Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tora mąstė, kad Solė greičiausiai bus pirmoji iš Salos, šauniai praleisianti atostogas keliaudama automobiliu. Kaip amerikietiškame filme. Mylimasis turįs firmą, pasakojo Solė. Ką jam reiškia?

Tora pamatė vieno ne itin jauno vyriškio su plinkančia plaukų linija ties smilkiniais nuotrauką. Jis trisdešimt penkerių. Gana mielas.

– Tu už jo tekėsi? – užmetusi akį į fotografiją pasiteiravo Tora. Akimirką virtuvėje jiedvi pasiliko vienos.

– Ne, netekėsiu, be to, jis visuomet naudoja gumytę, – atsakė Solė ir pasilenkė, norėdama užsimauti naują nailoninę kojinę, nors lauke tebebuvo 25 laipsniai šilumos. Ji ką tik išsitraukė jas iš celofaninės pakuotės su užrašu „Safa“. Kojinės buvo stangrios ir stipriai aptempiančios.

– Būsiu sekretore, – pareiškė užsisvajojusi. Lyg šnekėtų apie tikrą mylimąjį. – Bet tai žiauriai brangu, supranti.

Ir staiga Torai daug kas paaiškėjo dar iš tų laikų prieš Solei išvykstant iš namų. Kaip Otaras žvelgdavęs į Solę. Kaip staiga ji radusi lėšų važiuoti į Oslą mokytis prekybos mokykloje. Kažin kas joje nutrūko. Ir už viso to stovėjo visiškai nepažįstama, tačiau nuolat šalia esanti Solė. Tora prisiminė savo naktis Bekejoreto palėpės kambarėlyje. Sapnus, kuriuos sapnuodavo pabudusi. Galbūt Solė ir ji – vieno žmogaus savasis pavidalas? Skirtumas tik tas, kad Tora gavusi savąsias dovanas be galimybės pakeliauti automobiliu.

Tą savaitę Solė praleido namie, o Tora – laisva nuo darbų Bekejorete. Šienas suvežtas, nieko skubaus nereikėję.

Solė ir Tora gulėjo ant akmeninių pakrantės uolienų užutėkyje, besiribojančiame su Bekejoreto žemėmis.

Greitai prasidėsiąs saulės plieskimas dieną ir naktį visas šešias savaites. Žmonėms atrodė to jau gana. Visa aplinkui it nuplikyta. Uogų derlius netikęs, o daržovės ir bulvės perdžiūvusios nė nespėjusios užaugti.

Tačiau jaunoms merginoms panašūs dalykai nerūpėjo. Jos tepėsi „Nivea“ ir avių taukais, pylėsi kavą iš termoso, kurį buvo atsinešusios, ir valgė sausainėlius, limpančius prie gomurio panašiai kaip Dievo pyragai.

Tora pastebėjo, kad Solės kūnas kaip suaugusios moters, ir ji mąstė apie jį kaip apie smilkinius, visuomet naudojančius gumytę.

Todėl ji žavėjosi savuoju liesu, kiek kampuotu kūnu. Jis turėjo formą ir paslapčių. Bet daugiausia gėdos. Ji lygino save su Sole, išsitiesusia ant akmenuoto paviršiaus. Putlios krūtys net veržėsi iš dviejų dalių maudymosi kostiumėlio liemenėlės. Solė buvo lėto, ramaus būdo, kurio Tora visuomet jai pavydėjo. Dabar jau aiškiau nei bet kada matėsi, kad Solei patinka jos kūnas.

– Koks jis? Danas? Tavo mylimasis? – pasiteiravo ji, atitrūkusi nuo savų minčių.

– Koks jis… Leisk pagalvoti… Mielas!

– Taip, taip, šitai tu jau sakei. O dar?

– Jis kviečiasi mane kartu. Į kiną. Į koncertą. Į įmonės šventę. Į viešbutį – savaitgaliais, kai esu laisva nuo valymo darbų ir skaitymo. Jis gerokai pašėlęs. Manau, kad lovoje galėtų praleisti 24 valandas per parą.

Ji atsisuko ir sušnairavusi į saulutę džiugiai nužvelgė Torą. Jos pilnos krūtys beveik krito iš liemenėlės, o apvalaus jos pilvuko raukšlės trynėsi į įvairiaspalvį akmens paviršių.

– Ir šiaip jis gana puikus, – atsidususi pridūrė ji, vėl persiversdama ant nugaros. Krūtimis bei šlaunimis perbėgo atsikartojantis virpulys.

Tora susijaudino. Troško įgauti patyrusios draugės pasitikėjimą. Išdrąsėti.

– Ar manai… ar tai gerai… visa tai?

Solė vėl pasisuko, ir minkštos jos kūno dalys ėmė liulėti.

– Dar su niekuo nesi gulėjusi? – užklausė nepatikliai.

– Ne… turiu galvoje…

– Galvoji, kad neišdrįstum? Tačiau ar norėtum?

– Taip, ne tai kad norėčiau…

Solė nusijuokė. Tačiau juokas nebuvo žeidžiantis, greičiau jau patikimas, kaip vištos perekšlės kudakavimas, mat ji apsirikusi dėl Toros amžiaus.

