Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Bekejorete, kur žmonės užeidavę ir išeidavę, ji nesirodžiusi – nei pagelbėti, nei pavalgyti.

Henrikas vienintelis šnekus. Jis tądien praleidęs Bekejorete kaip niekada anksčiau. Žmonės tai atmeną. Šnekant apie tokius svarbius dalykus nedraugiškumo nelikę. Jie pastebėję, kad Henrikas mėginęs gelbėti Rakelei gyvybę. Galiausiai jis pats tai pasakęs, o Simonas girdėjęs. Vadinasi, taip ir buvę.

Daugeliui atrodę, kad tai Henrikas su Ingrida – Bekejoreto gyventojai. Simonas ledo melsvumo akimis sėdėjęs nebylus prie stalo ir nieko nematęs.

Kai visi išsivaikščioję, o Ingrida buvo baigianti krauti į bufetą išplautą ir išblizgintą kavos servizą, jis pasakė parvešiąs ją namo. Ji linktelėjo. Tai pirmieji šiandien išgirsti jo žodžiai.

Pirmiausia, kai sėdosi į automobilį, jis sugriebė jos ranką ir jai padėkojo.

Ji prikando sau lūpą ir akimirką pasilenkė prie jo. Jis nežinojo, kaip sulaikyti į šipulius dūžtantį gyvenimą. Užslėpta giliai širdyje Ingridos liūdesio išraiška buvo jo paties jausmų atspindys.

Staiga jis galėjo pripažinti, kad viskas pasikeitė. Jos daugiau nebėra. Rakelė iškeliavusi. Šitaip šnekėjęs Henrikas, tvirtindamas, kad ji pasileidusi. Savo noru jį palikusi.

Ar todėl jis ir nepravirkstąs?

Jis nuėjo į ganyklą pasižiūrėti avių. Nugaišusios avies mažyliai jautėsi gerai.

Klausimas kankino jį nuo tada, kai jis surado negyvą jos kūną tarp aštrių akmenų ties iškyšuliu, skiriančiu Įlanką nuo Jūros. Nuo tada, kai Henrikas pradėjo verkšlenti, kad ji atsileidusi pati. Kodėl ji jam nesakiusi, kaip jai buvę prastai? Kodėl jį reikėję tausoti?

– Kodėl, Rakele? – pratrūko jis.

Susitvardęs nuėjo namų link. Ruduo čia toks tikras kaip nedraugiškas gūsis nuo jūros, nuo upokšnio, nuo Vėteno.

Jis privalės visa tai ištverti.

Prieblandoje aiškiai matė: kaštoninis plaukas ant Rakelės pagalvės!

Kažin kas giliai jo viduje nutrūko.

Visa kita kambaryje buvo pilka. Tačiau plaukas nusidriekęs per visą pagalvę. Gyvenimo upė! Auksinė kaip vasara, kurią jis ką tik laikė užantyje. Kvepėjo šviežiai nupjauta pieva ir saule. Viešpatie brangus!

Svaigino jam mėginant logiškai sudėlioti mintis po to, ką pamatė.

Juk pats buvo ją pasiguldęs tą rytą po to… kai surado ją klėtyje.

Bet kambarys staiga ėmė svaiginamai skrieti ratu.

Kvepėjo Rakele. Pabandė iš ten ištrūkti. Susirasti skylę sienoje ir prasmukti. Paraginti kojas nunešti jį iki durų. Tačiau niekas iš to, ką jis logiškai apmąstė, neįvyko. Nieko iš to, ką jis nusprendė, nebuvo galima atlikti.

Plaukas ant pagalvės tapo šilumos ir artumo rojumi. Jis tebebuvo berniukas Simonas, stovintis lietuje ir laukiantis mamos, kuri niekada nepasirodys, nes išvyko kitur, palikusi jį pas gimines.

Jis nebežinojo, kuris iš jų verkė.

Du vaikai.

Laukiantys kai ko, kas niekada nepasirodys?

Tora gulėjo atsibudusi.

Baltos užuolaidos lengvai judėjo priešais atvirą langą. Simono kostiuminės kelnės ir marškiniai kybojo ant taburetės ir panėšėjo į juodą ir baltą žvėrį, snaudžiantį tamsoje. Daiktai ant komodos tolydžio ryškėjo ir rikiavosi priešais ją. Kvepalų buteliukas su kutu ant viršaus. Veidrodis, šukos ir šepetys – viskas iš sidabro. Raudona medžiaginė smilkalų dėželė.

Jo plaukuota krūtinė ritmingai kilnojosi ir leidosi. Stipriai ir ramiai. Visas jo veidas šlaputėlis iki pat garbanų.

Ji rankomis apsivijo jo kaklą. Kuo tvirčiausiai.

Toros rankos buvo stiprios.

Visa aplinkui gaubė naktis.

Ganykloje ir tvarte susispietusios gulėjo Rakelės avys. Balti vilnoniai kūnai vieni kitus šildė.

Nupilkusi šviesa telkė savyje pirmąją pašalo naktų sidabro šarmą. Nakties pariby ji energingai ginasi pjautuvu, kuriam niekas negali pasipriešinti. Niekas.

Ji it burbulas pakilo prie lubų.

