Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Akimirkos, kai kažko nebepažįsti.

Ir tądien Ingrida išvirė kavos. Dar kiek pabarškino Rakelės indais ir puodais Bekejoreto virtuvėje. Sutepė sviestu duonos riekes. Papjaustė šviesiojo ir rudojo sūrių.

Kavą išpilstė į keturis puodelius, ant klijuotės vidurio uždėjo padėklą su sumuštiniais. Tada rūpestingai nusirišo Rakelės virtuvinę prijuostę ir galvos linktelėjimu pakvietė prie stalo.

Henrikas buvo pasiruošęs veikti. Metų metus jis vengė žodžių. Dabar jie biro protarpiais ir iš gilumos, lyg širdis, varinėdama kraują po kūną, būtų juos iš jo stūmusi. Jis kalbėjo apie tai, kaip viskas nutiko. Jis laikęs Rakelę už striukės gobtuvo. Štai šitaip jis laikęs ją! Ten buvęs kažkas, kas ją traukęs į gilumą. Avis? Taip, avis. Arba kas nors kitas…

Tačiau jis neužsiminė, ką jai pažadėjęs. Kuo daugiau šnekėjo, tuo labiau maskavo laive pasakytą esmę. Užpildydamas žodžiais. Kalbėjo apie viską, ką reikia daryti.

Jie sėdėjo ir kramtė Rakelės duoną, Rakelės sūrį, valgė Rakelės uogienę. Nepakeldami akių vienas į kitą.

Jie nepažinojo vyriškio galustalėje. Ir niekas nepaprašė jo išeiti. Arba užsičiaupti.

Galiausiai Tora pakėlė išvargusį veidą. Matė Henriko akis, pilnas baimės. Jo ašaras, riedančias iš išgąsčio, o ne iš liūdesio. Sėdėdama ji lukšteno jį tarsi svogūną, žinodama, kad privalo liepti jam liautis, kol ji dar neišsitraukė kirvio ir nepradėjo juo mosuoti. Trankyti ir trankyti lipnų raizginį po marškiniais ir džinsinėmis kelnėmis.

Tuo pat metu ji pajuto tarsi numananti, kodėl jis šitoks. Tas, kuris burnos nėra pravėręs be keiksmų, kuris niekada neapnuoginęs jausmų, koks menkas tesąs.

Jau gana seniai girtas grįžęs namo ir nuo suolo nutėškęs neplautų indų krūvą, jis taip ir liko sėdėti duženose. Ar ir tuomet verkė? Ar Henrikas suprato tebesėdįs šukėse? Kieno šukėse? Savo paties? Ar Rakelės?

Kodėl gi Henrikas visuomet taip elgiasi, sudrumsdamas visas jos mintis, užgoždamas visą jos esybę? Kodėl gi šiame plačiame pasaulyje ji negali turėti nieko, kas būtų tik jos vienos? Kodėl jis visą laiką šneka vien apie nelaimę, kad kiti nematytų nieko kita, tik šlapią negyvą kūną? Kodėl nepalieka jų ramybėje? Ji žinojo, kad kiti du irgi to paties trokšta. Ir norėtų, kad jo čia nebūtų.

Šio žmogaus prakeiksmų ir nelaimių virtinėje ji kai ką užčiuopė: jis niekur nelaukiamas. Ir taip išsigandęs, kad užmiršo apie kitus gyvuosius, ne tik save patį.

– Nurimk pagaliau, – staiga tarė Tora.

Visi nustojo kramtę. Rakelės katinas neramiai sukinėjosi palei krosnį. Jis pajuto, kad viskas jau kitaip. Tarp katės, žmonių ir daiktų tvyrojo įtampa. Vieniši ir tarsi paralyžiuoti jie sekė vieni kitų judesius.

Simonas staiga kėlėsi ir pastūmė puodelį priešais save.

– Ačiū už kavą, Ingrida, – pasakė jis, lyg nebūtų girdėjęs Toros žodžių.

Pakilo ir Henrikas. Abudu pastovėjo. Tačiau kai Henrikas jau norėjo sekti paskui jį, Simoną tarsi apėmė panika ir jis vėl atsisėdo.

Ingrida ėmė rinkti puodelius, nesiteiraudama, ar jie sotūs.

– Turim paskambinti dėl nekrologo ir pasišnekėti su pastorium apie būtiniausius dalykus.

– Taip, – patvirtino Simonas, vis tebesėdėdamas. Po stalviršiu laikė sugniaužęs kumščius.

– Aš galėčiau tai padaryti, – lyg klausdama tarė Ingrida.

– Ne.

Jis lėtai atsistojo. Akimirką žvelgė pro langą. Tada žengė tiesiai prie telefono. Stovinčio ant lentynos. Juodutėlio.

Henrikas ėmė šnekėti apie tai, kad reikėtų sutvarkyti laivus ir parsivesti ėriukus. Tuo pačiu sakiniu jis suminėjo keletą dalykų.

Tora staigiai atsigręžė į jį:

– Kodėl gi nenueini ir nepadarai, užuot šnekėjęs?

Visai prie pat durų Henrikas trinktelėjo galvą. Į juos atsigręžė – užsispyręs ir be vilties.

