Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tora mėgino išlaikyti išgąsdintus gyvulėlius palei grindis.

Simonas vairavo stovėdamas. Ir staiga jis pamatė, kad Rakelės vieta tuščia. Aplinkui juos driekėsi nuliūdusi ir sunki jūra, su ritmingai judančiomis didžiulėmis bangomis.

Henrikas suko ratu aplink tą vietą, kur Rakelė dingo gilumoje.

– Ji prapuolė paskui avį! – klykė jis. Nosis varvėjo, o ašaros papliupo jo tamsiu druskingo vandens nugraužtu veidu.

Simono akys pašėlusiai lakstė. Tik kumščiai susigniaužė tvirtai į vairalazdę. Galvoje vienintelė mintis, vienintelis paveikslas – kaštoniniai Rakelės plaukai virš bangų keterų. Kartkartėmis juos įžiūrėdavo, priplaukdavo pasiruošęs sugriebti. Kol suprasdavo, kad šis paveikslas vien tik jo vaizduotėje.

Šaiži Henriko rauda prislėgė juos tarsi Paskutinio teismo diena. Pro variklių gaudesį, vėją ir vandens taškymąsi į laivo kraštus.

Jie suko ir suko ratus. Retsykiais vos nesusidurdami. Tačiau išgirdęs šalia Henriką pratrūkstantį verksmu, Simonas traukdavo laivą į šalį.

Taip ieškant slinko bereikšmės valandos. Aplinkui vis krykštavo kirai.

Tai Tora staiga ją pastebėjo. Rakelė tūnojo seklumoje tarp aštrių akmenų.

Raudoni jos plaukai liepsnojo jiems pavymui tarp dviejų putojančių bangų mūšos.

Avis tebebuvo stipriai pririšta. Išmazgojusi savo baltą sunkią vasarinę vilną. Virvė surišusi jas abi tarp povandeninių uolėtų salelių.

Laive ėriukai gulėjo it negyvi. Toros drabužiai permirkę prakaitu ir jūra. Bet ji to nepaisė. Vienintelė įprasta žmoniška jai į galvą dar atėjusi mintis:

– Kaip keista, kad Henrikas rauda, o Simonas tyli…

25

Otaro krautuvėje gulėjo atverstas laikraštis „Lofotpost“, kuriame pranešama, kad sulaukęs 92 metų mirė Popiežius Pijus XII. Devyniolika metų vadovavęs Romos katalikų bažnyčiai.

Tačiau Otaras niekada naujienų savo galvoje neregistruodavo, o pieštukas, kurį mėgdavo užsikišti už ausies, buvo nukritęs ir gulėjo nemačia pamirštas po keliomis margarino dėžutėmis.

Jis ką tik deramai pasišnekėjo su darbininku iš Dalo ūkio ir dviem Simono šaldyklos merginomis. Laikraštyje buvo aprašyti išties neįtikėtini, kokie tik gali būti, dalykai apie meilę.

Vienas amerikiečių mokslininkas atlikęs nekuklius bandymus, norėdamas išsiaiškinti, kaip meilė užgimsta. Beždžionės jaunikliai gavę dirbtines motinas iš kailio arba geležies. Mažyliai pripažino mamas iš kailio, o iš metalinių mėgino žįsti. Taigi, meilė paremta jausmais, malonumas – buvimu kartu, švelnumas – daugiau nei rūpesčiu ir priežiūra.

Merginos prunkštelėjo. Vaikinai sutraukė po cigaretę ir išvis nebenorėjo dalintis mintimis apie šitokias nesąmones. Tačiau Otaras iškėlė tai iki dienos problemos ir nepamatė, kad tame pačiame laikraštyje rašoma apie popiežiaus mirtį.

Ir tuomet į krautuvę įėjo vienas iš vaikinų ir, pats negalėdamas tuo patikėti, pranešė:

– Simono Rakelė nuskendo kartu su savo avimi!

Otaras stovėjo palinkęs virš laikraščio: mirė Popiežius XII.

Prie prekystalio nuščiuvę. Nesiliovė tik spragsėjimas krosnyje, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nes šitaip būdavę visados. Gyvenimas tęsiasi. Ir nieko kita čia nesugalvosi.

Simonas pats atėjo į krautuvę pasiteirauti, ar galįs pasiskolinti brezentą. Paskui nunešęs lengvutį Rakelės kūną į sunkvežimį.

Tora įsirangė į kėbulą ir atsisėdo šalia. Ji jau anksčiau panašiai važiavusi. Kai Henrikas gulėjo brezente be batų. Dabar jis sėdėjo prie Simono. Ir taip baisiai raudojo. Lyg visa tai, ką buvo sukaupęs viduje, vieną dieną pratrūko. Prasiveržė jam iš vidaus garsia aimana. Atsitiktinai kaip užtvara, prilaikanti antplūdį, tačiau visuomet įveikiama.

Kas galėjo numanyti, kad Henrikas ims sielvartauti? Kaip vis dėlto menkai jie vienas apie kitą težino.

