Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

O kas, jeigu ji nueitų pas Ingridą ir viską jai išklotų? Jeigu ji papasakotų viską abiem – Ingridai ir Henrikui. Pareikalautų ko nors panašaus į bausmę. Kas nugalėtų? Tora? Vargu. Visi taptų pralaimėtojais. Mat viskas taip puikiai surėdyta, kad niekas nepratęs kalbėtis apie patį baisiausią dalyką, kokį tik žmonės gali vieni kitiems padaryti. Visi pralaimi. Atidavusi Henriką į teisėjų rankas, ji įveltų ir Ingridą.

O ji, Rakelė? Ar ji gali į tai veltis ir ramiai žiūrėti į akis visiems, žlugsiantiems nuo to, ką ji bus pradėjusi. Ne. Ji susilaikys. Pakęs tą melą. Reikia tikėtis, kad ištvers ir išgyvens iki tol, kol Tora atsigaus. Ji suvokė, kad neturi daug laiko apmąstymams apie savo pačios bėdą. Belieka tik vaipytis.

Ji ir vėl prigulė. Pagrūmojo sau priešais veidrodį ir pagnaibė pirštais, suteikė skruostams daugiau spalvos. Paskui klibinkščiavo virtuvėje tarp taburečių ir spintelių. Atrodė, lyg velnias ir gerosios jėgos grumiasi tarpusavyje, kad ją išsaugotų.

Pati sau pagelbėjo išgerdama tabletes nuo skausmo.

Nusirišusi prijuostę, išėjo ant laiptų pasirodyti popiečio saulei. Fjordas spingsėjo. Mažytėmis aukso kibirkštėlėmis. Laukai – užsodinti ir sužaliavę, driekėsi šlaitu žemyn. Tvarto durys plačiai atlapotos, kad išprašytų žiemą lauk. Rakelė buvo kruopšti šituose reikaluose.

Vasaros vėjelis ją nutvėrė. Kvietė žaisti. Atsargiai, lyg guosdamas. Kodėl gi taip atsitiko, kad ji regėjo save gyvą mirusią vien dėl to, kad laikraštyje perskaitė apie negyvą kūdikį? Ar kas galėtų jai tai paaiškinti?

Paniurusi apsisuko ir nutrepsėjo vidun. Vėl užsirišo prijuostę ir nuo sienos prieangyje nusikabino medinį duonkubilį. Ruošėsi kepti duoną.

Kai Simonas įėjo, ji minkė taip, kad net iš ausų rūko. Girdėjo jį statant dviratį palei prieangio sieną ir einant žvyru link laiptų, tačiau akių nepakėlė. Jam įėjus, ji pasijuto gerokai vienišesnė nei prieš tai.

Jis apkabino ją iš nugaros kaip paprastai. Didžiuliai delnai apglėbė jos krūtis, burna prigludo prie sprando odos. Visais jutimais skverbėsi į jos vidų. Šiandien jis buvo ypač gerai nusiteikęs. Gavęs leidimą automobiliui įsigyti. Vis pamąstydavo norįs pirkti sunkvežimį „Ford“, dviejų su puse tonos, su hidrauliniu keltuvu, kad galėtų naudoti šienapjūtėje. Nenorėsiąs palikti skelbimo žvejų kaimelyje, geriau jau vieną gražią dieną iškabinsiąs jį krovininių laivų prieplaukoje. O kai žmonės teirausis, kieno tas sunkvežimis, jis nusišypsosiąs, atsisėsiąs į sunkvežimį ir jį užvesiąs.

Išsuksiąs iš krantinės į žvyrkelį, pakeisiąs pavarą ir nurūksiąs per kalnelius, keldamas didžiulį burzgesį, pasiliksiantį tarp kalvų. Šitaip ir būsią.

Visą žiemą ir pavasarį jis mokėsi važinėti sunkvežimiu Dalo ūkyje. Nas-Eldaras laikė sunkvežimį savu, mat nuolat juo važinėjo. Jam atrodė puiku, kad tokį didelį viršininką kaip Simonas pačiam tenka mokyti vairavimo meno.

Pažymėjimas – svarbus dalykas, užsiminė Simonas. Jis sakė, kad turi būti taip gerai išmokęs, kad tik nulėktų į Breilaną ir pasiimtų popierių. Nas-Eldaras rūsčiai dėbtelėjo į jį. Tik pamanyk! Pažymėjimą? Ir kam to reikia? Ar norįs būti geresnis už visus kitus? Geresnis už Nas-Eldarą, kuriam turėtų jaustis skolingas už tai, kad išmokė vairuoti? Kodėl jam reikia vykti į Breilaną pasidaryti pažymėjimo? Ar neužtenka vien mokėti vairuoti mašiną?

Suraukęs kaktą Simonas aiškino privaląs. Važinėti be pažymėjimo esą neteisėta.

Nas-Eldaras nusispjovė pro sunkvežimio langą. Rudas skreplys pakibo išklerusių mašinos durų išorėje. Tik pamanyk, Simonas pareiškė, kad tai esą neteisėta, jeigu Nas-Eldaras nebuvęs Breilane ir nepasidaręs vieno ar kito niekniekio, patvirtinančio, kad jis – geras vairuotojas?!

