Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Taip.

Jos sėdėjo ir šnabždėjosi. Ryto šviesa plėtėsi ant grindų. Saulė šildė beveik kiaurą parą. Tora juto, kad jos kaklas nusvilęs. Apglėbė rankomis, norėdama kiek atvėsinti. Laikrodis tiksėjo savajame kampe lyg užsispyrusi širdis. Dunkt dunkt.

Rakelė tapusi lyg perregima nuo miego ir nuovargio. Tora – susigėdusi ir tyli. Ji apsikabino rankomis kelius ir troško nusiraminti. Tačiau Rakelė prisitraukė ją tik dar arčiau savęs.

Visa buvo balta nakčia. Tora žinojo, kad tai šviesa. Vis dėlto tai buvo ženklas.

– Turi man papasakoti visus visus savo sapnus, Tora. Turi juos paleisti. O aš papasakosiu tau apie savuosius. Jie, deja, ne visuomet gražūs. Tačiau turiu šalia Simoną. Visiems reikėtų turėti Simoną…

Paskutinius žodžius ištarė su nuostaba. Tarsi kalbėtų pati su savimi apie staiga ją apnikusią mintį.

Minutėlę jos sėdėjo nejudėdamos. Paukšteliai ėmė garsiai čirškėti. Strykčiojo nuo šakelės ant šakelės priešais virtuvės langą. Lyg šiurkščiais trūkčiojamais judesiais. Tora juos prižiūrėjo, tarytum jie tik dėl jos sutverti.

– Matai, – Rakelė linktelėjo lango pusėn, – jie gyvut gyvutėliai. – Ji nusišypsojo ir kumštelėjo Torai.

– Ne taip ir liūdna, kaip mums atrodo. Juk žinai, kad blogi dalykai daro mus stiprius. Gana stiprius. Ir tu, Tora, esi perėjusi blogiausia. Ir vėl tavo kūnas sveikas, o tai jau nemažai, aš tau pasakysiu. Taigi mums reikia šviesių minčių. Ir sapnų… palauk ir pamatysi.

– Ką tu sapnuoji, teta?

Akimirką ji sutriko. Atsikrenkštė. Ir prasiveržė. Kaip iš mažylės, kuri nebuvo gerai išmokusi pamokų, bet kuri galiausiai surado tinkamų žodžių ir susižavėjo savo pasakojimu.

– Dažnai sapnuoju, kad kažkas gauruotas – lyg ir žvėris – paskubomis išlenda iš kamino ir praryja mane. Ir viskas vyksta taip greitai, kad galvoje tik viena mintis. Viskas trumpam aptemsta. Ir staiga matau didžiulę šviesą, kurios negaliu paaiškinti. Ji mane įtraukia. Mane ir baisų žvėrį, viską. Ir tai didelė paguoda. Ramybė. Tokia, kad atsibundu visiškai rami. Nesu laiminga, bet rami.

– Kas tai galėtų būti?

– Tai mirtis, Tora. Ir tai greičiausiai dėl to, kad galbūt aš bijau mirti. Natūralu, juk visi žmonės bijo. Bet manau, kad aš bijau ypatingai.

– Ar dėl to, kad sergi?

– Taip, tikrai. Daug laiko praleidžiu ligoninėje. Tai išgąsdintų net akmenį jūroje. Labai didelė kančia, Tora.

– O šviesa?

– Šitai ir yra mirtis.

– Šviesa?

– Taip, gauruotas baisus žvėris, kuris pirmiausia mane prarijo, tai baimė. O kai mirtis atėjo, tai liko tik šviesa. Taika.

– Manai, kad taip ir yra?

– Aš tai žinau.

– Iš kur tu gali žinoti?

– Man tarsi suteikta tam tikra teisė būti protingesnei, susirgus vėžiu. Žinau, kad žmonės apie tai beveik nedrįsta šnekėti, net žodžiu užsiminti. Bet aš manau, kad liga ir kančia skiriama mums tam, kad pajustume gailestį kitiems. Šitaip mes net galime geriau pažinti save, kad išdrįstume pamatyti giliausius nerimastingus sielos kampelius ir taip suprasti kitus. Greičiausiai mes nesame daugybė skirtingų žmonių, Tora. Tik skirtingi vieno žmogaus pavidalai. Galbūt mes gyvename vienas kitame, gal tik laikas suklaidina mus ir verčia tikėti, kad mes skirtingi žmonės. Aš manau, kad laikas iš tiesų yra tik miražas. Manau, kad mes visi gimėm ir mirsim tuo pačiu laiku. Tai, kad žmogus vienas kančioje, liūdesy ir džiaugsme, mūsų supratimu, tėra trūkstama grandis. Mes nepajėgūs įsivaizduoti, kad laikas galėtų sustoti.

– Bet, teta, nejaugi šitaip galvoji?

– Taip. Bet, žinoma, tu manyk kaip nori. Aš tik šneku apie tai, norėdama išaiškinti savo sapną.

– Bet tai reiškia, kad tu viso to nebijai!

– Taip, sapnuoju baisius sapnus ir nežinau išeities, – nusijuokė Rakelė. – Tačiau tai trunka neilgai.

