Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tora. Beodis dangus: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tora. Beodis dangus»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Beodis dangus - paskutinioji trilogijos apie Torą dalis, įvertinta Šiaurės šalių literatūrine premija.
 Čia ir vėl sutinkame Torą - vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi „beode". Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas - dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati  pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės.
Toros trilogija - yra vienas didžiausių pasisekimų šiuolaikinėje norvegų literatūroje.
Trilogija TORA – 1)Namas su akla stiklo veranda 2)Nebylus kambarys 3)  Beodis dangus
Vertimas į lietuvių kalbą, Alvyda Gaivenienė,

Tora. Beodis dangus — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tora. Beodis dangus», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Sėdėdama Tora juto šilumą nuo jo šlaunies. Penki kilometrai. Šeši. Autobusas suriaumojo.

Ji nedrįso sujudėti. Jo kūno šiluma gali pradingti nuo jos. Ji troško pajusti vis daugiau ir daugiau šios saugios malonios šilumos. Posūkyje ji leido sau ant jo užgriūti. Tarsi daugiau nebeturėtų jokio kito noro.

Rigmura Berg papasakojo, kad buvo atvykęs Toros tėvas ir jos teiravosi. Tora išsimušė iš vėžių.

Simonas prisistatė. Paskui užnešė lagaminą aukštyn į kambarį. Ji sekė jam iš paskos it šunytis. Nežinojo, ar jis jaučia jai tą patį, ką ir ji. Nepažįstamas virpulys perbėgo sienomis ir grindimis. Tuštumos kvapas. Baldai atgiję tarp Simono, jos ir durų.

Ji nebežinojo, ką dar padaryti. Sušalusi praslydo tarp Simono ir baldų, lyg viskas būtų plūduriavę šaltame vandenyje. Galva skraidžiojo, tarytum pritvirtinta prie balso plonyčiu siūleliu.

– Čia buvo atėjęs tavo tėvas ir klausinėjo tavęs, – pasakė siūlu sklindantis ponios Rigmuros balsas.

Staiga ji apie kažką susimąstė. Galvojo apie išdžiūvusią gelsvą žolę, styrančią iš po sniego ir pūvančius kirų kiaušinius. Aplinkui vien supuvę kirų kiaušiniai. Viršuje ant rašomojo stalo gulėjo jų krūvos. Pavasaris atėjo itin greitai, nespėjo ištirpti sniegas, todėl kirai galėjo ramiausiai sau tupėti ir nesiliauti krykavę.

– Greičiausiai nenustebai, kad Henrikas čia? Iš tiesų jis turbūt nė neišsiblaivęs?

Simonas stovėjo tarpdury sumišęs ir besiruošiąs išeiti.

Tora šoko prie jo ir prisispaudė prie apsiausto rankovių. Įsmuko tiesiai jam į glėbį. Įsisiautė į neužsegtą drabužį, galva prisiglaudė prie jo krūtinės.

– Taip, Tora, taip. Nusiramink. Henrikas nieko tau nepadarys.

– Važiuosim kartu su juo namo. Užeisiu ir papasakosiu tau apie tai, kaip sekėsi gauti pažymėjimą. Gerai? Tora, mieloji, dabar jau turiu eiti.

Kai durys užsidarė, nuo rašomojo stalo žemėn ėmė riedėti kiaušiniai. Vienas po kito. Nuo trynių ir baltymų ant kilimėlio liko slidi pliurza. Vis didėjantis klanas. Visur išsibarstę kiaušinių lukštai. Samanų spalvos. Argi ne? Ne, balti. Bangavo grindimis neaprėpiama tąsi baltų ramunių su oranžiniais vidurėliais masė. Oranžinė dėmelė kiekvienos iš jų vidury. Toks kiekis! Dieve, kiek jų daug! Ji liovėsi skaičiuoti. Ir tuomet nukrito dar keletas. Krūva ant stalo vis augo ir augo, nepaisant to, kad kiaušiniai ant grindų dabar jau krito žaibiškai. Slinko minutės, valandos. Gal ir dienos?

Laiptais kažkas lipo. Jos galva tokia tuščia. Ritinėjosi it sena lėlės galva vandens paviršiumi tarp jūros dumblių. Gal jos nė nebėra. O žingsniai tuščioje jos galvoje darėsi garsesni.

Kiaušiniai riedėjo nuo stalo pašėlusiu greičiu. Dabar jie užklojo visą kambarį. Atsibodo iki gyvo kaulo.

Tuomet į duris pabeldė. Ji nebeturėjo balso. Nebuvo daugiau ką sakyti. Kai durys atsivėrė, ji tapo niekuo.

Simonas buvo kuo puikiausiai nusiteikęs! Užmiršęs keistą savo nuotaiką, kuri buvo apėmusi jį autobuse. Užmiršęs Henriką ir visą kitą blogį. Jis gavęs pažymėjimą! Jis neturėjęs laiko laukti, kol Tora pasakys „įeikite“. Įsiveržė pro duris papasakoti savo didžiosios naujienos. Jis skambinęs Rakelei, tačiau neradęs. Ji greičiausiai kaimelyje arba uogauja miške, o gal plaukianti laivu į salas ir atgal.

Tačiau Tora buvo čia.

Jis stovėjo jos kambary. Plaukai ties verpetu išsidraikę į visas puses. Veidas sušilęs. Tamsi oda spindėjo iš po baltų marškinių. Švarką ir apsiaustą persimetęs per ranką tarytum šį užmirštą ryšulį radęs pakeliui. Akys švytėjo. Kūnas nelyginant išlenkta plunksna prieš visus negyvus kambary esančius daiktus. Jis pats lyg iš kitos planetos.

