– Ne, su vergija nelygink. Gyvenimas – tai ypatinga dovana, kurią gauname tik trumpam.
Ji žaibiškai metė gana drovų žvilgsnį į anuodu. Sėdėjo nustebusi ir laukė savojo verksmo, kuris niekaip neprasiveržė.
Rigmuros žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito. Kažkas namuose lipo laiptais. Vėjas kruopščiai įsisuko tarp sklendžių. Artėjo pavasaris.
Šis vakaras lėmė, kad Tora apsistojo palėpėje ochros geltonio name tiesiai priešais bendruomenės kavinę, parką ir turgavietę. Su plautuve kampe už mėlynų užuolaidų ir rašomuoju stalu prie lango su vaizdu į gatvę.
Taip aukštai, kad ji galėjo matyti viršum kitų namų, o panorėjusi – net ir kraštelį mėnesienos dangaus.
Rigmura Berg ir Rakelė jau buvo parašiusios viena kitai po porą laiškelių su švelniais žodeliais apie tai, kaip joms sekasi.
Taigi jų lūpose nebuvo žodžio „ne“. Nors ir negalvojo išnuomoti Sigurdo kambario, vis dėlto jie juo nesinaudojo. Stovėjo tuščias. Sigurdas galės vėl jame miegoti per vasaros atostogas, kai Toros nebus.
11
Tora padėjo poniai Rigmurai nurinkti futbolo gaireles, diplomus ir plakatus. Pamažu sienos buvo atlaisvintos jai. Perlų pilkšvumo, beveik baltos. Su neatsargių vaiko rankelių, plaktuko ir vinių paliktais nubrūžinimais ir įpjovomis. Ponia Rigmura pasiteiravo, ar Tora atsisakysianti knygų. Bet Torai atrodė, kad būtų puiku, jei jos liktų kambaryje. Tai daugiausia knygos berniukams, jas jau seniausiai buvo perskaičiusi ir iš jų išaugusi. Vis dėlto atrodė, lyg knygų nugarėlės šildo kambarį. Lovą jai atstojo ištiesiama sofa, kurioje galima miegoti. Jos kambarys – kaip maža trobelė. Tvarkingos knygų lentynos. Mažas stalelis ir du nedideli krėslai. Šildytuvas, visuomet čia palaikantis šilumą.
Ji prisiminė juodą ponios Karlsen krosnelę. Dabar ji šalta. Ponia Karlsen verkė, kai jiedvi su teta Rakele lipo į taksi automobilį, nešinos kartoniniu lagaminu ir dėželėmis. Verkė! Torai tai buvo taip netikėta. Ponia Karlsen, kuri neverkė per savo vyro laidotuves. Pagaliau ji pati šitai pasakė. Visagalis suteikęs jai stiprybės, kalbėjo ji… O Rakelė turėjo bent porą kartų patvirtinti, kad Tora išsikelia ne todėl, kad jai nepatinka ponia Karlsen. Ji išsikrausto todėl, kad surado kambarį pas draugus, turinčius vaikų.
Pirmąją naktį Bergų namuose ji pabudo manydama, kad išgirdo prie lango paukščiuko mamą. Atsikėlusi atsargiai atitraukė užuolaidas. Ten, apačioje, įsismarkavęs pavasaris. Rytmečio šviesoje medžiai stovėjo palinkę nuo susipynusių šakų. Tačiau paukščiuko mamos nesimatė.
Iš už užuolaidų klosčių atsirado mažas kapelis. Išsidriekė priešais ją. Ji užuodė jį. Žemė ir samanos. Kažkas kita… ji bus pamiršusi. Ją nupurtė šaltukas. Dabar Rakelė jau Bekejorete. Gal vis dėlto nereikėjo jai nieko pasakoti. Tai išdavystė. Paukščiuko mamos?
Kažin kaip ten būtų, jei Rakelė apie tai vis dar nieko nežinotų. Kaipgi iš tiesų?
Pirmiausia, jau vėl palindusi po antklode, ji drąsino save mąstyti: ar pati tai žinanti? Jos galvoje kažin kas sprogo. Milžiniškas presas sudraskė visa į skutelius. Ji beveik atsisėdo lovoje, nes kvėpuoti pasidarė sunku.
Užgriuvo lavina! Viršum Įlankos plokštikalnių. Viršum išraižytų įpjovų atokiai fjordo žiotyse. Lavina užgriuvo audringą naktį, kai Almaro laivas buvo paverstas prakurų krūva. Upėje, tekėjusioje Įlanka iš Vėteno, jie skalaudavo drabužius ir dideliame juodame geležiniame močiutės katile ugniavietėje virindavo skalbinius. Puodas ūžė ir kunkuliavo. Virė ir pliupsėjo. Putos kilo link kraštų ir tiško ant laužo, todėl ugnis pyko, šnypštė, čirškėjo ir gąsdino, pati save gesindama. Todėl viskas atšalo ir tapo nešvaru.
