Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Staiga atstatė viršutinę kūno dalį pirmyn ir buvo pasiruošęs pulti ją iškėlęs kumštį.

– Tik prieik arčiau, ir aš rėksiu! Teta laukia palei kelią! Vyrai Tobijaso troboje!

Ji ir pati nesuvokė, kad meluoja. Buvo pernelyg įsitraukusi į veiksmą, kurį pati ir pradėjo. Matė jį judant taip, kaip ji ir tikėjosi. Girdėjo jo kvėpavimą iš paskos. Pilną nerimo.

– Kokias gi ten melo istorijas seki, šliundra tu?

Ji pasiuntė jam grėsmingą juoko bangą ir stebeilijo tiesiai į jį.

– Tokias, kad ji panorėjusi praneštų apie tave lensmanui. Bet ji paprašė manęs pasakyti, kad tu dar turi būdą išsigelbėti.

Akimirką ji patylėjo. Norėjo išgirsti jį inkščiant. Troško priversti jį maldauti, pulti ant kelių.

– Apie kokį gelbėjimąsi tu kalbi?

Balsas gergždžiantis, perdžiūvęs. Jis nurijo seiles ir įsispoksojo.

– Turi susirasti darbą ir nustoti girtauti, gal tuomet ji tavęs neįduos. Ir nesirodyk arti manęs, net jeigu jos ir nėra šalimais. Nes kai sužinos, praneš. Girdi?

Jis žiojosi. Tačiau neišleido nė garso. Išsižiojo – užsičiaupė. Lyg staigiai ištraukta į sausumą žuvis, žiaunomis ieškanti vandens.

Pavieniai lietaus lašai kapsėjo ant prieplaukos lentų. Kiek vėliau – ir ant jūros. Nebylūs ratilai plėtėsi vandens paviršiumi. Lyg gandai vakaro mėlyje. Ties prieplaukoje stovinčiais įrenginiais pasigirdo aimana. Tik vienintelį kartą.

– Prakeiktoji!..

– Manei, kad galėsi daryti ką panorėjęs ir už tai negausi į galvą?

– Kokia tu šaunuolė. Prieik arčiau ir pasisiūlyk. Koks gi vyras atsisakys, ką?

Šito ji ir tikėjosi. Visą kelią iki Tobijaso trobos buvo apmąsčiusi visus įmanomus ir neįmanomus atsakymų variantus, pokalbio turinį bei kaltinimus. Stovėjo palinkusi į priekį ir sugniaužusi kumščius. Pasiruošusi iškart atsakyti.

– Kuo, manai, lensmanas patikės labiau – teta ar tavimi?

– Šitai dar reikėtų įrodyti.

Jis buvo pasipiktinęs, balsas išdavė skausmą. Lyg būtų atskleidęs didelę neteisybę.

– Įrodymai yra.

– Meluoji! Kokie dar įrodymai?

– Aš tau niekada to nepasakysiu. Tu prie jų neprisiliesi savo suteptomis rankomis. Bet teta žino. Ji pasižadėjo mane apginti.

– Meluoji!

– Galvok, ką nori. Galiu pasakyti Rakelei, kad viską tau išklotų.

– Tfu!

Nusispjovęs vogčiomis apsidairė. Ar kas išgirdo? Ar ne per tylu Tobijaso troboj? Gal vyrai apspitę langą? Ne.

– Dabar verčiau eik pas kitus, daugiau tau neturiu laiko. Bet prisimink, ką tau sakiau! Rakelė niekada nepamirš, ką man padarei!

Jis spoksojo į ją. Nepajėgė nuo veido nusiimti kaukės, su kuria vaikščiojo.

– Eik! Eik vidun! Greičiau! – sušnypštė ji.

Jis atsitraukė per porą žingsnių ir sparčiu žingsniu nuėjo Tobijaso trobos link. Vogčia dirstelėjo per petį, tarsi tikėdamasis akmens į pakaušį. Ir dingo.

Tora tyliai susijuokė ir mėgino apgaubti save gilia savitvarda. Visiškai. Nuo baimės. Nuo prakeiktos baimės.

Ką jis dabar prasimanys? Nieko. Atsigriebs ant Ingridos? Vargu. Ingrida vienintelė, kurią jis turi. O tetos Rakelės jis prisibijo . Kodėl ji nepadariusi to anksčiau? Galbūt todėl, kad prieš pasiryždamas šitokiam dalykui turi būti daug kam pasiruošęs?

Stovėdama prieplaukoje nusispjovė. Tuomet patraukė keliu į pietus nesižvalgydama atgal. Skubriai. Neprisiminė, kad bent kartą būtų pažinusi save tokią – iš vidaus. Ji pati save sukūrė .

Reikėjo judėti tolyn. Ji mąstė apie tolesnį ėjimą. Šachą. Ką jis darytų? Šitai ar tai? Kaip būtų protingiausia pasielgti atsakant į jo veiksmus? Ji prašysianti Rakelės patarimo. Jautėsi tokia milžiniška kaip didžiulės eglės priešais kleboniją. Iki jų viršūnių buvo taip toli, jog galėjai girdėti šnabždesį, nors aplinkui tylu. Primirštų audrų ir pergalvotų minčių šnaresį. Šiugždesį viso to, ko niekas nemato, tačiau tai egzistuoja.

