Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Simonas turėjo. Jis valdė. Ir nebuvo labai išpuikęs. Šimtabutyje susitvarkė pats, kai nebuvo Rakelės. Patenkintas stovėjo prieblandoje. To užteko.

Vis dėlto jį apėmė kažin koks nerimas. Kodėl ji negrįžta į namus? Ar dėl to, kad serga Tora? O gal jai norėjosi ištrūkti iš Salos ir nuo jo? Gal jai per ankšta Simono karalystėje? Nejaugi visą savo suaugusiojo gyvenimą jis tik ir laukė katastrofos, kuri nugramzdintų jį į bedugnę? Mat Simonas, benkartas nuo Bė, apie gyvenimą išmanė tiek, kad jame nuolat jautėsi pašalinis ir pasiruošęs į kelią. Per daug suvalgydavo, per daug triukšmaudavo, per daug plūsdavosi. Šitaip jis jautėsi globos namuose. Paskui atvyko į salą, mat dėdei reikėjo sveikų rankų, kurios jam galėtų dirbti.

Vieną dieną dėdė ėmė ir numirė – ir laiku, taip kaip serbentai skinami rudeniop. O Simonas per vieną naktį tapo karaliumi. Jis negedėjo dėdės, kurį menkai tepažinojo. Perkraustė tik keletą prasčiausių baldų į palėpę ir įniko į sąskaitas. Ne viską jose suprato, todėl pasiėmė su savimi į Breilaną pas apskaitininką, kuris jam paaiškino, kad ir ūkis, ir krantinė, ir laivas, taip sakant, buvo be skolų. Kaip ir namas su sodu. Trys tūkstančiai kronų turėtų būti skirta misionierių veiklai, o visa kita – nekilnojamasis turtas ir tai, kas buvo banke, atiteko jam! O Simonui tebuvo dvidešimt. Jis niekados nepamiršo, koks tai palengvėjimas. Ir turėjo tokią nuojautą, kad lygiai taip pat lengvai gali visko netekti. Gaisras tapo ženklu.

Jau kitą dieną po dėdės pakasynų Simonas apvaikščiojo visus artimus ir atokius laukus, gyvenamąjį namą, tvartą ir arklides. Rankas susikišęs į kišenes. Tarytum baiminosi, jog ką nors prilietęs gali viską prarasti. Po keleto dienų apsilankė žuvų fabrike, susirašė slaptą veiksmų planą ir numatė tobulinimus bei modernizavimą.

Stebuklai pasipylė vienas paskui kitą. Rakelė buvo didžiausias iš jų. Ji atsikraustė pas jį su trimis avimis ir čia pasiliko. Iš pradžių ji kas vakarą pareidavo iš Bekejoreto į mažą žvejų trobelę pas savus, nes tokia buvusi tėvo valia. Tačiau storų kaštoninių jos plaukų buvo pilna visur. Ir avidėje, ir palei krosnį, ir valgomajame, ir ant aukšto. Net ir Simono lovoje. Ir kvepėjo ji džiovintomis gėlėmis, kaip rudenį kvepia sandėliukas. Jie buvo tokie jauni. Ir, svarbiausia, jiems nieko nestigo.

Simonas su Rakele iškėlė didžiules vestuves. Neprašydami niekieno pagalbos. Savo pačių kieme. Tik gandrai vis nesirodė.

Kas pavasarį avidė būdavo pilna ėriukų. Galėjai būti tikras, kaip ir tuo, kad šviesa pasirodys viršum Įlankos. Tačiau Rakelės pilvas vis tebebuvo vienodai lygus. Vaisius nenorėjo joje įsitvirtinti, šitaip visa tai vadinosi. Tačiau Simonas žinojo. Netgi kai Rakelė su reikalais išvykdavo į Breilaną, o sugrįžusi pasakodavo apie tai, kad negalės turėti vaikų, Simonas tai nujautė. Būdavo, kažin kas dėl to jo viduje pravirksta. Bet jis nematė, kad verktų ji. Taigi ir jis neišdrįsdavo to parodyti.

Tai jis buvo nevaisingas, ne Rakelė. Žinojo dar nuo tada, kai buvo jaunas neturtingas pavainikis, pasitenkindavęs progai pasitaikius be ypatingos sąžinės graužaties dėl merginų likimo. Vaikų nebūdavo. Kartkartėmis jį tai stebindavo.

Rakelė su Simonu tapo vienas kito vaikais, mylimaisiais, vienas kito tarnais, vienas kito svajomis. Žaisdavo kaip gyvūnų jaunikliai ir viduje, ir lauke. Kol džiaugsmas trykšdavo po visus kampus kaip geismo apimtų kumeliukų. Retsykiais iš jų prasiverždavo įniršis ir pyktis, tačiau jau po akimirkos jie glaustydavosi vienas prie kito, trokšdami abipusės paguodos. Palei sienas ar tvarte viską užvaldydavo jausmai.

Simonas stovėjo ant kalvagūbrio ir žvelgė į žvejų kaimelį, nusidriekusį palei fjordą. Ir taip stipriai ilgėjosi Rakelės, jog vaizdas tapo neryškus, o stiprios vyriškos rankos neramiai ir netvirtai laikė dviračio vairą.