– Jeigu taip sakai, tai mums nereikia šitaip bijoti mirties, kaip baiminamės dabar?

– Pasakojau tau apie tą bauginantį žvėrį. Mes bijom visko, ko nežinom. Ir mums labai sunku skirtis su tuo, ką turime, kuo džiaugiamės.

– Bet jeigu būtų taip, kaip tu sakai, tai, pavyzdžiui, mudvi galėtume būti tas pats žmogus?

– Taip. Mums abiem tai būtų netgi suvokiama. Žmonės sako, mes tokios panašios.

Rakelės veide pasirodė šypsnio raukšlelės. O burna lyg puiki rožė su išskleistais baltais viršutiniais vainiklapiais.

– Ir… Henrikas taip pat…

– Ir Henrikas. Taip, Tora.

– Bet tai neįmanoma, nenoriu tuo patikėti.

Tora paklaikusi žvelgė į Rakelę. Vienas burnos kraštas atvipęs. Rakelė buvo mačiusi tai ir anksčiau. Veidas persimainęs. Rakelei tai pažįstamas jausmas stebint veidrodyje savąją neviltį.

Ji stipriai suėmė Torą už riešo.

– Žinai, kad galima bjaurėtis dalimi savęs. Pykti ant savęs. Neapkęsti. Turėti tam tikrų norų. Vis dėlto nepriimk mano žodžių už gryną pinigą, nes tik dar labiau susipainiosi. Jei manai, kad Henrikas turi likti už bet kokio žmogiškumo ribų, tai ir tegul. Nieko čia nepagražinsi. Aš trokščiau taip sutrankyti tą kūną, kad viskas, ką jis prisidirbęs, pranyktų ir liktų tik bjauria mintimi mano galvoje. Tuomet išties būčiau padariusi jam didžiausią paslaugą.

Jos pasėdėjo dar kurį laiką. Besiliesdamos prie viena kitos minčių apie tai neužsimenant.

– Naktimis galėsi miegoti apačioje su Simonu ir manimi.

Tora krūptelėjo. Durys į miegamąjį atsivėrė ir užsidarė lyg sapne. Spalvos liejosi, tirpo saulės šviesoje. Kažkur zvimbė vabzdžiai. Ji girdėjo juos, tačiau nematė. Priešais ją bolavo Rakelės veidas. Lyg netikras. Tačiau tai, ką ji aiškiai pamatė, tarsi tai būtų pritvirtinta prie jos akių iš vidaus, tebuvo rudos Simono rankos ant balto antklodės užvalkalo.

Ji papurtė galvą. Ištiesė liesas kojas palei durpių dėžę, baltus naktinius marškinius droviai timptelėjo žemyn ir stovėjo vėl pasiruošusi iškart kilti į palėpę.

– Ar esi tuo įsitikinus, Tora? Kad nenori miegoti šalia mūsų? Gal iš savo galvos išvaikytum bjaurius sapnus?

– Taip, – atsakė Tora.

Ji atsigulė mansardoje į baltus patalus ir pasijuto tokia apgailėtina, kaip užmiršta laikraščių stirta ant išvietės suolelio. Tokia, kurią lietus ir pietvakarių vėjas būtų išplėšęs pro plonytes sienas.

Vasaros naktis po naktiniais marškiniais buvusi drėgna ir susigėdusi. Jai nepavyko priversti Simono patraukti rankų. Apačioje ji tepamatė tik jo krūtinę. Su mielomis tamsaus blondino plaukelių garbanėlėmis palei odą. Ji susidomėjo, ar tikrai yra taip, kaip sakė Rakelė, kad žmonija galbūt tėra tik vienas žmogus su daugybe skirtingų minčių bei pavidalų? Ar tikrai taip?

Ji su tuo kovojo. Ramino savo kūną nedrąsiomis karštomis rankomis. Išviešindama visas neįmanomas mintis. Kad jomis atsikratytų? Nukenksmintų.

Kaitri vasaros naktis glamonėjo jos kūną, sujungdama jį su Simono kūnu. Apačioje, miegamajame. Tarp Simono ir Rakelės. Simonas buvęs jai malonus, kol Rakelė miegojusi. Jis visą ją glostęs. O jo kvapas! Šitoks kartkartėmis būdavęs ir tuomet, kai jis atsitiktinai prisiartindavęs jiems dirbant. O gal neatsitiktinai? Gal dėl to, kad ji niekada nepasitraukdavusi nuo kelio jam priėjus.

Jeigu jau yra taip, kad visi žmonės – vienas asmuo, tada ji galėtų tapti Rakele ten, apačioje. Galėtų būti šalia Simono nesidrovėdama?

Rytą, sėdėdama prie virtuvės stalo, gerdama kavą ir valgydama Rakelės suteptą sumuštinį, vėl buvo vien tik Tora. O naktis tapo baisiu gėdos jausmu, dėl to ji nedrįso pakelti akių. Ji tyliai kramtė ir nedalyvavo nuotaiką gadinančiame pokalbyje. Jautėsi, lyg valgytų stovėdama už durų. Kiti du – viduje.