Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Pasakyk, abudu papasakokit, kas ten buvo pasakyta?

Pagaliau Ingrida pakėlė akis tai į vieną, tai į kitą. Aplinkui jų galvas it liepsnojantis chaosas. Savotiškas ženklas, kad pasaulis vis dar sukasi.

Simonas stabtelėjo ir mėgino supratingai paaiškinti žodžius, kuriuos Henrikas ištarė Tobijaso troboje. Ką atsakė Einaras. Apie smūgį. Muštynes.

Henriko veidas lyg nenudažyta lentų siena.

– Rakelė Breilane ir rūpinasi Tora, turbūt abu tai žinot? – pridūrė jis.

– Kaip? Ką turi galvoje?

Ingrida sunerimo.

Šoko iš vietos. Vidury patalpos patrepsėjo.

– Rakelė paskambino ir pasakė, kad iki rytojaus negrįš. Nes Torai negerai…

– Ar sakė, kas negerai? – paklausė Ingrida.

– Ne. Tik kad pasiliks. Maniau, abudu žinojot…

– Ne, – atsakė Ingrida.

Nutirpusiomis rankomis ji nusirišo nudrengtą gėlėtą prijuostę. Dailiai uždėjo ant stalviršio krašto.

– Eisiu kartu į tavo namus, Simonai, ir paskambinsiu į Breilaną. Turiu išsiaiškinti.

Pagaliau Henrikas pakėlė galvą. Sutinusią po stiprių smūgių. Jis atrodė visiškai sugniuždytas.

– Niekur tu su juo neisi!

Abudu atsisuko į Henriką.

– Aš paskambinsiu ir sužinosiu, kaip ten reikalai, nejaugi nesupranti?

– Aš nenoriu nė girdėti, kad lakstysi į Bekejoretą kaip kokia šliundra!

Jo balsas – it senų sausų pušų kamienai, lūžtantys per audrą. Vienas po kito. Vienišas šauksmas. Simonas tai suprato. Giliai viduje. Nė nežinojo kodėl. Tiesiog pajuto. Galiausiai jis pamatė šio žmogaus pavydą, užvaldžiusį jo mintis ir veiksmus.

– Eik ir skambink, Ingrida. Aš čia pasėdėsiu ir palaikysiu draugiją Henrikui. Išvirsi kavos, Henrikai?

Sėdinčio palei krosnį vyriškio veidas keitė atspalvius. Gėda? Liūdesio blyksnis? Išpažintis?

Ingrida atrodė sunerimusi, ir vis dėlto išėjo. Kai paskui ją užsivėrė durys, Simonas pajuto jį apninkančią tuštumą. Kaip tinklą ant visų minčių. Kol ruošė kavą, prisivertė stovėti atsukęs Henrikui nugarą. Susiieškojo dėžutę su kava ir į puodą įpylė vandens. Užkaitė. Atvirkščia tvarka. Vis tik užvirė. Garsai name priminė jam, jog jis ne vienas. Galiausiai su kėde prisislinko arčiau Henriko, žiūrėjo į jį ir laukė.

– Nesi šnekus, Henrikai. Bet dabar turi išsikalbėti ir tada jau daryk, ką nori.

– Man nusispjaut, ką judu galvojat!

– Taip, mes tai žinom.

Simonas noriai ištarė „mes“. Nebuvo įsitikinęs, nuo kurio krašto mėginti riekti.

– Ar iš tiesų manai, Henrikai, kad mudu su Ingrida esam tokie, kuriems nevalia drauge eiti į Bekejoretą? Tu jau greičiausiai visiškai netekai galvos, vaikine.

– Man nusišikt, ką tu manai. Bet mano boba, po velnių, paskui tave nesitampys.

– Manau, kad tu išprotėjai! Jeigu šitaip gyventum vienas, gerdamas ir padeginėdamas, tai dar nieko, bet kad ji čia tave vis dar priima, stebuklas. Bet man vis tiek. Tai ne mano reikalas.

– Užsičiaupk!

– Gerai jau, gerai.

Simonas stebėjo puodą. Tuomet perkošė kavą. Lėtai ir kruopščiai. Rakelė buvo jį išmokiusi. Jis paėmė du puodelius ir išpilstė.

– Žiūriu, jautiesi kaip namie, – vaipydamasis dūrė Henrikas. – Gal ilgai čia gyvenai, kol sėdėjau? Ką?

– Klausyk, man jau pabodo. Pašnekėkim apie ką kita. Kodėl padegei mano prieplauką, Henrikai? Niekad nemaniau, kad atsiras proga užduoti tau šį klausimą. Bet dabar klausiu. Kodėl, Henrikai?

– Niekada nesakiau, kad tai padariau!

– Bet juk padarei?!

Simono širdis daužėsi.

– Tu tai padarei? – pakartojo jis. Balsas žemas, kvėpavimas padažnėjęs.

– Taigi. Taip išėjo…

Visą laiką Simonas sėdėjo, žvelgdamas vyriškiui tiesiai į akis. Dabar žvilgsnis tarsi nuklydo šalin į kampą. Čia atsirasdavo, čia dingdavo. Be pradžios. Ir be pabaigos.

