač – lankydamasi pas Bergus.

Mokytojai atkreipę dėmesį į mergaitę iš Salos. Ji kur kas šnekesnė. Diskutuoja per pamokas. Turi savo nuomonę, tolerantišką bei draugišką požiūrį į tam tikrus dalykus. Ji iš tiesų pasikeitusi. Subrendusi. Apie tai svarstė mokytojų kambaryje. Buvo sakoma, kad salų jaunimas paprastai ne toks pasitikintis savimi. Jiems tekdavo susiorientuoti. Šioji visiškai kitokia, nors ir labai jauna. Jei nepasikeis, taps viena iš tų dominuojančių visažinių, manančių, kad jie – pasaulio bamba, nes jiems sekasi mokslai.

Pilkai apsirengę, su vilnonėmis kojinėmis ir rūkantys pypkes tarsi nepajėgė susilaikyti nevedžioję raudonais rašikliais žmonių sielomis.

Jaunasis Jakobsenas pastebėjęs, kad mergaitė iš Salos iš tiesų dar tik stojasi ant kojų.

Kiti, vyresni, nesutikę. Tačiau vienas kitas tik pašnairavęs į jį. Jie nepamiršę, kuo pasibaigusi kampanija prieš „Daktaro Živago“ skaitymą garsiai ir niekingąjį Pasternaką, kuris ėmė ir laimėjo Nobelio premiją, sovietams duodamas į dūdą. Nepagrįsta pagarba. Be kita ko, dar ir neatvyko, o gauti – gavo. Atkreipdamas dėmesį!