Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Jo čia nebuvo. Ji to nesitikėjo. Vis dėlto jai palengvėjo. Visą laiką mąstė, kaip būtų. Visgi detales bus primiršusi. Kvapus, veidus, garsus. Pamiršusi, kad Sala ganėtinai savita.

Geltonas sunkvežimis sustojo atokiausiai prieplaukoje, įkyriai signalizuodamas. Simonas išsliuogė iš kabinos. Vėl užšoko ant paminos, įkišo ranką pro nuleistą langą ir pypavo pypavo, kad net šiurpas nupurtė. Žmonės sužiuro ir į mašiną, ir į Simoną – visi iki vieno. Matyt, buvo tam priežastis. Jau tas Simonas! Visiškai suvaikėjęs nuo tada, kai prieš keletą dienų sunkvežimis buvęs iškeltas į prieplauką. O dabar sklandė gandas, kad jis važiuosiąs į Breilaną pasiimti pažymėjimo!

Jis pypavo jos garbei. Jos viduje tarsi kas sugaudė ir uždainavo. Ji primiršo pilką it lietus Ingridos šešėlį ir puolė pas Simoną, vienplaukį, apsivilkusį marškiniais trumpomis rankovėmis, trykštantį entuziazmu.

Jie susispaudė priekyje. Tora sėdėjo vidury. Pro drėgnus drabužius juto nuo Simono sklindančią šilumą. Jis kalbėjo apie mašiną. Ar jai neatrodą, kad ji šauni? Klausinėjo apie mokyklą ir naująjį kambarį. Ties posūkiu paglostė jai plaukus ir pabučiavo į nosytę. Ingrida sėdėjo tyli. Besišypsanti. Atsargi. Nežinia apie ką užsigalvojusi. Ji visai nedalyvavo pokalbyje, išskyrus tai, kad susirūpino peršlapusiu kartoniniu lagaminu, gulinčiu sunkvežimio priekaboje. Tora ją nuramino pasakiusi, kad lagamine tik drabužiai. Jie vandenį iškęs.

Tora regėjo, kad Simono kūnas – raumeningas ir stiprus, o Jono – liesas ir silpnas.

Skirtumas tarp jaunuolio ir vyro. Kažin kas joje suliepsnojo ir kažin ko ji susigėdo. Tuo pat metu.

Jis atsisuko ir pažvelgė į ją keistomis žydromis akimis. Ji apsunko, nežinojo, kur dėti rankas.

Jie nuvažiavo į Šimtabutį. Rakelė pažadėjusi, kad nakvoti jai čia nereikės. Torai norėjosi žinoti, ką ji pasakiusi Ingridai. Paklausti nedrįso. Tik sėdėjo ir laukė. Suvokė, kad ir vėl yra Saloje.

Jautėsi taip, lyg būtų nusiplėšusi šašą nuo didelės žaizdos ant kelio…

Jis įėjo jiems sėdint ir geriant kavą. Simonas su Tora sėdėjo prie stalo. Ingrida buvo išėjusi į kambarį atnešti sijono, kurį pasiuvusi Torai, norėdama nustebinti.

Jis nusiėmė kepurę ir pakabino ją prie durų. Kiek tik Tora atmena, jis visuomet ją čia kabindavęs. Dažai išsitrynę rateliu žalvarinės gembės vidury. Išglebęs dulsvas mėnulis aplink žalvarinį Henriko kablį. Jis buvo paveldėjęs jį iš vieno ar kito Brinčų giminės atstovo, anksčiau valdžiusio šį ūkį. Visuomet atkakliai tvirtindavęs, kad tai jo gembė. Įtūždavęs, kai tekdavę drabužius numesti prie sienos, jeigu kas nors netikėtai būdavo pasikabinęs savuosius dar iki jam sugrįžtant.

Tora dėbtelėjo į jį. Ilgas sunkus kūnas po darbo drabužiais. Iš po džinsų styrančios pilkos kojinės. Atrodė kvailai. Tora tyrinėjo vyriškį, vengdama pažvelgti į veidą. Jo veidas visuomet lyg su šydu.

Nusiėmęs kepurę, pasisveikino.

Simonas atsakė tuo pačiu. Kramtydamas vaflį, lengvai ir džiugiai.

Tora pažvelgė vyriškiui į akis. Prisivertė.

Kambarys aplink ją susitraukė.

Iš čiaupo smarkiai lašėjo. Kiek jau laiko krano tarpinė susidėvėjusi? Metai? Gal penkeri?

– Žiūriu, įsitaisei mašiną, – ramiai užklausė Henrikas.

Ji nebuvo pasiruošusi išgirsti jo balsą. Žemą. Netgi gražų. Kokio niekada anksčiau nebuvo girdėjusi. Ir iš viso, ar kada nors yra girdėjusi jo balsą?

– Taip. Argi jis ne gražus?

– Ne grožy esmė. Ar brangus?

– Pusėtinai. Bet ar nematai, ką parvežiau judviem į namus?

– Žinoma, matau. Labas, Tora! – jis atsistojo ir linktelėjo.

Nejaugi šitaip paprasta?

Čiaupas varvėjo.