Tonas grasinamas. Pavažiavo kelkraščiu ir sustojo. Ne todėl, kad buvo piktas. Ne, toli gražu! Kad praleistų kunigo kumelę su pilnu mėšlo vežimu, bernu ir visu kitu šlamštu. Jis, toks geras vairuotojas, išmanantis ir apie arklius, ir apie žmones, ir apie mašinas. Žinantis, kada suvaldyti vieną ir duoti laisvę kitam. Ir jam gi reikėtų į Breilaną pasiimti popieriaus?! Į Breilaną! Ten jie vargu ar matę sunkvežimį, pilną dėžių su žuvimi tarp ledo gabalų, atgabentų apledėjusiu keliu iš Šeringo ežeriuko, turintį užvažiuoti ant krantinės, kad vaikinai galėtų užšaldyti savo žuvį. Nieko sau! Į Breilaną! Jie ten nematę žuvies su uodega, juolab žmonių, iš tiesų galinčių vairuoti ledo mašiną.

Simonas atsikrenkštė ir nusiramino. Jis suvokė, kad draugystė – trapus dalykas. Ypač jeigu ji užsimezgusi vairuojant automobilį. Jis pasiūlė užsukti į „South State“, tačiau tai buvo atmesta taip kategoriškai, kaip šliūkštelėjus į veidą kibiru vandens.

Vis dėlto jis galvojo pasidaryti pažymėjimą, kai pasibaigs šienapjūtė. Tik daugiau apie tai neužsimins. Nei apie tai, kad pirks mašiną.

Jis siūlė Nas-Eldarui sumokėti už mokymą. Tačiau vyriškis grėsmingai nusispjovė ir tik lingavo sau pusiau primerktomis akimis, sukaupęs žvilgsnį į žalią rėžį žvyrkelio vidury. Dobilai ir žolė užaugę šviežiai ir neklusniai, tarytum patręšti. Tada pasigirdo bambėjimas:

– Ar turėčiau užsimokėt už tai, kad vairuoju? Ar girdėjai bent apie vieną, kuris paimtų užmokestį pavėžėjęs? Juk jiems ir taip mokama už tai, ką jie daro. Atsikabink! Aš nesiruošiu ginčytis.

Simono laukė kitas sunkus išmėginimas. Rakelei jis nebuvo pranešęs, kad pirks sunkvežimį. O sutartį jau buvo pasirašęs. Ji šypsojosi, kai jis dėstė apie vairavimą, koks gabus esąs. Išsiblaškiusi ji žvelgė į pieno pilną katės dubenį. Laistė gėles, vaikštinėjo pirmyn atgal. Simonui nepatiko jos būdas vertinti nepratariant nė žodžio. Ji galėjo pasakyti: „Simonai, vairuoji kaip vaikas.“ Bet ne. To nepadarė. Ji pakasė jam sprandą, lyg jis būtų vienas iš jos paršelių, ir paklausė, kokiu greičiu važiavęs. Tarytum jis tai žinotų vairuodamas mašiną, kurios greičio matuoklis neveikia visą laiką, kiek tik mašina važinėja po Salą.

Tačiau šiandien jau apsispręsta, taigi jis pabučiavo ją į sprandą ir jai ant pečių užkorė visą planą nelyginant kryžių. Jos rankos staiga liovėsi minkiusios. Apglėbti pečiai tapo dviem kietais mazgais jo delnuose. Ji taip pasuko galvą ir kaklą, kad niekas nebūtų patikėjęs, jog ji išsilaikys ant galvos. Tada prašneko:

– Fui! Paika šneka!

– Bet tai tiesa, Rakele. Jį atgabens kitas krovininis laivas. Argi ne puiku?

Jis ją paleido, sugriebė vairą, įsivaizduodamas jį ore ir vairuodamas aplinkui po virtuvę sulenktais keliais ir mėgdžiodamas garsą.

– Br-r-r-r.

– Sėskis, tu kvailiuk.

Ji užmetė ant tešlos švarų audeklą, nuėjo prie čiaupo ir nusimazgojo rankas.

Simonas atsisėdo. Jam paaiškėjo, kad vairuodamas vienoje ar kitoje vietoje galėjęs padaryti klaidą.

– Ką tu sau manai, taip nei iš šio, nei iš to imdamas ir užsisakydamas mašiną? Mašiną – iš visų pasaulio daiktų! Ir ką tu su ja veiksi, ar galiu sužinoti?

– Važinėsiu. Vežiosiu šieną ir masalą, žmones ir anglis.

– Masalą, žmones ir anglis! Išprotėjai. Atimsi darbą iš Nas-Eldaro? Šieną? Šiemet tu negali pirkti mašinos tik tam, kad vežiotum į namus apgailėtinus šieno ritinius. Gal prigulk, kad atvėstum, žmogau?

Simonas nusiminęs papasakojo apie hidraulinį keltuvą. Jis nesuvokė, kad moterys visiškai neišmano apie techniką. Mat Rakelė niršo ir siautėjo. Ir kaipgi jis, Simonas Bekejoretas, turėtų atspėti ? Tai ji turėtų užsiminti.