Ji – Tora. Ir vis dėlto ji vien tik mintis apie Torą. Tarytumei sąmonė. Ji pakilusi aukščiau, kur pilna kelių, gausu galimybių ir vaizdinių. Ten buvo angos ir šilti atodūsiai. Ten balsai ir oda, ir vėjas. Vėjo šuoras, atplūstantis nuo pakrantės akmenų liepos mėnesį.

Burbulas pamažu nyko kaip dūmas. Leidosi virš jos galvos it įkapės. Kruopščiai pridengdamos. Specialiai galvai apdengti. Užtikrintai. Nuo jos kūno tebevarvėjo. Tai žinoma! Juk išgulėjusi jūroje.

Gabios šiltos rankos išvyniojo ją iš ilgos balto audinio juostos. Atpalaidavo veidą ir kaklą.

Taigi pagaliau ji ir vėl atsidūrė miegamajame. Matė karališkai mėlyną lovos užtiesalą ant kėdės. Ji savo namuose. Jos daiktai – ant komodos, ten pat, kur ji juos palikusi. Mažytė kiniško šilko dėželė su siuviniais. Ant sienos šalia spintos už surištų šilkinių raištelių kabo baltas medžiaginis krepšys. Su išsiuvinėtu žydru skalbinių spaudu ir į lėlę panašia mergaite, palinkusia virš spaudo, virstančia krūtine ir sijonėliu. Liežuvio dygsniai matyti kamputyje, o šalia užraitytomis raidėmis išsiuvinėta: „Skalbiniai“. Didelis senas žadintuvas ant naktinio stalelio.

Ant komodos, veidrodžio rėmelyje atsispindėjo Toros atvaizdas. Maža mergaitė Tora, sėdinti ant žuvų dėžės Dalo prieplaukoje. Gal ji laukia mamos? Ar ji čia perkelta tik dėl atvaizdo? Jos abejingo veido išraiškos nematyti per atstumą iki lovos. Tačiau ji žinojo, kad šitaip ir būdavo. Anksčiau.

Dabar ji buvo Rakelė, perėjusi labirintą iki galo. Radusi išėjimą. Prisiglaudusi lūpomis prie nuogos Simono krūtinės ir besiklausanti jo kvėpavimo. Jaučianti jo standų kūną, šiltas rankas palei pečius, ant kaktos.

Ji vėl sugrįžusi namo.

Sykį per sapną ji išgirdusi, lyg paukštelis būtų nusinešęs šakelę lizdeliui sukti. Nedrąsiai palei namo sienas ir šermukšnius sode ėmė čirškauti šarka. Perspėti žmones, sakydavo jie.

Ir staiga iš už kampo ji pamatė ateinantį tėvą, ir beveik tuosyk šarkos spektaklis baigėsi. Jis mūvėjo Simono džinsines kelnes ir juokėsi lygiai taip pat kaip jis. Antra vertus, jis panėšėjo į žmogų nuotraukoje, kurią buvo gavusi iš Ingridos. Jis nieko nesakė. Tik atsisėdo ant lovos krašto ir žvelgė į ją. Kai ji tiesė ranką į jį, jis dingęs.

Jos mintys sukosi apie nenusakomą nelaimę, tai veikė visą kūną. Išsilaisvinti ji galėtų tik atsimerkdama, ir tuomet pamatė, kad lovoje ne Simonas. O tėvas. Jo veidas toks pats kaip nuotraukoje.

Iš pradžių jausmas buvo bjaurus. Vėliau ji suprato, kad jie visi lyg vienas žmogus. Visi iki vieno. Tėčio veidas, o Simono rankos ir krūtinė.

Ir ji tapusi Rakele, visa perėjusia.

Ji privalanti sergėti Simono džiaugsmą.

Sergėti jo sielvartą.

Nes jis priklauso jai.

28

Breilano pagrindinės mokyklos norvegų kalbos mokytojas buvo iš tų, kurie stengiasi, kad mokiniai suvoktų, kas vyksta pasaulyje. Jis buvo jaunas, šnekėjo šiauriečių tarme. Iš kitų mokytojų išsiskyrė kaip mažiau patikimas, nes atvyko tik rudenį, naujokas. Be patirties, menku moderniu norvegų kalbos, kaip papildomo dalyko, išsilavinimu, jis pasirodė mokytojų kambaryje pareikšdamas, kad jaunuoliai visiškai nieko nenutuokia apie savo laikmetį. Pasak jo, istorijos vadovėliai ir norvegiškos knygos pasenę, o niekas iš mokytojų pakankamai neskaitą šiuolaikinės istorijos ir negalį suteikti papildomų žinių neišmanantiems mokiniams.

Prireikė gana daug drąsos ar kvailumo šiai minčiai patvirtinti. Ir save nubausti.

Tačiau jaunasis Jakobsenas buvo toks, kokių akimirksniu bausmė nepasiekia. Tačiau pasiekia vėliau. Kai jis pasijuto esąs saugus ir šiuolaikiškiausias, gavo kirtį. Pilki, laikini, probleminiai, mirtinai pavargę nuo mokinių, sutuoktinių, mokyklos valdžios ir šiaurinės krašto dalies. Tokiems maršrutinis keltas – tikra Fata Morgana, vienądien nunešianti juos pietų kryptimi.