Simonas gurkštelėjo kavos. Jam prasižiojus, akimirkai pasirodė ruda gerklė. Uždėjo rankas ant servetėlės taip, kad išsiuvinėtos rožės pražystų tarp pirštų. Tuomet nusišypsojo Torai. Tik jiems suprantamu šypsniu, prie Ingridos kavos stalelio palikdamas vietos Henrikui.

Ingrida greičiausiai išgirdo, kad jis parėjo, tačiau išeiti iš kambario nesiskubino. O kai įėjo, sijono rankose neturėjo ir Torai atrodė, kad jos veidas visiškai persimainęs. Nepakeldama akių pripylė Henrikui kavos ir atsisėdo ant kėdės kuo atokiausiai.

Šitaip buvę visuomet.

Simonui nors persiplėšti pusiau. Jis tarpininkaus. Susidoros, mąstė Tora.

– Neatsinešei sijono, – staiga prasitarė Tora.

– Tiesa, nepaėmiau, – Ingridos žvilgsnis įtartinai lakstė nuo vieno prie kito.

– Aš nekantrauju jį pamatyti, pasimatuoti.

– Jis kamaraitėje, aš ten persikėliau. Juk žinai, ten ir siuvu.

Tora su motina ten ir nuėjo. Akimirką Tora stabtelėjo tarpdury.

Lova vis ta pati. Ingrida ją tik užtiesusi vilnone paklode. Aišku, kad Ingrida čia ne tik siuva. Čia ji ir miega. Jos drabužiai sukabinti ant sienos. Tie drabužiai, kurių nebekabini į spintą, o vilki kasdien.

Rakelė buvo sakiusi, kad Tora galėsianti nakvoti Bekejorete! Šįkart kamaraitėje niekas jai nebeparuošta. Toks palengvėjimas, kad net graudu. Žiūrėti į Ingridą.

Sijonas iš žalios medvilnės. Trisluoksnėmis klostėmis su smulkiais nėriniais apačioje. Kaip tik šokiams vasarą. Ji uždarė duris ir ėmė matuotis. Platokas ties juosmeniu, tačiau tiks. Ingrida stovėjo ir gėrėjosi.

– Labai ačiū! – Tora akimirkai ją apsikabino. Jautė, kaip tai sunku. Visa esybe juto, kad taip yra dėl to, jog tarp jųdviejų – jis . Ingrida negali priglausti jų abiejų nei prie stalo, nei širdyje. Tora seniai suprato, kad tai tebuvęs neramus jausmas, mintis, tokia pavargusi, jog ji net pamiršo, kas ją privertė apie tai pagalvoti.

Ji nusisegė sijoną ir gražiai sudėjo atgal į popierių. Ingrida buvo supakavusi siuvinį į tą patį popierių, kurį gavusi parduotuvėje, kai pirko audinį. Taigi buvo matyti, kad audinys naujas.

– Ar mums neparodysi sijono? – paklausė Simonas, žiūrėdamas į sugrįžusią virtuvėn Torą.

Tora suvokė, kad pakliuvo į senus spąstus. Kodėl gi ji neišėjo ir neparodė sijono Simonui? Tikrai, juk čia sėdi jis . Mat jis vis dar tebegali sugriauti visa, ką ji turi. Būtent šitai ji ir ketino nutraukti. Ji nesuks sau galvos dėl to, kad jis pamatys jos kūną su nauju sijonu. Tai ne jai gėdytis. Rakelė pasakiusi: „Tai ne tavo gėda, Tora.“

Ji nuskubėjo į kamaraitę ir nutirpusiomis rankomis užsisegė sijoną.

Simonas švilpaudamas pakilo nuo virtuvės kėdės. Jis pakvietė ją šokiui, ir jiedu sukosi valso žingsneliu ant virtuvės grindų. Šitaip ji išvengė jo akių žvilgsnio.

– Maniau, kad Rakelė – visa sugebanti moteris, tačiau dabar matau, Ingrida, kad esi nepaprastai gabi siuvėja!

Simonas neatkreipė dėmesio, kaip užustalė nuščiuvo, pamatė tik jų veidus. Tylius. Tarytum jie tapę pažeminimo liudininkais. Jis jų nesuprato. Tik niuktelėjo Torai ir pasakė:

– Užsisakau šokį šeštadieniui! Tik neužmiršk manęs, senuko.

– Taigi, dabar galėsi ramiai sau linksmintis, – pasakė Henrikas nusiviepdamas. – Girdėjau, pasiimsit ją į Bekejoretą, kad jums padėtų.

Torą apėmė kvaitulys, sakytum kas jai į burną būtų įgrūdęs gabalą mėšlo. Nenurijo. Staiga ji baisiai įniršo – rijo jį akimis it utėlę.

– Nustok čia šūdą malt! Gyvenime nesi nieko pradžiuginęs! Tu toks šlykštus, kad ir numirt neturėsi teisės!

Ji metėsi link jo. Sustojo pasilenkusi. Žodžiams besiveržiant iš burnos, ant stalo liko nutįsusi čiurkšlė išspjautų lašelių.

– Jeigu ne mama, eitum šunims šėko pjaut!