Vokas styrojo jai prie krūtinės. Ji įkišo ranką vidun ir pajuto, kad jis toks pat šiltas kaip ir jos oda.

Ingrida tą vakarą bergždžiai laukė vyro. Kai kitą rytą ruošėsi į darbą, kambaryje tebebuvo tuščia. Didelės bėdos iš to nedarė. Tačiau popietę jau ėmė nerimauti. Perėjo žvejų kaimelį. Kalbėjosi su žmonėmis.

Apsimetė nenustebusi, kai parduotuvėje Otaras išpyškino, kad Henrikas greičiausiai išvykęs į ilgą kelionę, jei jau šįryt sėdo į maršrutinį keltą.

Prieš akis jai iškilo negaluojančio, išgėrusio Henriko, kylančio trapu aukštyn nelygintomis kelnėmis, be kepurės ir neskusta vakarykšte barzda, paveikslas, į kurį spokso visi – ir svetimi, ir pažįstami. Tačiau ji susitvardė, įsigijo keletą reikalingų daiktų ir atsakė: „Taip, jis išvyko.“ Tuomet skubiai sugrįžo į prieplauką.

Iš kur jis gavo pinigų? Kodėl išvyko nieko nesakęs? Ji sunerimo. Grįžo į pilkus Šimtabučio kambarius. Iš pradžių dar pastovėjo akis įbedusi į virtuvės spintelę, tik tada išdėliojo pirkinius į vietas. Peržiūrėjo kiekvieną lentyną, lyg jos būtų turėjusios kokį paaiškinimą. Ir vėl uždarė spintelės duris. Prisipylė vandens į raudoną plastiko dubenį. Įsinešė į kamaraitę ir puolė nuodugniai tvarkytis.

21

Rakelė pasiūlė Torai pasiimti nuotrauką, nunešti Breilano fotografui ir užsakyti Ingridai kopiją. Ji surado rėmelį ir padavė Torai. Viena kitai padėjo įstatyti nuotrauką. Rėmelis ovalo formos, šiek tiek per didelis, ne itin tiko stačiakampei nuotraukai. Bet kol kas bus gerai.

Tada jos sukrovė Toros daiktus į Rakelės lagaminus. Rakelė užsiminė, kad jai nederėtų į mokyklą nešiotis daiktų kartoninėje dėžėje. O senasis lagaminėlis per mažas ir per prastas.

Simonui atrodė, kad būtų praktiškiau neštis dvi didesnes dėžes kiekvienoje rankoje, nei tempti vieną didžiulį lagaminą. Tačiau Rakelė laikėsi savo. Apie pakavimą ir lagaminus vyrai neišmano!

– Ne, tačiau daiktams nešti reikia proto ir jėgos, – tarė šypsodamasis.

– Prireiks ko kita, – atsakė Rakelė.

Tora klausėsi ir žavėjosi. Šiedu galėjo ginčytis dėl smulkmenų visiškai nesipykdami. Anksčiau ji jautėsi šiltai ir saugiai šalia jų. Dabar smulkmeniški jų ginčai, tai, kaip jie vienas į kitą žvelgia, viskas, ko jie nepasako tarp žodžių, darė ją tarytum svetimą ir atskirtą nuo jų. Ji šitaip jautėsi jau nuo tos nakties, kai atsisakė Rakelės pasiūlymo miegoti su jais kartu.

O štai dabar jis vyks kartu su ja į Breilaną pažymėjimo. Jie važiuos geltonuoju sunkvežimiu iki prieplaukos, porą valandų sėdės dvokiančiame maršrutinio kelto salone, vėliau dar paskutinę atkarpą iki Breilano važiuos autobusu. Jie abu. Jis padės jai nešti lagaminą. Užneš į jos kambarį. Jos delnai sudrėko, buvo sunku išlementi bent žodį, kol pakavosi daiktus.

Neįtikėtina, kad ji dar neturėjusi progos pasišnekėti su Rakele apie Henriką. Mat Simonas buvęs su jomis visą laiką.

Ingrida pasiskubino ir vakarieniavo kartu su jais. Jos veidas buvo išblyškęs, lyg būtų išsitrynusi jį aliejumi. Ji visuomet taip kruopščiai prausdavosi, lyg bijodama, kad kas nors, išsitraukęs didinamąjį stiklą ir pažvelgęs į poras, neišsiaiškintų to, ko dienos šviesa neatskleidžia.

Kol Ingrida kraustė stalą, o Rakelė tvarkėsi prie bufeto, Tora sėdėjo ant durpių dėžės. Tada pasirodė vakaro saulė. Ne staiga pro debesų plyšį kaip visuomet. Tačiau iš lėto, neryžtingai, spindulys po spindulio, kol visas saulės paviršius nutvieskė langą ir akis. Jos veidą lyg kailiu užklojo šiluma. Ir vėl, taip pat lėtai kaip ir pasirodžiusi, pradingo už užuolaidų ir verandos sienos. Tarsi prieš dingdama būtų norėjusi užregistruoti lėtus pasikeitimus. Kambarys išsitempė ir uždarė ją vėsioje vienumoje. Vazoninių gėlių, netekusių vilties surasti savo šešėlį, glaustymasis palei lango rėmą išjudino ir ją.