Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Taip.

– Mes sykiu sugalvosim planą. Turi manimi pasikliauti ir tikėti, kad tai, ką sakysiu, yra teisinga. Sutinki, Tora?

– Taip, teta.

Balselis toks menkas, kaip ant duonos barstomo cukraus šiugždesys. Ji galėjo pasijusti maža maža tetos Rakelės lovoje. Tamsa stovėjo palei lovos kraštą ir jas vieną su kita surakino. Tora priglaudė išdraskytą savo kūną ir tuščią galvą prie tetos Rakelės krūtinės. Ji buvo apglėbta lyg gniutulas. Tetos balsas sruveno virš jos tarytum drungnas vanduo. Ji dar niekados gyvenime nebuvo jutusi šitokio palengvėjimo. Ir tai veda prie minties, kad nepabraidęs po žarijas visiškai nenutuoki apie nuskausminimą.

Rakelė įžiebė lempą ant naktinio stalelio. Paskui nuo praustuvės atsinešė rankšluostį ir juo apsivalė veidus. Rūpestingai ir kruopščiai. Užtruko. Tvarkingai užtraukė antklodę ant abiejų ir tarė mergaitei:

– Turi susirasti naują vietą gyventi. Tai pirmiausia.

– Kodėl?

– Nes šitas kambarys yra pati nemaloniausia vieta, kur tik teko būti. Vien jau tapetai pasiruošę išsilakstyti po sienas. Čia gyventi negali!

Ji išvengė žodžių „čia visa tai nutiko“.

– O ponia Karlsen? – suniurnėjo Tora.

– Ji išnuomos kam nors kitam. Neuždavinėk tokių klausimų. Tai ne mūsų rūpestis verkšlenti dėl ponios Karlsen!

– Ne…

– Ar manai, kad po Velykų vėl sugebėsi eiti į mokyklą?

– Taip. Vaikščiojau į mokyklą daugiau nei savaitę… Jau seniai aš… sirgau…

– Kaip tau sekėsi… Kaip jauteisi? Turiu galvoje – ar po to kur nors skaudėjo – po to įvykio?

Rakelė beviltiškai žvelgė į Torą.

Tora nudelbė žvilgsnį žemyn. Blakstienomis varvėjo ir sruvo. Be perstojo.

– Taip. Bet jau baigėsi. Aš tik kraujuoju. Sunkiausia buvo iš pradžių. Ir čia taip pat. Tiesiog plyšte plyšo.

Staigiu judesiu ji parodė viršum krūtinės. Rakelė padavė jai rankšluostį. Tora apsišluostė veidą. Akimirką juodvi nutilo. Tačiau visą laiką liko viena kitos mintyse.

Kažin kur name laikrodis išmušė penkis sunkius dūžius. Šviesa nepastebėta atslinko iki jų.

– Kiekviena iš mudviejų privalėsime atlikti savojo darbo dalį, Tora. Aš padarysiu viską, ką turiu padaryti Saloje, pas tavo mamą. Surasiu tau kitą vietą įsikurti. O tu pasistengsi gyventi savo gyvenimą taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Supranti? Nieko nenutiko . Dabar aš už tai atsakinga. Lygiai taip, kaip iki tol buvo atsakingas jis . Dieve, padėk jam! – tarė paniurusi Rakelė.

– Bet, teta!

– Ką?

– Aš jaučiuosi palūžusi. Tarsi mirusi.

– Turi išmesti tai iš galvos. Kruopelytę po kruopelytės. Tai ne tu turi jaustis palūžusi, vaike mano. Tai jis turi būti palūžęs. Tai jo gėda! Ne tavo! Girdi mane. NE TAVO! Kasdien sau kartok: tai ne mano gėda. Po panašių išgyvenimų net šitokia patirtis gyvenime gali pasitarnauti.

Tora girdėjo tetos žodžius lyg nuo sakyklos bažnyčioje. Įsakmų it kunigo tetos balsą palei suolų eiles tarp visų sietynų: „Tai jo gėda, ne tavo. NE TAVO!.. Gali tapti tau išganymu… išganymu.“

Jiedvi sėdėjo valandėlę nepratardamos nė žodžio.

– Žinai, Tora, manau, kad niekada niekuo taip nesižavėjau, kaip tavimi. Tu padarei paslaugą visai giminei. Savo mamai, man, Simonui. Vienui viena. Nepažįstu nė vieno, kas būtų padaręs tokį didžiulį darbą. Tu privalai dabar susitvarkyti viską, kas dar liko. Turi tai daryti vien dėl savęs. Savo pačios gyvenimo. Tavo kūnas yra tavo ! Todėl turi visa tai pereiti.

Tora nunarino galvą.

Ji nebešnekėjo apie paukščiuką. Rakelė pastebėjo, kad keletą žodžių ji ištarė normaliai. Kiek atlėgo. Rakelė pasiuntė į lubas grėsmingą maldą. Nebylią. Įžūliai kietu žvilgsniu: „Gerasis Dieve, neleisk mintims pridaryti eibių, nes nebeišmanau, ką darau. Pasigaląsiu visus skerdimui skirtus Bekejoreto peilius ir nudėsiu tą velnio diedą. Ar girdi, Dieve?“

Ji įsikibo į Visagalį. Tegul jis pamato, tegul sužino! Burna pražiota, o mintys kaip spygliuota viela raizgėsi jos galvoje. Jeigu jau sutverta kerštui, vadinasi, laikas jį pradėti.