8

Rakelė nesuvokė, kiek valandų prabėgo.

Jiedvi bent jau gulėjo su Tora plačioje Viešbučio lovoje. Tamsa užslinko ant jos tarsi drėgnas brezentas. Toros istorija jiedvi taip stipriai surišo, kad greičiausiai niekada viena nuo kitos nebeišsilaisvins. Tokia istorija, į kurią panašios ligi šiol Rakelė nebuvo girdėjusi. Nei trobose, nei keliuose, nei pašėlusiose fantazijose. Ji greičiausiai niekados niekam negalės to papasakoti. Visa istorija nusėdo joje. Kad Tora ištvertų. Ji tą suprato aiškiai.

Joms sėdint ant grindų tikrovė atrodė kur kas sudėtingesnė, nei jos smegenys galėjo priimti, nors visa tai buvo pateikta kaip alegorija su paukščiuku. Rakelei kažin kaip pasisekė atidėti naujieną rytojaus rytui. Dėl veidų, kuriuos sutiks. Dėl situacijų, kuriose kasdien ji vis išmėginama.

Ji pažvelgė į šalia savęs lovoje miegančią mergaitę. Netilpo galvoje: Henrikas! Apgailėtinas jausmas, kai mergaitei padėti negali. Laiko neatsuksi!

Aplink Toros akis gilūs tamsūs ratilai. Primenantys senelę visai prieš mirtį. Tokia pat stangri oda virš skruostikaulių. Tačiau ji trūkčiojo ir gyveno veide bei visame kūne. Ji kovojo už save. Nenorėjo pasiduoti. Giliai sapne.

Žvilgtelėjus į veidą, prigludusį prie pagalvės, ją užvaldė neapykanta – tokia didelė ir stipri, kad net užgožė užuojautą Torai. Slopindama kiekvieną jautresnę jos mintį. Ji perėmė neapykantą. Žinojo, kokia ji liks stipri.

Ingrida neištvertų tiesos, o „Henrikas nesulauks mirties“. Tora teisi. Jis prakeiktas. Pasielgė taip, jog net nenusipelno mirties. Kitaip jau seniai būtų prigėręs ar nutrenktas žaibo! Rakelė pasižadėjo padarysianti viską, kuo nepasirūpino Visagalis. Tam ji ir esanti sutverta.

Apginti šitą vaiką, kuriam gyvenimas beveik nudyręs odą. Dieve padėk jiems visiems. Ji dar neišsiaiškino pati sau, kaip su tuo tvarkysis. Tačiau susidoroti privalo.

Šiomis mintimis ji pamažu nugrimzdo į snaudulį.

Pusiau mieguistos jos apgraibomis ieškojo viena kitos. Viena rado su kuo pasidalinti savuoju pykčiu. Tora vėl atrado antrąją savo pusę. Tuščiąją, kad galėtų viską pradėti iš naujo. Ji ėmė sapnuoti.

Rakelė su ja irklavo audroje. Abi sirgo jūrlige. Apvėmė visą laivą, kuris tuo pat metu buvo lova. Tačiau čia pat atsirado jūra kiaulės taukų visai priešais žibintą, kur jūra prasideda iš tiesų, o Įlanka daro vingį ir dingsta už Kyšulio. Jos gulėjo vandenyje, kovojo viena prie kitos ir prausėsi. Ir plūduriavo saulėje. Buvo taip gera. Ji juto, kaip visas kūnas ilsisi vandenyje.

Tačiau Rakelė buvo gavusi pusę to pykčio, kurio nešiotis ji nebuvo pratusi. Tai visai kas kita nei vėžys ar gaisras. Dabar tai buvo jos atsakomybė, kad Tora nepamestų galvos. Rakelė įsivaizdavo kapelį aukštai šlaite. Jos ten privalo nueiti. Ji mąstė apie ištisus mėnesius, kai Tora turėjo su visu tuo gyventi viena. Mėnesius? Akimis matuodama tamsą. O kas, jeigu tai nebuvo vien mėnesiai? O jeigu tęsėsi gerokai ilgiau? Pykinimas stiprėjo. Ir nubangavo. Ji turėjo atsisėsti, kad neapsivemtų. Išsilaisvino iš laibų mergaitės rankų. Ilgai sėdėjo nukorusi kojas palei lovos kraštą. Galva nunarinta, kaštoniniai plaukai niekam nematant tiesiog tviekste tvieskė. Tada aprimo, norėdama suvaldyti pyktį. Nuožmiai ir tvirtai. Ji turi pagaliau jį pričiupti. Pričiupti. PRIČIUPTI! Netgi jei tai užtruktų metus!

Šalia jos sujudėjo.

– Nemiegi, Tora?

– Ne.

– Galvoji apie tai, ką man pasakojai?

– Taip.

– Negalvok. Aš tai perimu. Dabar tai jau mano reikalas. Ir tai liks tarp mūsų. Jeigu manai, kad aš bėgsiu ir prašysiu suimti Henriką, tai tikrai to nedarysiu. Bijau, kad Ingrida irgi norėtų į tą patį laivą kartu… Juk ir tu apie tai pagalvojai, ar ne, Tora?