Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tyla. Lašantis čiaupas. Ritmingai. Akys nudelbtos.

Toros protrūkis neatitiko Henriko žodžių. Visi buvo įpratę prie nevaldomų Henriko pašaipų. Tačiau jie nežinojo Toros pykčio.

Ingrida ėmė lėtai nurinkti stalą.

Simonas žiūrėjo į Torą taip, lyg niekada nebūtų jos matęs.

Henrikas? Neramiai sukrutėjo. Kažin kas jame nutrūko.

– Ne tai turėjau minty… – pagaliau prabilo.

Ji nebežinojo, kaip jie iš ten išėjo. Visame name pilna minų, kad ir kur statytum koją.

Vasara alsavo jiedviem važiuojant keliu aukštyn į Bekejoretą. Simonas švilpavo. Marškiniai atlapota krūtine.

Torai atrodė, kad jaučia odos kvapą. Tačiau tai vasaros kvapai. Dobiliukų. Žolės. Žemiau abipus kelio čiurlenančių upeliukų. Gėlių. Į saulę besigręžiančių viržių. Jūros bangų mūšos, dumblių, seniai išartų bei sužėlusių trąšų.

Ji sėdėjo įsikibusi nuleisto langelio. Džiaugsmas gulė lyg orinis drabužis ant visko, kur slydo jos žvilgsnis. Skubiai ir nervingai, nes ji niekada neleisdavo sau pajusti tikros laimės. Taip seniai ji viso šito neregėjusi. Tik giliai giliai užsisklendusi savyje.

Ją tai stipriai veikė, ir su kiekviena džiugesio akimirka prieš akis atsirasdavo nemalonus paveikslas: Ingridos nuolaidžiavimas Henrikui. Niekados motina nebandė pabėgti. Greičiausiai dėl tos priežasties, kad negalėjo išgelbėti Toros. Todėl nemėgino gelbėtis ir pati.

Ji baus jį dabar, kai yra saugi Bekejorete. Ji jam parodys. Kankins, nes jis užmiršo, ką reiškia skausmas. Kartais pagalvodavo, kad jis – pats didžiausias bailys iš visų, kuriuos pažinojo.

Ji nežinojo, iš kur joje visa tai.

Bekejoreto laukai išsiplėtė. Šitaip gražu, visai kaip fotografijoje. Baltas namelis netikėtai išniro iš už pomiškio. Vien tik jai. Teta Rakelė stovėjo priešais jį. Kaip pasakoje apie karalių, stovintį tarpdury.

Ji pamojavo virtuviniu rankšluostėliu ir buvo tokia kaip visuomet.

Pasakose blogieji sulaukia bausmės, o visi kiti gyvena ilgai ir laimingai iki mirties.

Stipri ir kandi neapykanta Henrikui joje taip suvešėjo, kad ji galėjo ją tiek suvaldyti, tiek ir pasitelkti prireikus.

Greičiausiai ji turėjo matyti, kad Rakelė labai išblyškusi ir sulysusi, kažin kokių neatpažįstamų akių. Tačiau apie tai daug negalvojo, nes jau netrukus ant stalo atsirado avienos kepsnys. Ant suolo šalia plaktos grietinėlės didžiuliame dubenyje švietė pernykštės tekšės. Virtuvėje tvyrojo maisto kvapas ir taika. Sprigės ir fuksijos tirtėjo vakaro vėjyje, besiveržiančiame pro atvirą langą. Migla vakarieniaujantiems skleidė gerą ir malonų it miros kvapą, nusėsdama ant smulkiai grotuotų langų nelyginant rasa.

Ji jautėsi saugi. Žinojo ir Rakelė. Juk ji – bendrininkė. Jos gynėja. Ji įsijautė į nuoširdų Simono juoką, jo pasakojimą apie tai, kaip mašina pasiekė Salą. Šviesios jo akys visą laiką įbestos į ją.

Vafliniai vamzdeliai stovėjo ant stalo sukrauti į aukštą stiklinį indą sidabro kojele. Stovėjo ir taurelės viskiui. Lyg per Kalėdas. Tora buvo namuose – ir kartu jautėsi svetima. Ji miegosianti baltuose pataluose palėpėje. Vis dėlto staiga ji pasijuto senučiukė. Tarsi būtų grįžusi į žemę po šimto metų nuo savo mirties ir stebėtų, kaip stipriai ji iš tiesų pavėlavo.

Tuomet ji pasitelkė neapykantą jam . Apšilo. Tapo nepažeidžiama ir stipri. Juto, kaip neapykanta veržiasi iš jos pro langus ir duris, laukais, pro diendaržius, trypdama gelsvai žalsvus tarp medžių augančius paparčius. Sulygindama juos su žeme. Nepalikdama pėdsakų! Ir jau matė kirtį jam lyg bato nosimi tiesiai į veidą, kad net ištiško kraujai. Gardžiai kvepėjo. Ji pakabino didelį šaukštą tekšių ir grietinėlės. Atsilaužė vaflio ir ėmė kramtyti. Kramtė it bausdama – iki košelės. Tada viską nurijo. Kartu su pilku Ingridos veidu.