Ji atsikėlė ir įjungė šildytuvą. Kai link jos prasiveržė šviesa, naktis jau buvo dingusi už perlų pilkšvumo sienų ir mėlynų medvilninių užuolaidų. Paukščiuko kapelis bluko užuolaidų klostėse. Nyko kaip nakties verksmo besibaiminantis vaiduokliukas. Juk ne čia tai nutiko. Čia niekas nieko apie tai nežino. Ji turi pradėti iš naujo. Šis kambarys – tik naujam kūnui. Ji pasijuto nelyginant pamainos darbininkė po sunkios dienos.
Vos nepavėlavo į mokyklą. Visą dieną veidas buvo kaip nesavas. Akys degė, o pirštai atbuko nuo rašiklio. Tačiau ji juto savotišką laisvę, palengvėjimą, kuris panėšėjo į džiugesį.
Tądien, prieš Rakelei išvykstant, jiedvi buvo nuėjusios į akmenyno pašlaitę. Ji pirma. Klykavo kirai. Nuo jūros pūtė sniegą. Prieblanda gaubė jų kūnus.
Pro kapinaites praėjo jau lyjant. Pusnys traukėsi. Ant pašiūrės sienos kabojo kopėčios.
Rakelė drebančia ranka apkabino Torą, stabtelėjusią priekyje.
Tora ir vėl buvo dvejų. Teta ją apglėbė. Bet ji nepradžiugo. Tetos Rakelės veidas ją baugino. Aštriomis žirklėmis iškirptas iš laikraštinio popieriaus. Linijų ir ženklų raizgalynė tetos veide. Klaidžiojantis žvilgsnis. Tora įsivaizdavo, kad šitai galėjo ir nenutikti.
Stovėdamos ten, jiedvi daug nekalbėjo. Staigiu judesiu Rakelė prisitraukė ją prie savęs. Laikydama už abiejų riešų. Susiliedama su ja. Trapų akimirksnį jos nebebuvo dviese. O viena.
– Šitai prisiimu sau. Nebegalvok apie tai. Jau pakankamai padarei. Nurimk. Suprasi, kad šitiek sužinojusi apie gyvenimą, subrendai labiau už kitus. Šitaip ir turi jaustis. Brandesnė už kitus. Daugiau žinai, daugiau už kitus supranti. Ar aišku?
Tora papurtė galvą.
– Tu puikiai žinai, kad žaizdos užgyja. Taip ir bus. O kol tai įvyks, kasdien galvok apie tai, kad tu niekada šito nenorėjai. Niekas neturi gulti tau ant sąžinės. Niekas! Girdi?
Torai pasirodė, kad nuo akmenyno virš kapelio pasigirdo silpnas gargaliuojantis atodūsis. Žinojo, kad išgirdo garsą, glūdintį giliai vien tik jos vienos galvoje. Ir šnerves pamažu užliejo kraujas. Jis varvėjo ant šiurkštaus seno sniego. Ritmingai, tarsi būtų seikėjamas mažyčiais lašeliais ir pilstomas žemėn. Juto pulsavimą. Ausis kurtinantį garsą nežinia iš kur. Ir toliau varvėjo. Tekšt. Tekšt. Ant senutėlio nupilkusio sniego, kuriam lietus kėsinosi atimti gyvybę. Kodėl ji vis dar čia, jeigu viskas jau padaryta? Kodėl menkutis berželis, akmenys ir dangus vis dar čia ir tebespokso? Kai jau nieko nebegali sugrąžinti? Kodėl dangus atrodo taip, lyg jam kas būtų nudyręs odą? Saulė tai jau kažkur jūroje. Ar tam, kad įrodytų, jog Rakelė meluoja? Kad kaltės niekas nepanaikins?
Rakelė juk nebuvo patyrusi, kaip gumulas išslysta ir pasilieka tysoti. Nebuvo mačiusi kraujagyslių po pamėlusia oda. O kraują? Rakelė, kuri nepakęsdavo paskersto gyvulio kraujo!
Rakelė pasėmė saują šiurkštaus gabalėliais sulipusio sniego sustirusia į ledą ranka ir minutėlę palaikė prispaudusi Torai prie nosies. Paskui numetė jį sau už nugaros. Trissyk pakartojo tą patį. Sniego gniūžtės buvo permirkusios krauju ir gulėjo visai šalia akmenų kaip rožių žiedlapiai.
Liovėsi. Kraujoplūdis iš nosies. Jos leidosi šlaitu žemyn. Palei pakrantę. Pro kapinaites. Per laukus. Susiglaudusios. Joms artėjant prie namų, kaminų dūmai danguje paišė miglotus dryžius. Atsirado kvapai. Kokso ir anglies.
Tora vėl pajuto atgavusi savąjį kūną. Jis grįžo, kai iš kartoninio lagamino ji traukė senus savo drabužėlius, norėdama juos pakabinti spintoje koridoriuje.
– Mieloji Tora, tu per daug liekna. Turėtum pasitaisyti, – buvo sakiusi Rakelė.
Ir Tora nužvelgė save. Linijos tiesios. Keista. Tarsi niekuomet nebūtų savęs mačiusi.
Vėliau drabužių parduotuvėje pastebėjo, kad ji gana liesa. Bet pamatė ir kai ką kita: ji tapusi moterimi. Keistas, bauginantis jausmas. Ji susivokė, kad tas laikas jau praeityje ir kad jai reikia save gelbėti.
Читать дальше