Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Avidės atitvare švietė jo laukiančių avių akys. Jis prisiminė tai, kas buvo įvykę labai seniai. Kaip jis nupjovęs apynasrio virvę, ir avis išsilaisvinusi nuo Rakelės riešo.

Jis leidęs aviai nugrimzti į jūrą.

Tai buvę neteisinga. Rakelė turėjusi pasakyti, kad jis to nedarytų. Ji netgi nepajėgdavusi valgyti avienos. Jam reikėję apie tai pagalvoti. Avys jai buvę lyg žmonės. Dabar likusi bandos dalis ganėsi po atolą aplinkui avidę, tačiau švytinčios jų akys buvo liūdnos.

Ingrida uždraudė Simonui įnešti Rakelės kūną į šilumą. Tora girdėjo motinos komandas. Žodžiai laikėsi kažin kur jos viduje, tačiau neturėjo jokios prasmės.

Ingrida į juos nė nežvilgtelėjo. Tik atsinešė keletą paklodžių ir ėmėsi tvarkyti klėtį.

Ingridos paliepti Simonas su Tora persirengė sausais drabužiais ir nusekė paskui ją.

Ji buvo nuvilkusi šlapius Rakelės rūbus ir suvyniojusi ją į paklodę. Kaštoniniai jos plaukai driekėsi varvėdami ant žaliai mirguliuojančio brezento. Visas veidas įgavęs jūros spalvą. Ji buvo šalta. Visa aplinkui šalta. Pora garbanų sustingusios ant balto skruosto. Galva šiek tiek pakreipta į šoną. Simonas atsiklaupė ir ją pataisė. Tačiau ši neklausė.

Tuomet Tora pastebėjo žirkles. Ingrida buvo padėjusi jas šalia prausimui skirto dubens, apšviesto plikos palubėje kabančios lemputės. Ji suvokė, kad Ingrida bus nukarpiusi nuo tetos drabužius. Jie gulėjo už nugaros šlapia krūva.

Ingrida sunkiai pakilo po to, kai dvilinka darbavosi prie kūno, tuomet ženklu parodė Torai, kad jiems reikią išeiti.

Sukumpusi Simono figūra. Jo rankos perbraukė jos šlapias kaštonines garbanas.

Tora tai paslėpė giliai širdyje.

Jiems išeinant Ingrida paėmė ją už rankos.

Ore vos jutai sniegą. Avys trepsėjo po šaltuko pakąstą žemę.

Mėnulis baltas it pienas. Be menkiausios švieselės.

Tora gulėjo didžiulėje viešbučio lovoje. Prisispaudusi prie tetos Rakelės. Jos truputį pasklandė po paklodes ir juokėsi, kad Ulės motina apsiavusi nunešiotomis languotomis šlepetėmis, o Otaras pamiršęs skrybėlę.

– Nelaikyk žmonių kvailiais, – tramdydama juoką kalbėjo Rakelė.

– Bet aš negalėjau susivaldyti, buvo taip juokinga, – atsakė Tora.

Krištolinių lempų skambesys dangiškas. Plykstelėjusi akinama šviesa staiga ją išgąsdino.

Paskui Tora pamatė, kad ji jau nebe viešbučio lovoje. Jos plūduriavo jūroje. Teta ir ji. Jūra buvusi tokia žvarbi, kad ji nežinojusi, kaip gelbėtis. O teta plaukusi greičiau už ją. Kilstelėjusi šviesią ranką ir vos pamojusi jai. Tora pastebėjusi, kad iš nosies jai srūvą kraujai. Taip siaubingai, kad visa jūra pasidariusi šilta ir raudona. Tuomet ausyje išgirdusi prasiveržiantį tetos juoką. Arti, taip arti, kad norėjusi ją apsikabinti. Bet nebuvę ką. Vien raudona, troški jūra.

– Žinai, kad tu ir aš esam vienas žmogus. Atėjau mažumėlę pasišaipyt. Kad nesijaustum užmiršta. Nes tu esi aš, o aš esu tu. Iš tikrųjų mes abi – vienas žmogus…

Tora atsimerkė. Baltajame skliautiniame kambarėlyje. Rožinis lempos gaubtas skleidė šviesą virš visų Rakelės daiktų.

Ji numetė antklodę į šalį ir jau norėjo nusileisti žemyn į koridorių riktelti tetai. Žinojo, kad ilgiau nebemiegos. Viskas jai buvo taip bjauru. Ji to nepakęs.

Ankstų rytą Simonas nuėjo į daržinę. Jis surado Torą prie Rakelės kūno. Tik nosį, kyšančią iš po vilnonės antklodės. Rausvoką nuo šalčio. Mergaitė buvo patraukusi paklodę į savo pusę, nudengusi mirusiosios veidą. Gulėjo prisiglaudusi. Plaukai ir mirusiosios, ir gyvosios susipainioję jam priešais akis.

Jį apniko baimė. Liūdesiui vietos nebeliko.