Besileidžianti vakaro saulė tvyksčiojo ant stalo sidabro. Tingiais stipriais blyksniais. Juodas Rakelės katinas lange tapęs Buda. Jis sekė kambaryje esančius žmones siauru kritišku žvilgsniu, pripažindamas tik pats save ir laukdamas, kada už užuolaidų pasirodys saulė. Ir nė neketino pasitraukti.

Katė nesikabino už medinės tvorelės kaip sudužusios Toros vaikystės prisiminimuose.

Katė tebesėdėjo lange ir laižėsi snukutį.

Tora atlošė galvą ir nusijuokė. Kiek tik ji atmena, visas vasaras Rakelė prikraudavo Toros lėkštelę tekšių ir užpildavo jas grietinėle.

17

Jiems išėjus Ingrida dar ilgai sėdėjo prie stalo. Jautėsi lyg po sunkaus darbo. Turėjo atsikvėpti. Tora išlėkė pro duris ir kaip vėjas skriste nuskriejo laiptais žemyn. Ji aiškiai išgirdo, kad ją prarado. Rakelė gavo ją kaip ir visa kita. Visą gyvenimą Rakelė tik gauna ir gauna.

Ingrida suko kavos puodelį ant lėkštelės. Jos ausis vėrė šaižus garsas. Tačiau ji nekreipė dėmesio, vis suko ir suko puodelį. Garsas toks veriantis, kad net ėmė trūkčioti veide. Vis dėlto ji leido puodeliui gremžti lėkštelę.

Iš kiemo parėjo Henrikas. Jis buvo išėjęs gana ilgam. Bet ji nei matė, nei girdėjo. Įėjęs skubiai ją nužvelgė. Akimirką dar leido jai pasėdėti, kol stovėdamas prisidegė pypkę.

Veide atsispindėjo nevilties kupina išraiška. Lyg nedažyto namo siena lietuje. Bet ir vėl jis tapo savimi. Užsisklendęs, besidairąs po kambarį.

– Taigi, štai šitaip! Ar neruoši vakarienės?

Ingrida atitraukė ranką, ir kai kavos puodelis sustojo lėkštutės vidury, ji pakėlė akis. Praėję jau daug laiko, kai paskutinį kartą jiedu žiūrėjo vienas į kitą. Kurį laiką tarp jųdviejų vyravo ramybė. Ji jau seniai su visu kuo buvo persikrausčiusi į Toros kamaraitę. Jam aiškino nepakenčianti šiurkštaus jo alsavimo naktimis, niekaip negalinti užmigti. Jis tai priėmė žmoniškai. Šitai jį paveikė. Ir rankos nebepakėlė.

Kažkas jam atsitiko tą vakarą prieš Velykas, kai jis pasišnekėjo su Simonu po incidento Tobijaso troboje. Pasitaikydavo, kad prisigerdavo. Tačiau visuomet grįždavo į namus ir į lovą be ypatingų triukšmų.

Kiekvieną kartą ji jausdavosi vienodai dėkinga. Manė galėsianti šitaip gyventi ir toliau. Jis būdavo taikus valgydamas, nebesišaipydavo jai sugrįžus iš Bekejoreto. Kartais netgi atrodydavo, kad ir jis norėtų eiti kartu. Tačiau negalėdavo. Šitai suprato ir ji.

Ji būtų galėjusi daug ką atiduoti, kad tik sužinotų, apie ką du vyrai šnekėjosi. Be kita ko, Simoną ji menkai tesuprato. Kad taip ilgai jis galėtų pakęsti šitokį kaip Henrikas! Kitas jau tikrai būtų pakėlęs ranką prieš visą šeimą, ne tik prieš tokį. Simonas niekada nedarydavo to, ko galėjai tikėtis iš vyro. Rakelė modeliavo žmones it vašką.

Tačiau Henriko jai nepasisekė pakeisti. Niekas ir nebepakeis, piktdžiugiškai mąstė Ingrida. Ji lėtai pakilo ir ėmė plauti bulves. Kaipgi čia viskas susiklostytų, jei Henrikas, kuriam menkai tesinorėjo kalbėtis su Ingrida, įnirštų sužinojęs, kad ji šnekasi su kitais. Kad nuėjusi į kioską juokiasi kartu su kioskininke Jeni arba padeda jai su mažyliais ir prekėmis pakilti laiptais į palėpę. Arba kad stovi prie prekystalio ir šnekučiuojasi su Otaru. Ar tikrai tebebūtų toks bjaurus sužinojęs, kad ji, tarsi žuvų cecho mergaičių vadovė, einanti į susitikimus su viršininkais? Kodėl? Kada gi jam reikėjo jos kam nors kitam, kaip tik išvirti vakarienę ar viską sutvarkyti? Jis taip seniai ją pasičiupo, kad ji nė nežinojo, ar jis jai tinkamas žmogus.

Ji svajodavo, kad viskas vieną dieną susitvarkys. Kad ji taip pat pagaliau gaus truputį to švelnumo, kuris esti pasaulyje. Tačiau tai buvo seniai. Dienos, savaitės, metai, vargas – sūkurys, palikęs joje žymę. Kaip kavos puodukas ant lėkštelės. Garsas žeidė, tačiau ji ištvėrė.