– Pasveikink mane, mergaite! Aš puikiai susitvarkiau!

Užmetė drabužius ant kėdės, čiupo Torą už liemens ir švystelėjo link lubų.

Jai pritrūko laiko paslėpti bėdą su kiaušiniais. Ji manė, kad jis tai pamatys, bet nepamatė. Jai atrodė, kad jis kitoks. Taip manyti buvo kvaila, nes šitaip kaip Simonas laiptais nelipo joks kitas vyras.

Ji pamaniusi, kad jau galas. Kad viskas užtems amžinai. Kad jis kankins ją vėl ir vėl, kol viskas pamažu sklaidysis ir pranyks.

Kelias akimirkas ji iškybojo prie lubų. Lyg nematytų pasaulio kitaip, vien iš aukštai. Tai buvo stipriau nei svaigulys, tačiau neprisivertė paprašyti, kad geriau jau jis nuleistų ją ant žemės. Tai atrodė lyg bausmė, nors vis dėlto įėjo ne jis . Vadinasi, bausmė dar atidėta.

Simonas sukinėjosi aplinkui ją, kol akys aptemo, o langai išsprogo. Judesiai tokie garsūs! Ji negalėjo to pakęsti.

Jis švelniai prisitraukė ją prie savęs. Tuomet neryžtingai perbraukė sau per kaktą.

– Matyti, tu prastos nuotaikos šiandien? – pasiteiravo.

Dvejodamas nurudusia ranka palytėjo jai skruostą. Drovus, keistokas judesys. Jis atsikrenkštė.

– Kas yra, Tora?

– Maniau, kad tai jis atėjo.

Tokia žodžių gausa. Ji jautėsi uždususi. Kumščiai kaipmat susigniaužė ties marškiniais prie jo krūtinės.

– Kas?

Jis , Henrikas!

Pirštais ji mikliai įsikibo į audinį. Jis pajuto odos ir krūtinės plaukelių drikstelėjimą. Tuomet jis ją apglėbė.

– Nejaugi taip bijai Henriko, Tora? Šitaip nekvailiok. Henrikas žmonių neskriaudžia. Jis tik padeginėja.

Kai ji neatsakė, jis kilstelėjo jos veidą.

– Žmonėms jis nepavojingas, – pakartojo.

– Ne, – tepasakė ji.

Po kurio laiko jiedu sėdėjo viešbučio sietynų šviesoje. Simonas ir ji. Jis pasakojo, kaip sukinėjosi, stabdė ir atsakinėjo. Kol galiausiai gavo žinią, kad sekėsi išskirtinai puikiai. Gauti pažymėjimą!

Kiaulienos kepsnys burnoje buvo keistas, beskonis, tačiau ji mėgino sutelkti dėmesį į pasakojimą. Daugybę kartų jis liaudavosi pasakojęs ir tiriamai žvelgdavo į ją. Atsitokėjo ir susidrovėjo.

– Aš tik šneku, – galiausiai tarė.

– Aš manau, kad tu buvai baisiai gabus!

Ji išgirdo, kaip smarkiai persistengė. Jis permatęs kiaurai, kad ji iš tiesų nesiklausiusi. Bet jai nesisekė priimti jo siunčiamų žodžių ir dėtis juos į galvą. Tai buvo lyg mėginimas sugauti aidą, visą įsigeriantį į kalnus.

Jo burna – raudona lyg mergaitės. Jis greičiausiai nė nepastebėjo, ką valgo, nors buvo pasikvietęs ją atšvęsti kartu.

Ji įsivaizdavo matanti visus aliai vieno Henriko barzdos šerius. Priešais ją sėdėjo Simonas ir žiaumojo Henriko skruostus.

Kažkaip ji ėmėsi skaičiuoti. Skaičiavo sienines lempas. Duris. Patiektas porcijas. Ji skaičiavo ir kramtė. Galų gale įsidrąsino pažvelgti į jį. Jis užbaigęs Henriko skruostus ir sėdėdamas šluostėsi servetėle.

– Pasiklausinėsiu apie Henriką ir parsivešiu namo, – pasakė jis.

Tuomet ji pajuto, kad kojos gražiai ir tvarkingai suglaustos po stalu ir kad būtų neblogai dar suvalgyti truputį kiaulienos kepsnio, gavus šilto padažo.

23

Sniegas pasirodė rugpjūčio pabaigoje. Jis negulėjo iškritęs, tačiau žiemos alsavimo ženklai buvo ryškūs.

Rakelė anksti pasiruošė užuolaidas žiemai ir norėjo jas pakabinti. Skubiai. Kuo greičiau. Tarsi tamsa užklups jau rytoj. Nebebus nei rugsėjo, nei spalio. Vis dėlto jos gulėjo ant sofos gražiajame kambaryje. Dailiai ties viduriu išskleistos į ilgį. Aukso spalvos kaip išdžiūvęs šienas. Rakelė norėjo šviesių užuolaidų ir vasarai, ir žiemai. Užuolaidos turėtų saugoti tik nuo smalsių akių.

Dienos bėgo sparčiai. Ji susitvarkė tik su būtiniausiais darbais. Užuolaidos tebegulėjo ant sofos.

Po paskutinio apsilankymo Osle jie daugiau nebenorėjo jos švitinti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tora. Beodis dangus»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tora. Beodis dangus» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Tora. Beodis dangus»

Обсуждение, отзывы о книге «Tora. Beodis dangus» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x