Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Sultys dar tik pusiau nugertos. Buvo antradienis, todėl nedaug lankytojų. Trečiadienis ir šeštadienis – kavinės dienos. Gali būti panašiai.

Pora prie stalelio kitame kavinės kampe šnabždėjosi. Susiglaudę galvomis. Berniukas nuo mergaitės veido nubraukė plaukus ir skubiai pabučiavo ją į nosį.

Tora nudelbė akis. Gerokai gurkštelėjo iš stiklinės ir vėl pažvelgė pro langą. Visur gliti ir neaprėpiama purvynė. Automobilių padangos riekė kelius išilgai. Giliai. Berželiai parke – su milijonais žaliai tviskančių dėmelių. Pasislėpę ilgam. Sunerimę, lyg lauktų rudens.

Tarpduryje stovėjo jis. Pasilpusi, gelsva šviesa nuo gaubto į lubas siuntė snaudulį prieš pavasarį, besiveržiantį pro atviras duris.

Jis stovėjo vidury šviesų kovos lauko. Be spalvų ir be veido bruožų. Paskui jis uždarė duris ir žengė tiesiai prie baro.

Jonas.

Dama prie baro tapo pilnatimi. Jos šypsena sukosi aplink galvą. Lubų skliautas išsiplėtė ir ėmė panėšėti į viešbučio valgomojo sietynus. Jie sukosi. Vis aukščiau ir aukščiau.

Viskas sumažėjo perpus, kai jis pasisuko ir pamatė ją.

Jis dvejojo ir dairėsi. Lyg ieškodamas dingsties pasišnekėti su ja. Taigi jis žengė artyn su buteliu kolos ir stikline rankose. Neužvožė stiklinės ant atidaryto butelio kaip kiti. Abi rankos užimtos. Nors ji ir buvo mačiusi jį koridoriuose ar mokyklos kieme lygiai taip kaip ir dabar, neėmė to į galvą. Kad jis buvo. Iki dabar.

Jis stovėjo priešais stalą. Lūkuriuodamas. Galiausiai linktelėjo ir leido sau šastelėti ant laisvos kėdės, cypiančios iš didžiausios kančios, kad ją atitraukė, ir surangė ant jos savo ilgą kūną. Prieš prabildamas jis įsipylė į stiklinę.

– Retai lankaisi kavinėje.

– Taip.

– Skaitai.

– Taip.

– Ir gerai jautiesi?

– Taip.

– Bet šitaip neatrodai. Aš tave stebėjau. Atrodai taip, lyg tau kas būtų širdį sudaužęs. Mažų mažiausiai!

Tora nukaito. Pajuto, jog sudrėko rankos ir nugara. Kavinėje per daug drėgmės.

– Ką veiki, kai nesimokai?

– Skaitau.

Jis nusijuokė. Jo veidą užliejo švelnumo banga.

– Skaitau knygas ir šiaip, – mikčiodama atsakė ji. Tuo pat metu kažin kas jos viduje sutvirtėjo. Nes ji pajuto, kad jos mėginimas apsaugoti save sukėlė jam pašaipą.

– Einam į kiną?

Veidas staiga surimtėjo. Jis suvilgė lūpas ir negrabiai padėjo rankas ant stalo. Pakėlė stiklinę ir norėjo gurkštelėti. Persigalvojo ir paliko stovėti.

– O ką rodo?

– Nežinau, bet galim nueiti ir pasižiūrėti skelbimą! – Jis nekantravo. Pamatyti.

Pavasaris smogė į papilvę.

Paprasčiausiai. Lyg iš tiesų nebūtų apie ką nė šnekėti. Tarytum jau seniausiai nuspręsta. Prieš šventę barakuose. Prieš – prieš viską…

Jie kiūtino į kiną. Nesusitvėrę. Jis buvo gerokai aukštesnis. Kartkartėmis žvilgčiodamas į ją žemyn. Atsargiai, iš šono. Pasitikrindamas, kad ji iš tikrųjų eina. Daug nekalbėdamas. Leisdamas veiksmui plėtotis. Ir jis plėtojosi. Iškilo tarsi iš purvinos žemės. Blykčiodamas it mažos gėrio dėmelės šviesiame danguje, viršum namų stogų, gatvės gale, kur jūra ir horizontas kovoja dėl vietos akiratyje. Ji visa tai įkvėpė. Vadinasi, ji esanti kai kas daugiau, ne vien tik lėlės galva.

Kai šviesos kine pritemo ir filmas sukosi ekrane, Jonas paėmė ją už rankos.

Ji tiksliai nežinojo, ką sakė. Greičiausiai ir jis taip pat. Tarp ekrano ir jos prašvilpė traukinys. Ilgokai. Pasiimdamas ir juos kartu. Jie važiavo drauge. Ekrane. Tora niekados gyvenime nebuvo mačiusi traukinio. Dūsaujančio sunkaus geležies žvėries ilga uodega.

Po filmo vakaras jau tapo gąsdinamai šviesus.

– Eime pas mane į namus!

Jis pasakė šitai, lyg būtų ilgai mąstęs, kaip suformuluoti sakinį.

– Ne.