Jis taip plačiai atlapojo klėties duris, kad galėtų patekti dienos šviesa. Tada išjungė nemalonią kriaušę lubose. Vis kvietė Torą vardu, tačiau ji tik sukrutėjo ir miegojo toliau.

Galiausiai jis priėjo artyn. Uždengė mirusiosios veidą, pakėlė mergaitę ir nusinešė ją namo. Kartą ji atmerkė akis ir pažvelgė tiesiai į jį. Lyg nežinodama, kas jis toks.

Jis nurengė jai viršutinius drabužius ir paguldė į lovą miegamajame apačioje. Jis pamanė, kad šitaip būsią geriausia, kai ji tokia sušalusi. Maža to, ir laiptai į palėpę per statūs.

Simonas vengė eiti į palėpę.

Nė pats to nežinodamas.

Tik tiek, kad anksčiau ten sėdėdavęs. Tąkart sudegė prieplauka.

Dieną nedrąsiai atpėdino Henrikas. Jau niekas nebepamena, kada jis buvęs Bekejorete. Vyriškis visiškai pražilęs. Niekam nė į galvą neatėjo, kad jis Šimtabutyje vienas. Buvo visiškai suprantama, kad Ingrida šią naktį praleis Bekejorete.

Jis pasirodė lyg gedintis vaiduoklis. Pagaliau troško ką nors padaryti. Lyg kompensaciją dėl Rakelės mirties. Pradėjo kapoti malkas iš visko, ką radęs, todėl Simonui teko eiti į malkinę ir prašyti jį liautis. Tai netinkama, šiandien kieme turį būti ramu.

Henrikas tik sugniužo ir pravirko. Simonas negalėjo suprasti jo elgesio. Tai buvo taip netikėta. Jis apkabino vyriškį, pridariusį jam tiek išdaigų, sukėlusį tokią gausybę rūpesčių.

– Galėtum patikėti, kad mėginau ją išlaikyti, Simonai! Turi patikėti tuo, ką tau sakau!

– Taip, taip, – sumišęs patvirtino Simonas.

Jis pajuto savyje prasiveržiantį pyktį. Ar vienoks, ar kitoks Henrikas vis vien it pritrinta nuospauda. Jau beveik geriau, kad jis tebebūtų tylus, rūškanas ir nekalbus. Prie to jie jau pripratę. Toks Henriko paveikslas jų atminty, toks pat lai būna ir toliau.

Simonas juto, kad šis žmogus malšina jo paties liūdesį. Trukdo jam gedėti. Vien tik savo buvimu jis verčia juos gerbti jo norus. Lyg visa tai – girtuoklių orgijų absurdo scena. Kurią staiga Tobijaso troboje sentimentaliai užbaigė Henrikas.

Ir štai tokių minčių sūkury Simonui atėjo į galvą, kad čia kažin kas užslėpta, kad Henrikas visos istorijos nepapasakojo. Kažkas vis praslysdavo. Visuomet. Kažin kas reikšminga. Ko jis negalėjo suprasti.

Galbūt jis įstūmęs Rakelę? Gal jis?

Tora išmiegojo Rakelės lovoje visą rytą. Kartkartėmis ji savitai grįždavo į tikrovę, tačiau atsibudusi spoksodavo į baltas užuolaidas. Jos mintyse tai nieko nereiškė.

Sykį ji kasė sušalusią žemę ir kliudė kartoninę dėžę su paukščiuko jaunikliu, tūnančią po didžiuliu akmeniu. O kartą matė ponios Karlsen vyrą, sustingusį ir išsitiesusį karste su daugybe ryškių naujutėlaičių šimto kronų kupiūrų, tvarkingai sudėtų į krūveles. Ant kiekvienos krūvelės juostelės buvo užrašyta „Breilano taupomasis bankas“.

Kartą kirviu trankė nepažįstamą kūną. Pajuto, kad dėl to jai skauda rankas, o pilvu ir nugara srūva prakaitas. Kiekvieną kirtį juto ritmingai pereinant per kūną. Kirčiai ir stiprūs, ir kartu silpni.

Kapojantys it pjaustykle.

Jiedvi su teta klėtyje šoko valsą. Teta mokė ją žingsnelių. Abi su naktiniais marškiniais. Buvo vasara. Jos juokėsi ir išdykavo.

Galų gale jos taip nuvargo, kad Simonui teko nešti jas į lovą. Jis išskėtė stiprias saulėje įdegusias rankas ir nusinešė jas į lovą. Ir jos susiliejo viena su kita. Jų balti naktiniai marškiniai švytėjo joms judant. Mėnulio oda visur aplinkui. Ir laukai. Pilnutėliai saulučių. Jos abi – viena kitoje. Ir kirvio smūgiai tarsi savaiminiai. Jai nereikėjo nerimauti, kad dar kartą teks pakelti rankas.

Visur buvo tylu.

Tora atsimerkė.

Kažkas stovėjo tarpdury.

Atėjo laikas, kai matyti būtina.

26

Būna dienų, kai nepastebi, kad kalnai tebestovi.

Praslenka valandų valandos, kolei judrus potvynio vanduo išnešioja daiktus po juodas pakrantes.