Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ingrida atsiminė, kad Rakelė visuomet būdavusi svarbiausia. Dar tada, kai abi buvo mažos, lakstė su kojinaitėmis ir nubrozdintais keliais. Tėvams. Mokytojams. Berniukams ir kaimynams. Naminiams gyvūnėliams. Rakelė būrė visus aplink save žodžiais ir veiksmais.

O Ingridai ten vietos nebuvo. Dėl tėvų ji galėjo daryti ką įmanydama. Kelti rūpesčius ar teikti džiaugsmą. Dirbti, kol iš pykčio burnoje pajus kraujo skonį. Vis tiek ji buvo tik Ingrida. Toji, kuri gimusi būti ignoruojama, kuriai teko mažai spalvų ir kuri visuomet išblyškusi šalia ugninių Rakelės plaukų ir žaibiškų jos replikų.

Tačiau ji apsisprendė neleisti nieko griauti. Tik ne dabar, kai namuose taika.

Ji užsirišo skarelę ties smakru, tyliai pasakė keletą kasdienių žodžių apie piktą vėją. Tuomet tvirtai rankomis suėmė krepšio rankeną ir išėjo ten, iš kur atėjusi.

Laimė? Kai kurie jos troško. Kas gi ji dabar? Juk Rakelė jau visiškai nebeatrodo laiminga. Ji buvo sakiusi, kad pilvo skausmai nebestiprėja. Ji visa baisiai liesa ir perbalusi, mąstė Ingrida.

Tačiau tai, ką ji pamatė, jos nepasiekė. Mat Rakelė nesužeidžiama ir amžinai gyva.

Ingrida parėjo į namus pas vyrą juodais barzdos šeriais ir sukaustytu veidu, ir žodžiai liete liejosi apie Rakelės sveikatą ir apie Torą, kuri turi padėti Bekejorete.

Henrikas nieko nekomentavo. Akys tūnojo jo galvoje lyg kamuolyje, tačiau nesiuntė jokių signalų.

24

Jiems buvo pranešta, kad trys avys, kurių jiems stigo, pastebėtos netoli Vėteno. Iš kitos kalno pusės palei jūrą. Šiaurės vakarų vėjas gavęs laisvę nuginė vargšus padarėlius į kalno tarpeklį.

Buvo spalio pabaiga, kitos avys jau seniai parėjusios.

Dažniausiai užtekdavo pirmųjų šaltų naktų, kad Rakelės avys grįžtų į gyvenvietę. Jos tokios naminės. Vieną rytą išsirikiuodavo palei tvorą rupšnodamos. Kreivais snukiais ir liūdnomis akimis. Tos, kurioms lemta išgyventi, pasiruošusios priimti ėdesį ir peržiemoti. Tačiau metai iš metų užtekdavo vargo su dalimi bandos, kuri nesueidavo į diendaržio aptvarus.

Du vyrukai iš žvejų kaimelio, medžiodami apylinkėse, pro žiūronus pastebėjo tris gyvulius.

Dabar jau buvo aišku, kad reikės nuginti jas žemyn ir pergabenti laivu.

Simonas būtų pasisamdęs vieną savo vaikinų, tačiau Henrikas, atsitiktinai bastęsis po prieplauką, pasisiūlęs pats. Simonas sutikęs.

Rakelė su Tora sėdėjo viename iš dviejų laivų, kuriuos jie naudosią. Rakelė ginčijosi dėl šios išvykos, lyg tai paskutinė jos kelionė šviesiu metu. Ji būsianti žemai atoslūgio pakrantėje ir saugosianti avis, kad sugintos neišsibėgiotų. Karstytis po kalnus ji nepajėgtų. Ji matė, kad Simonas patenkintas, jog ji nori vykti kartu, nors ir prieštaravo. Gyvenimas jiems abiem palengvėjo, nes ji kažko norėjo.

Ji nieko nesakė, kai Henrikas su Simonu ėjo krantine, tačiau jos akys siaurėjo. Henrikas nuėjo prie tuščio mažo laivelio, o Simonas – prie moterų.

Tora nusisukusi žvelgė į priekį, užsisklendusi savyje. Rakelė dar stipriau įsisiautė į didžiulį kombinezoną, kuriuo vilkėjo.

Simonas koneveikė save, kad neatsisakė Henriko pasiūlymo. Tuo pat metu jis susierzino ir dėl to, kad laive vyriškiui norėsis demonstruoti savo kvailumą. Henrikas užvedė išorinį variklį, ir jo vairuojamas laivas ėmė šokinėti per bangas taip pat gerai, kaip ir bet kurio kito. Tereikėjo jam tik panorėti.

Rakelė stovėjo pakrantėje ir laukė avių. Ji žinojo, kad Tora jau pakeliui link įplaišos, pasiryžusi paskutinį gyvulėlį nuginti nuo kriaušio. Pasiėmusi žiūronus ji žvalgėsi pro rūką.

Kad tik mergaitė nejustų pavojaus! Jie juk nebus tokie kvaili, kad paleistų Torą vieną. Ji gali nesusitvarkyti su įbaugintais gyvuliais.

Bet ne. Vis dėlto netoli skardžio šmėstelėjo tamsus Simono siluetas. Viržių gausybėje išryškėjo šilinis viržis. Tai ten, tai šen tvirtai įsikibę beržai bejėgiškai plaikstėsi vienomis šakelėmis prieš jūrą ir žiemą.