Jo „taip“ nereiškė nieko. O kaipgi su garbe?

Vyriškis žvilgčiojo į duris, tarytum laukdamas kažko ateinant. Tik paskutinę akimirką vėl pakėlė akis į Simoną. Jose atsispindėjo savotiškas maldavimas.

– Bet kodėl?! – sušnibždėjo Simonas. Langai ir durys turi ausis ir akis. Visas namas sulaikė kvėpavimą.

Simonas sriūbtelėjo kavos, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Henriko.

– Aš nežinau…

Simonas žiojosi naujam gurkšniui, tačiau susilaikė.

– Na, tegul aš ir blogas. Ir gerai. Man tas pats. Bet aš žinau, kas čia per velniava! Girdi? Žinau.

Henrikas pakilo. Stovėjo susilenkęs ir žvelgė priešais save. Pajudėjo šonu link kambario vidurio. It sužeistas krabas kerėplino išilgai kambario.

– Gal ir esu tas, kuo turėčiau būti. Velnias!

Juokas kimus ir užgniaužtas.

– Papasakok, Henrikai, man apie tą velniavą.

Buvo Didysis penktadienis. O nuo Henriko vis dar trenkė naminuke.

Henrikas sugriebė Simono kumštį. Svyravo it beformis stuobrys, veltui pakilęs pagelbėti kažkam atsistoti. Tuomet pliaukštelėjo Simonui per petį.

– Niekas su manimi nesikalba. Nė vienas vyras ir anksčiau nesišnekėjo. Tu supranti, kvaily? Ar žinai, ką sakytum, manim dėtas? Niekad nesulaukęs pagarbos, reikalingos kiekvienam, kad išgyventų!

Simonas pasijuto nekaip, nors tebestovėjo. Vieną po kito išklausė priekaištų. Išgirdo, kokia lengvabūdiška moteris Ingrida, kokia parazitė Tora. Kokia sunki buvusi vaikystė bei paauglystė. Kaip visi žlugdę. Karas. Torpedos. Kalėjimas.

Galų gale Simonas vis menkiau juto svaigulį. Tačiau tuštuma slėgė stipriau. Šis žmogus praradęs sveiką nuovoką. Jis niekados nematė savęs iš šalies.

– Ar tau kada atėjo į galvą, kad dėl daugelio nelaimių, kurias patyrei, kaltas tu pats? – galiausiai paklausė Simonas.

Henrikas nunarino galvą. Kairysis žandikaulis tarsi pasmukęs. Nelaimėlis. Toks jis ir buvo.

Simonas nežinojo, ko tikėtis iš šios viešnagės. Palengvinti sąžinę. Ir štai jis ant kelių priešais iššvaistytą Henriko gyvenimą. Vyriškio balsas plaukė kaip senas lapas, nešamas potvynio vandens. Grioviu žemyn. Išėjęs Simonas nežinojo, ar nustojo būti priešu, ar priešiškumas tik dar labiau sustiprėjo. Vis dėlto, parėjus Ingridai, jis sužinojo du dalykus. Breilane pas ponią Karlsen niekas nepakėlė ragelio, o pats nusiramino po įvykių Tobijaso troboje ir galės tai papasakoti Rakelei.

Jis vylėsi, kad Henrikas neišsilies ant Ingridos jiedviem pasilikus dviese. Nužvelgęs pagiežingu žvilgsniu, kai ji pasirodžiusi tarpduryje. Simonas nebesuprato žmonių. Išties daug kartų buvo prakeikęs Rakelę. Bet stengdavosi neišlieti pykčio ant jos. Į ją pažvelgęs atsileisdavo. Kaip ir jos mezginio siūlai. Vilna, kurią nukirpdavo nuo avių. Kai jį apsikabindavo, ji tapdavo tokia, kokios jis visuomet troško. Teikdavo jam stiprybės! Nuspalvindavo jo dienas. Ji!

Greičiausiai tai dėl to, kad visuomet buvo įsitikinęs, jog jis yra tas žmogus, kurio ji troško.

Vėjas pūtė nuo Įlankos. Artėjo pavasaris. Simonas stovėjo ant kalvagūbrio ir dairėsi. Jis dažnai tą darydavo. Antrąkart šį vakarą užmynė dviračiu į kalną. Ties horizontu tebešvietė. Akys tarytumei klaidžiojo po mirguliuojančias sutemas. Simonas nebuvo iš tų, kurie gražiame gamtovaizdyje ima regėti vizijas ir dvasių pasaulį. Tačiau gyveno su juo ir jame. Todėl retkarčiais atmerkdavo savo didžiules žydras akis plačiau nei įprastai ir stebeilydavo. Jo viduje tarsi kas aidėdavo, o jis pasijusdavo geriau. Tarytum po geros vakarienės su Rakele, sėdinčia priešais. Tačiau apie tai nemąstė. Niekada sau jos nesisavino.

Dabar jis žvelgė į savo naująjį ūkį. Iškylantį pro sutemas. Baltai dažytas jis stiebėsi iš visų kitų – mėlynų ir pilkų. Kvietė atkreipti į save dėmesį.