– Kodėl ne? Suvalgysim po sumuštinį, pasiklausysim plokštelės.

– Ne. Turiu pasiruošti rytdienos istorijos pamokai.

– Tu per daug šauni. Galiu lažintis, kad tiesiog nenori.

Stovėjo nunarinęs rankas. Plikas veidas vėjyje. Blakstienos tamsios, užsirietusios iki pat skruostų.

– Ne dėl to…

– Puiku! – nutraukė pats save ir apkabino ją.

Jie ėjo ten, kur reikėjo Torai, – prie ochros geltonio namo.

– Kodėl iš ponios Karlsen persikraustei čia? Pas ją gyventi buvo blogai?

– Ne. Bet pas Bergus geriau. Jie per daug nesirūpina. Bet ne itin mėgsta kviestis mane pavalgyti. Visiškai ne.

Jie nusijuokė, žvelgdami vienas į kitą.

– Ar galėčiau pamatyti, kaip gyveni?

– Ne dabar.

Tora ruošėsi šitam klausimui. Žinojo, kad jis norės pasiteirauti.

– Tu užsispyrusi. Kaip asilas. Iš visų dalykų gausi geriausius įvertinimus?

– Taip, – atsakė įsitikinusi. – Išskyrus gimnastiką.

Jis vėl nusijuokė, lyg manydamas, kad taip reikia, tačiau staiga surimtėjo kaip psalmių giedotojas.

– Mąsčiau, kaip su tavimi pasišnekėti. Kur susitikti. Jau buvau beprarandąs viltį. Ir pamačiau, kad tu čia. Ar žinai, kokiu drąsuoliu turėjau šiandien tapti?

Tora pajuto kiek suvaržytą džiugesį. Ji nuspyrė akmenuką. Toli.

– Kodėl buvai tokia tąkart, kai lankiausi pas tave. Tu taip manęs bijojai, kad ir aš išsigandau.

– Nežinau, buvo taip seniai, – mėgino sakyti ji.

– Tu visuomet kažkur pradingsti. Nenori šnekėti. Kodėl?

– Nesu pratusi apie viską šnekėtis.

Ji matė beviltiškumą jo veide.

– Bent jau pamėgink . Kitaip niekados nesusipažinsim. Jeigu manai, kad lakstau paskui tave tik norėdamas turėti su kuo glamonėtis, tai tu klysti. Man reikia žmogaus, su kuriuo galėčiau pasišnekėti. Kitaip išprotėsiu! Namuose visi dūzgia kaip malūne ir eina galvom. Motina ir tėvas, ir Tuvė su Eriku. Nė viena dūšia neturi laiko pasikalbėti. Kai pirmą mokslo metų dieną pamačiau tave mokyklos kieme, pamaniau, kad esi ta, su kuria galėsiu išsikalbėti. Tu neprunkštei ir nesipuikavai kaip kitos merginos. Tu tik stovėjai ir žiūrėjai. Klauseisi . Aš manau, kad dėl to taip tave ir įsimylėjau. Kad klauseisi.

Jis staigiai sustojo.

– Pasikalbėk su manimi, Tora! – sušnibždėjo.

– Pamėginsiu. Garbės žodis.

Ji pasistiebė ant pirštų galų ir rankomis apsivijo jo kaklą. Tvirtai tvirtai. Paskui jau stengėsi nebežiūrėti į jį. Žengė porą žingsnių atgal ir pakėlė akis į langus. Bet ne. Jokių galvų, judančių už užuolaidų. Bergų šeima turėjo kitų užsiėmimų.

Tą vakarą daugiau nebeskaitė. Šviesa iš lauko buvo per stipri.

Gilios duobelės jo skruostuose. Įžūlios akys, galinčios greitai prigesti. Ji juto jo rankas, sėdėdama prie lango.

Tiesiai priešais dangus atrodė beodis ir kraujuotas.

Jai kilo noras ką nors sukulti. Išmesti pro langą. Šitaip jautėsi todėl, kad džiaugsmas skirtas ne jai. Kad ji nesusidorojo su juo, vos jį sugavusi. Nes džiaugsmas niekada nelaukė.

„Ką jis ten pasakė? Aš manau, kad dėl to taip tave ir įsimylėjau… kad klauseisi.“

Ji nusikabino nuo sienos veidrodį ir įtaisė ant fotelio taip, kad galėtų matyti save visą. Tada iškėlė rankas virš galvos ir pažvelgė. Liekna trapi mergaitė su džinsinėmis kelnėmis ir vešliais kaštoniniais plaukais aplinkui pablyškusį veidą. Nosis didoka. Iš jos ir atpažįstama. Burna mažesnė, nei turėtų būti, nes ji visuomet laikydavo ją užčiauptą. „Pasikalbėk su manimi!“ Jis rūpinosi ja. Rūpinosi ja!

Jeigu būtų turėjusi radijo imtuvą, būtų nustačiusi jį visu garsu! Tai jau tikrai!

14

Laikraštis gulėjo išskleistas ant svetainės stalo. Rigmura Berg jautėsi kaip nesava. Tupinėjo aplinkui lyg vištelė, neapsispręsdama, kur padėti kiaušinį.