Jūros vandens lygis kilo, tačiau jos vargiai tai pastebėjo. Jiedvi vilnijo ant uolų. Mažytės žėrinčios vilnelės. Lengvas šiltas rytys nešė dervuoto laivo kvapą. Malonų sotumo jausmą. Adatėles papilvėje. Tora gulėjo ir mėgavosi šia akimirka.

– Pirmąkart nėra taip gerai, bet vėliau jau geriau, – kalbėjo Solė. – Nenorėčiau to daryti su tokiu, kuris ne toks seksualus, – pridūrė ji, pro miglą stebėdama kirą.

– Ar tu… darei tai su daugeliu? – beveik pašnibždomis paklausė Tora.

Solė žvilgtelėjo į ją, lyg matuodama, ką ji toleruotų.

– Ne, – neabejodama atsakė ji. – Tik su keletu.

– Ir buvo gerai?

– Taip, daugiau ar mažiau… Vienas, kurį susitikau, gana jaunas, bet per staigus. Užbaigdavo lyg vėjas. Man neužteko. Bet kitas, tas prieš Daną, tikrai geras, nes mažiau patyręs. Jis bjauriai grabaliodavosi, bet kažkaip būdavo toks meilus. Užtrukdavo…

Atrodė, jog ji tuoj pravirks.

– Kodėl nepasilikai su juo?

– Ne, viskas baigta. Jis turėjo dar mažiau pinigų nei aš. Studentas. Man nereikia tokio gyvenimo. Nežinoti, kaip prasimanyti pinigų. Jis grojo trombonu ir mėgo diskutuoti. Apie viską.

– Ar su Danu miegi tik todėl, kad jis turi pinigų?

– Nesakyk šitaip, tarytum būčiau prostitutė.

Solės tonas staiga tapo griežtas ir nejautrus.

– Ne tai turėjau galvoje!

Tora nebežinojo, ką daryti, kad tik Solė neįsižeistų.

– Be kita ko, tu teisi, – pridūrė Solė, daugiausia pati sau. – Jis suaugęs, patyręs, su juo saugu, jis gali mane kiek paremti.

– Bet ar tu jį myli?

– Ar myliu? Taip, savitai…

– Maniau, kad tai svarbu.

– Ne, šitaip negalvok, – Solė jau beveik širdo. – Ar matei, kaip vienas kitą myli susituokusieji? Nesąmonė! Myli? Pavyzdžiui, mano tėvai: kokius meilės žaidimus jie ten žaidžia? Mano tėvas užgula dievobaimingą damą, negalėdamas matyti jos kūno. Ji apsivilkusi nuo galvos iki kojų. Tereikia 25 judesių, ir jis užbaigęs, o ji gali užsitraukti antklodę sau ant galvos, kad niekas kitas, tik Dievas ją matytų. Kartą girdėjau, kaip jiems tai darant ji kalbėjo „Tėve mūsų“. O jis! Manai, jis ją myli? O Henrikas su Ingrida! Kaipgi jiems? Manai, jie myli vienas kitą tai darydami?

Torą apniko bjaurus jausmas, lyg būtų priversta žvelgti pro rakto skylutę į tai, ko nenori matyti. Bet ji suvokė Solės įniršį.

– Vieninteliai Saloje, apie kuriuos ir dabar galvočiau, kad myli vienas kitą, tai Simonas su Rakele. Esu tikra, kad jie visada vienas kitą mylėjo. Dėl šios priežasties žmonės juos ir apkalba kaip įmanydami. Visi jiems pavydi. Kartais pagalvoju, kad Danas mane myli, – pridūrė ji, lyg nustebinta tos minties.

– Manai, kad neįmanoma ko nors įsimylėti?

– Taigi, įkliuvęs tarp kūjo ir priekalo, nepadarysi ką planavęs. Bent jau mes, moterys. Ne, aš būsiu sekretore. Vėliau… galbūt, gal ir galėsiu ką susirasti. Matysim.

Ji vėl spoksojo į kirą ir leido Torai akimirką pabūti užsičiaupusiai. Vėliau ji užklausė:

– Niekada nebuvai įsimylėjusi, Tora?

– Buvau. Vieną tokį, vardu Jonas. Jis lanko Breilano gimnaziją.

Šitai pasakiusi, ji suvokė, kad taip iš tiesų ir buvo.

– Nemiegojai su juo?

– Ne… Iki to nepriėjom.

– O jis nemėgino?

– Ne, na jis tai… savotiškai…

– Vis dar su juo susitinki?

– Keletą kartų mačiau jį prieš mokslo metų pabaigą ir viskas.

– Gali išmokyti jį naudoti gumytę, – tvirtai tarė Solė. – Ir nėra reikalo bliauti po pirmo karto. Turėtum jam pasakyti, kad jis atsipalaiduotų. Tu ne kokia kalė, kad stovėtum ir lauktum, kada jis užbaigs. Pasakyk jam tai! Nebūk per daug įsimylėjusi, kad neprarastum kalbos dovanos!