– Gedulas daro judu ne itin dorus, – tarė tiesdamasis, kol galiausiai atsidūrė už durų.

Simono veidas apniuko.

Jis laukė ryšio signalo.

Ingrida stovėjo nusigręžusi. Tora matė, kad ir šįkart ji prisiėmė gėdą. Torai išėjus, Ingrida palinko virš barškančių krosnies žiedų.

Jis stovėjo prieangyje parimęs.

Ji ėjo tiesiai į jį. Jis privalėjo pasitraukti. Ji nužingsniavo per kiemą ir ėmė lipti į klėtį.

– Ko tau ten reikia? – šūktelėjo jai pavymui. Tora išgirdo, kad jis beviltiškai mėgina su ja galynėtis. Ji atlapojo klėties duris ir įėjo vidun. Atsargiai uždarė jas iš vidaus. Pro sienų apkalą blykčiojo dienos šviesa. Švytintys smulkūs šviesos kūgiai, susitelkę ties į brezentą susukta būtybe. Suvytusiomis kojomis. Ji įplaukė į šviesą viršum Rakelės kūno. Šviesa ištrynė ribas. Išorės garsai atskirti. Kietas taškas jos galvoje glūdėjo lyg užmirštas žirnelis atidarytoje skardinėje, atspindėdamas dienos šviesą į apvalias švytinčias sieneles. O šiame žirnelyje slypėjo tikrumas, kad išeidama Rakelė nuo jos atribojo Henriką.

Ji suklupo ant kelių.

– Tai, kas nutiko, tėra tik tai, ką jie galvoja, – sušnibždėjo ji.

Žvilgtelėjusi pro nesandarius klėties apkalus, matė jį tebestovintį prieangyje. Tačiau jis nerūkė. Tik spoksojo aukštyn į ją, negalėdamas jos matyti. Tuomet ji užgulė kūną ant medinių grindų ir garsiai nusijuokė. Smagiai patenkinta sukrizeno.

– Pagaliau mes jį pričiupom, teta. Matai, kaip jis tavęs bijo.

27

Per laidotuves Simonas laikėsi. Jo pražiota burna nelyginant melsvoka žaizda įspėjo visus besiartinančius. Šviesiose jo akyse tebuvo vien žvilgsnis. Iš vidaus, tiesiog persmeigiantis. Lyg visą laiką kažką matytų ir negalėtų patikėti.

Žmonės tik nuleisdavo galvas ir jį praleisdavo. Kaimelyje ir prieplaukoje, Otaro krautuvėlėje ir bažnyčioje.

Porą sykių kambaryje prie Rakelės lovos jį apniko paralyžiuojanti vienatvė. Vis dėlto jis neperprato savų minčių.

Jis žinojo, kad atėjusi Ingrida nė neprašyta atliko už jį įvairius buities darbus.

Rakelė buvo mirusi, nes pats ją paguldė į baltą karstą, buvo šalia jos ir nunešė į kapinaites. Regėjo, kaip visa prapuolė šaltoje žemėje. Matė visas gėles. Burną, judančią pastoriaus veide. Girdėjo verksmus aplinkui.

Porą sykių jis čiupo Torai už surištų į uodegą plaukų. Minkštų it šilkas kaštoninių plaukų. Pats to nesuvokdamas. O akys vis tebebuvo sausos kaip upeliai Vėteno papėdėje sausringomis vasaromis.

Naktimis sėdėdavo virtuvėje supamajame krėsle ir žvelgdavo į tamsą. Kartais vos neišgriūdavo, nes užsnūsdavo. Ingrida mėgindavo nuvesti jį į lovą miegamajame. Tačiau jis tik papurtydavo galvą. Matėsi, jog neranda sau vietos.

Rakelės katinas snausdavo jo glėby, kai naktimis neišeidavo gaudyti pelių.

Bekejoreto laikrodis mušdavo tris kartus. Diena vis tebesirūpino šviesos glamone bulvių daigams ant palangių. Auksiniu srautu virš valgomojo stalo, kurį Ingrida buvo nurinkusi ir pakeitusi staltiesę.

Tie, kurie palydėjo Rakelę į kapus, išsivaikščiojo. Prie stalo nebuvo keistų kalbų. Tačiau visi tvirtai porą kartų spustelėjo Simonui ranką; toks jau buvęs paprotys. Jokių kalbų, jokių meilių žodžių. Pastorius su malda pradėjo, su malda ir užbaigė. Ir tuo viskas baigėsi. Visi santūriai pavalgė. Kelios pilnos lėkštės tebestovėjo pridengtos sandėliuke.

Padėjo kai kurios kaimynės. Ingrida, žinanti, kur viskas yra ir kaip turėtų būti, joms vadovavo.

Tora po laidotuvių pasišalino. Ingrida pyktelėjo ant jos. Būtų padėjusi. Po trumpos iškilmės kapinėse Ingrida matė ją stovinčią atokiau nuo kapo duobės. Tiesiai už nugaros, vešliuose kaštoniniuose plaukuose beveik visiškai paslėpusi veidą. Ingrida norėjusi, kad ji susirištų. Kad šitokią dieną nevaikštinėtų kaip koks flioksas. Tačiau Tora greičiausiai nė negirdėjo, kas jai sakyta.