Rakelė matė juos visus tris kylančius akmenuota pašlaite aukštyn. Atsiliekančius ir vėl išsiveržiančius į priekį. Retkarčiais pasirodydavo ugninė Toros galva. Lyg ruoželis rudens kalnų. Ji visada laikėsi atokiau nuo kitų.

Iš aukštai bliovimas skambėjo it nenusakoma agonija. Lyg paties kalno balsas.

Ji matė, kaip Simonas ginė du gyvulius akmenų šlaitu jos link. Netrukus pasirodė vienas ėriukas.

Toros galva vėl atsirado ties dangumi taip staiga, lyg būtų skridusi. Tuo pat metu Rakelę sukaustė skausmai. Ji pritūpė, norėdama su jais susidoroti, ir, apžergusi apšarmojusį akmenį, atsisėdo. Juto šaltuką iki kaulų smegenų.

Išdžiūvę usnys ir šiaudai styrojo atoslūgio pakrantėje lyg užsispyrusios ietys. Šen bei ten iškritęs sniegelis gėdingai slėpėsi įplaišose. Lyg numanydamas, kad per anksti iškrito. Rūkas ir vėjas laižė kalnus, o uolos buvo neapsaugotos nuo neseniai prasidėjusios bangų mūšos.

Paskutinę valandą vėjas ypač sustiprėjo. Jis gali gerokai apsunkinti kelionę namo. O apie galimybę ginti gyvulius pakrante nebuvo ko nė galvoti. Paskutinė atkarpa ir gyvuliams, ir žmonėms būtų pernelyg sunki. Jeigu tik kvaili padarai nebūtų nusekę vienas paskui kitą kalnų takeliu, skirtingai nei kitos avys!

Rakelė drebėjo. Ji buvo apsirengusi šiltai, tačiau šiandien tai negelbėjo. Jūra ėmė balti. Rakelei norėjosi, kad jie nusileistų. Troško su jais į namus!

Henrikas pasisiūlęs pats, taip jai sakęs Simonas jiems sėdint laive ir plaukiant aplink kalną. Atrodė, jog visas tas nepasitenkinimas, kurį pasitaikius progai Henrikas rodydavo Rakelei, virto palankumu Simonui. Žinodamas, kad gali įnešti visišką sumaištį ir nesaugumo jausmą, padlaižiavo Simonui ir tuo pat metu vengė Rakelės.

Sykį ji buvo sumaniusi jį išplūsti. Tačiau susitikimas dviejų vyriškių kompanijoje jai netiko. Galbūt pasitaikys galimybė šįkart, mąstė sarkastiškai. Ją sutąsydavo kam nors paminėjus jo vardą.

Ji jau buvo pastebėjusi, kad jis jos bijo. Kad jis norėtų, jog ji dingtų visam laikui.

Kai mažoji banda galiausiai atsidūrė pakrantėje, dienos šviesa buvo dingusi, o jūra į uolas skalavo didžiules putų antklodes.

Simonas dirigavo visiems abiejuose laivuose, tačiau Rakelė apsimetė neišgirdusi, kad jis kviečiasi ją į savo laivą.

Henrikas savo luoša ranka pats sau pagelbėjo. Sugriebė suaugusią avį ir užnėrė jai apynasrį. Rakelė laikė laivą, kol jis įstūmė avį vidun. Ji buvo numačiusi likti Henriko laive nė pati dorai to nesuvokdama. Privalėjo apsaugoti Torą, kad viena su juo nepasiliktų. Bet buvo ir kai kas kita. Troško su šiuo vyriškiu apsikeisti keletu žodžių, kai liks dviese jūros bangų mūšoj ir vėjyje, niekieno negirdimi.

Tora ir Simonas plūkėsi su išsigandusiais ėriukais, besiveržiančiais pas motiną. Tačiau pagaliau jie išplaukė ir ėmė tolti. Toros veidas sveikai įraudęs. Ji laikė ėriukus, kol Simonas vedė variklį.

Ir štai jie visi beribiame jūros bangavime. Vos girdintys vienas kitą.

Rakelė sėdėdama kovojo su pagieža vyriškiui prie vairalazdės. Užplūdo pasitenkinimas, nes atkreipė dėmesį, kad pati save kontroliuoja. Mintis , kurią ji visada besąlygiškai priimdavo. Tai begalinis turtas! Ji leido tai minčiai apgaubti juos visus. Simoną ir Torą, ėriukus ir senąją avį. Ir tai, ką ji pasakys Henrikui.

Ji tarsi skriejo bangų paviršiumi tikrovėje ir už jos. Palikusi nuošaly visus sunkumus ir nenusakomos jėgos nešama virš viso to, kas kelia skausmą. Virš šio palaiminto ir nepalenkiamo vėjo.

Ėmė snyguriuoti. Sniegą nešė į krantą. Senoji avis be savo ėriukų pradėjo trypti, išgirdusi jauniklius bliaunančius Simono laive. Rakelė nusitraukė kumštines pirštines ir ramindama pirštais ties kaklu ėmė glostinėti jai vilną. Henrikas įsitempęs sėdėjo prie vairo. Variklis dirbo su pertrūkiais. Ji lūkuriavo, kol jie išplauks iš akmeningo ruožo į atvirą farvaterį, ir tik tada kalbės.