Visi susirinko aplink mašiną, nebylūs it gyvūnai. Šaldyklos merginos suvokė, kad turi paimti ėriukus, kurie sušlapę ir išsigandę bliovė prieplaukoje. Jos suleido juos į sandėliuką ir pašėrė.

Tora mąstė, kad Rakelė juoktųsi, jeigu visa tai matytų. Dirstelėjusi į ryšulį, iš kurio pro tvirtą brezentą sunkėsi vanduo, Tora užsimanė atidengti jos veidą, kad pati pasižiūrėtų į visą šį cirką.

Otaras stovėjo lyg statula apvaliu kaip mėnulis veidu. Jis buvo pamiršęs užsidėti skrybėlę, nors pūtė stiprus vėjas ir lijo. O jis taip baimindavęsis dėl šukuosenos! Senyvos kaimelio moterys dairėsi pamainos. Kažkuri atėjusi vienomis šlepetėmis. Languotos šlepetės guminiais padais prisigėrę vandens ir purvo. Iš po Ulės motinos sijono išlindęs pasijonis. Mirtis vėl čia atsėlinusi. Dėsningais tarpsniais. Tai nebuvo nei nauja, nei neįprasta. Bet jie niekada nebūtų pamanę, kad šitaip nutiks permirkusiam Rakelės kūnui. Tik jau ne tai. Šitai buvo keista. Pasirodo, ir Bekejorete mirštama. Atėjo ir keletas vaikų, bet jie pagarbiai sustojo už suaugusiųjų nugarų. Ulės motina dabar garsiai pravirko.

Tora prisiminė kartą trinktelėjusi Ulei pieno bidonu. Jos su Sole taip gynęsi, kad net kraujai tiškę. Ji sėdėjo sunkvežimio kėbule apsikabinusi tetą ir vos laikėsi nesusijuokusi. Jiedvi turėjo kažin ką bendra. Bet susidrovėjo, kad į ją žiūri žmonės, ir susitvardė.

Ryškus kriaušės formos gaubtas nuo šviestuvo prieplaukoje stovėjo visiškai šalia. Mesdamas baltą atspindį virš žalio brezento. Atrodė taip, lyg čia būtų kietai sušaldytų durpių rezervuaras. Teta stipriai sušalusiame klane, todėl ir nepajuda.

Simono sunkvežimis stabiliai dardėjo šlaitais. Jis nepratarė nė žodžio nuo tada, kai Otaro paprašė paskolinti brezentą. Lyg vyriškio šalimais nė nebūtų. Neklausinėjo, kodėl visa tai turėję nutikti. Lyg būtų pristigęs žodžių.

Tačiau Henrikas vis raudojo ir pasakojo. Dar tebesėdėdamas laive. Prieš tai, kai ją surado. Apie tai, kaip ji atstūmusi. Kaip jam trukdžiusi. Atsisakiusi paleisti avį. Henrikas šią popietę pasakė daugiau nei per visus metus.

Kažkas tarsi atrakinęs duris, kad viskas išeitų lauk, – ir gėris, ir blogis.

Ar Simonui atrodo, kad jis praradęs sveiką nuovoką? Henrikas pasislinko arčiau Simono ir varstė jį akimis. Ne, Simonas šitaip negalvoja.

– Rakelė daugiau nebenorėjo, – šliurpė Henrikas.

Simonas žvelgė į sustirusius nuo šalčio šiaudus kelio pakraščiuose. Stiklinėmis akimis.

Simonas vis nieko nesakė, todėl Henriką tarsi apsėdo, apniko tamsos baimė.

– Tu galvoji, kad aš ir dėl šito kaltas? Ar ne?

– Ne, – pasakė Simonas. Galų gale. Išvargęs. Šviesios akys žvelgė į tuštumą.

– Ne, – vėl tarė Simonas. – Nemanau, kad tu tai padarei.

– Tai šį kartą neteiksi ieškinio?

Į vyriškį jis metė skubų, nepatiklų žvilgsnį.

– Ne, gali apie tai nebegalvoti, – tepasakė.

Tamsų rudens vakarą jie kaipmat privažiavo miškelį. Kai kelias atsiskyrė į Šimtabučio pusę, Simonas sustabdė mašiną ir paprašė Henriko eiti į namus ir paruošti Ingridą žiniai apie tai, kas atsitiko.

Vyriškis išpuolė iš mašinos ir dingo tamsoje.

Simonas atidarė savo pusės dureles, iškišo galvą ir pašaukė Torą.

– Ateik čia ir sėskis, Tora. Viršuje tau per šalta. Dabar čia yra vietos.

– Ne, – atsakė ji. – Aš turiu prilaikyti tetą, kad ji nenuvirstų.

Simonas užtrenkė dureles ir užvedė variklį.

Automobilio šviesos nušvietė žvyrą ir kelkraščius. Šalčio pakąstos saulutės ir ožkarožės glaustėsi viena prie kitos žemai griovyje. Kelias ties viduriu užžėlęs. Tebestyrančios vasarinės gėlės. Apipešiotos, išstypusios. Tai šen, tai ten ant kalvos išsidraikę šiliniai viržiai. Triumfuojantys. Akį rėžiantis purpuro kilimas.