9

Nordlande užsitęsė pavasariniai darbai, o Berlyne žmonės leipo nuo šilumos smūgio. Tai neteisinga. Lietus – bausmė visiems Salos gyventojams, tikino Elizifa. Breilano neužklumpa toks stiprus lietus. Bepigu ten, kur žmonės darbuojasi po stogu. O breilaniečiams, žinoma, atrodė, kad gražu ten, kur šviečia saulė, viskas žaliuoja ir veši, tačiau to neišsireikalausi. Slinko valandos ir dienos. Liūdniausia, kad žmonės dėl tokio oro būdavo paniurę ir peršlapdavo, kol pereidavo nuo vieno pastato į kitą.

O Rakelė norėjo pasisodinti bulvių. Ji ir sodino. Vėl įsiskaudėjo pilvą. Naktimis, kai Simonas saldžiai miegodavo, skausmas sukabindavo kaip replėmis. Kartais vien tik zujo – tai į tvartą, tai vėl į namus ir atgal. Nepratardama nė žodžio. Simonas matė tai ir nerimavo. Kažkaip šį pavasarį niekas nesisekė.

Rakelė ir pati nežinojo, kaip reikės ištverti susitikimą su Henriku po Velykų grįžus iš Breilano. Buvo jį susitikusi krantinėje, kur atplaukia keltas. Stovėjo lyg lūkuriuodamas jos. Ji žvilgtelėjo į jį, linktelėjo ir nuėjo savo keliu. Žinojo, kad jis atsigręžęs. Ji sulaikė žvilgsnį ties Otaro parduotuvės iškaba, lyg niekas daugiau nerūpėtų. Žodžiai rikiavosi už kaktikaulio. Nesugebėjo išlementi daugiau, tik „laba diena“. Be to, linkėjo jam paties blogiausio. Kaklas ir pečiai susirakino nuo antipatijos ir pasidygėjimo. O pagalvojus, kad jos vienintelė sesuo gyvena su šitokiu po vienu stogu, dalinasi lova ir maistu, ją suvimdė.

Tačiau žodžius užrakino savyje. Ilgam. Rimtiems dalykams Rakelė skirdavo daug laiko.

O Simonas kaip tik iš jų parmynė dviračiu, kur buvęs ypatingai sutiktas. Jis koneveikęs avis ir darbą kontoroje, rišusį jį prie salos, o šiaip esą būtų keliavęs į Breilaną. Tačiau Rakelė buvo laisva nuo to, kas teko jam. Gana gyventi it kalėjime. O našta žymiai didesnė, nei galėtų pavilkti.

Ji buvo šnekėjusi ir su Ingrida. Jos balsas gergždžiantis kaip nuo šalčio sustirusių skalbinių siūbavimas vėjyje. Ingrida užgniaužusi savyje išdidumą. Tai blogiausia. Rakelė suvokė, kad šito daryti nevalia. Tiesa sugriautų visų gyvenimą… Įsismelktų vidun it deganti žolė ir visus juos sunaikintų.

Rakelė galvojo apie Toros melą. Apie jos veido išraišką įvairiose situacijose, kad tik niekas nesužinotų. Rakelė nuodugniai apmąstė, kokį pragarą mergaitė bus perėjusi. Neapykanta tryško kaip paskersto gyvulio kraujas, prie kurio ji negalėdavo nė prisiliesti, todėl samdydavo kitus, kad tai sutvarkytų. Neapykanta ją paženklino. Ji žinojo, kad niekada nuo jos nebeišsilaisvins. Prisiėmė atsakomybę.

Rakelė sukaupė jėgas ir pasisodino bulvių. Senas sėklas, pilnas blyškių sužėlusių daigų, ji rūpestingai ir mikliai sukišo į žemę. Paprašė jaunuolį jas užakėti. Per daug jėgų prireikė joms paskleisti. Šiemet nedaug tepajėgė. Mintys ir pilvo skausmai ją nualino, ji tapo panaši į išblizgintą lango stiklą.

Simonas meilinosi savaip. Didelėmis šiltomis rankomis lovoje. Nerangiai vaipydamasis ar virtuvėje pasakodamas linksmas istorijas. Tapdamas juokdariu. Kartkartėmis ji verkdavo nakčia negalėdama paaiškinti, kodėl. Tada jis keldavosi, apsirengdavo ir klaidžiodavo drėgną pavasario naktį, nežinodamas, ko griebtis. Ji eidavo prie lango ir jį kviesdavosi. Maldaudama. Švelnus it šermuonėlio papilvė Rakelės balsas pleveno jo vardą kiemu.

– Si-mo-nai… Ateik pas mane… Simonai…

Ir jis iškart sugrįždavo į mažą kambarėlį. Leisdavosi guodžiamas. Galiausiai išsiaiškino, kad tik šitaip gali paguosti ir ją. Paskui jie užmigdavo kartu kaip brolis ir sesuo. Kūnai susipindavo, o veidais priglusdavo vienas prie kito odos.