Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tačiau Simonas žinojo, kad Rakelė kažką nuo jo slepia.

Guodėsi tuo, kad bus žymiai geriau, kai avis išgins į kalnus, o ji galės įsitaisyti austi.

Likus keletui dienų iki Gegužės 17-osios Simonas pasiūlė pasikviesti Ingridą su Henriku šventinių pietų. Po pokalbio virtuvėje Didįjį penktadienį Henrikas su juo vėliau jau elgėsi žmoniškai. Simonas norėjo įsiteikti Rakelei, parodydamas šiek tiek draugiškumo jos šeimai.

Tačiau Rakelė tik dėbtelėjo į jį perbalusiu veidu ir pasakė „ne“. Jis tapo atžarus, nes jos nesuprato. Tada ji pašoko it įtūžusi ožka ir baksnodama galvą jam į krūtinę ėmė plūstis, kad jis neradęs laiko padėti jai užmesti audeklą, o ji turinti pradėti austi nedelsiant.

Kaip viskas susipynė.

Daugiau apie draugiją jis nebeužsiminė.

10

Rakelei teko pasitelkti visas savo pažintis ir atkaklumą, kad surastų Torai naują vietą gyventi. Dėl Velykų švenčių tai atrodė beviltiška. Tačiau ji prisiminė pažįstanti vieną ligoninės gydytoją. Taip, ji lankėsi jųdviejų su žmona namuose juodžiausią savo gyvenimo dieną, kai sužinojo, kad visi atlikti tyrimai rodo vidurių vėžį. Gydytojo, paskelbusio jai nuosprendį prie rudo be dulkelytės stalo, pavardė buvo Bergas. Nuo tada ji troško jį pamiršti. Mąstė apie jį taip, tarsi būtų kaltas. Mat jis pirmasis jai ištarė žodį „vėžys“. Menkai tepadėjo jo humaniškas kvietimas į savo namus vakarienės. Šitai buvo jau seniai.

Bergų šeimyna turėjo didžiulį ochros geltonio namą su sodu ir jame augančiais aukštais senais medžiais. Apie kai kuriuos iš jų taip toli šiaurėje niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs. Apie ąžuolą. Susipynusią obelį, kuri vedė vaisius tik triskart per visą tą laiką, kiek žmonės atmena. Rieškučias rūgščių žalių vaisių, kurių niekas nevalgė. Pirmąkart Rakelė ten lankėsi, kai sniegas buvo aptirpęs ir styrojo pernykštė žolė. Apgailėtinai ir įkyriai. O šakos ir šakelės po gamtos šėlsmo praėjusį rudenį tapusios statybine medžiaga šarkoms ir varnoms.

Bergų šeima buvo šiuolaikiška. Jie neturėjo laiko sodui prižiūrėti. Jis vešėjo pats sau. Ponia Rigmura Berg buvo vaistininkė, o Giunaras Bergas – ypač užsiėmęs, be to, dar ir „Rotary“ klubo prezidentas bei kairiųjų partijos vadovas.

Vyresnysis sūnus studijavo Osle, jaunylis lankė pradinę mokyklą, o vidurinysis, greitai tapsiantis agronomu, klimpo į skolas, stengdamasis įsigyti smulkų ūkelį. Jie nėmaž nesigėdijo, kad specialybė privertė jį apsivilkti kombinezoną ir vaikščioti juodomis panagėmis. Visiškai ne. Jie jį paminėdavo pirmiausia, pasakodami nepažįstamiems apie savo vaikus. Jis buvo šeimos keistuolis. Vienintelis Darbininkas tarp jų. Giunaras Bergas susidomėjo Rakele, nes ji – jo pacientė. Jis laikėsi taisyklės nesinešti darbo į namus ir nesikviesti pacientų. Greičiausiai Rakelei padarė išimtį todėl, kad pats pranešė jai apie ligą. Gal jis buvo ne tiek gydytojas, kiek žmogus, namie nuobodžiaujantis ir trokštantis šiokių tokių pasikeitimų. Vis dėlto jis pasiskambino poniai Rigmurai ir pasiteiravo, ar ji galėsianti paruošti vakarienę keturiems asmenims, užuot ruošusi trims. Jis norįs pasikviesti vakarienės pacientę, moterį iš užmiesčio. Prieš pažadėdama ponia Rigmura dar porą sekundžių padelsė.

Ir Rakelė atėjo, veidu išduodama šviežią „nuosprendį“. Elgėsi kaip karalienė, suteikdama vakarienei tą iškilmingumą, kurio avienos kepsnys buvo vertas. Ji prasitarė pajutusi, kad mėsa marinuota vyne ir įtrinta garstyčiomis. Kaštoninės garbanos krito aplink galvą tarytumei purslai, lūpos šypsojosi, o akys gilios it ežerai. Drabužiai naujutėlaičiai. Kalbėjo ramiu įtaigiu tonu, kuris nė akimirksnį neišdavė, kad ji jaučiasi balansuojanti ant stačiausio šlaito, įsikibusi tik menkiausio stiebelio.

Ji šnekėjosi su jais apie audimą, avis ir bulves. Apie Simoną, žvejybos ūkį ir žuvų šaldyklą. Apie bendravimą salose. Papasakojo apie Torą, kai jie užklausė, ar turinti vaikų. Apie tai, kad Tora – gabi mokinė.

Ji nebuvo susipažinusi su literatūra ir menu, taigi ir neapsimetinėjo jiems pradėjus apie tai šnekėtis. Tačiau ji žinojo Salomos Hiojsang, citavo jos ištraukas, tuo tarpu ponia Rigmura net užmiršo valgydama užsičiaupti. Ji neatsakė ir į pono Giunaro atvirą susižavėjimą bei flirtą. Ponia Rigmura tai pastebėjo. Ji buvo įpratusi matyti visų moterų ypatingą veido išraišką, kai jos vyras žvelgdavo į jas. Ši moteris iš Salos tokiam žaidimui nepasidavė.

Ponios Rigmuros pečiai lėtai nusileido, balsas tapo įprastas. Daugiau jau ji nebesirūpino tuo, kaip kas elgiasi. Smagiau leido laiką klausydamasi ir dalyvaudama pokalbyje. O sūnui Ivarui teko nueiti nuo stalo suaugusiesiems dar nebaigus vakarieniauti.

Ji buvo žemaūgė linksma moteris. Jos šviesūs plaukai ir švytinčios mėlynos akys kartkartėmis išduodavo netikrumą ir vienatvę, apie kuriuos ir pati nenutuokė.

Rakelė tai pastebėjo.

Tądien Rakelė tiesiog permatė žmones. Kiaurai. Savo sielose slepiančius vienatvę. Ji žinojo slapčiausias jų paslaptis. Nešiojosi jų mintis. Regėjo žolę, besiruošiančią prasikalti pakelėse. Trapų ledo melsvumo dangų. Kvapus, skausmingai artėjančius į ją. Rakelė tai stipriai pajuto, nes praskleidė užuolaidą tarp gyvybės ir mirties.

Be ypatingų apmąstymų ji suprato, kad ponia Rigmura yra iš tų žmonių, kurie nori pasirodyti gabūs ir protingi. Ir tam ji per daug gaišo laiką ir švaistė jėgas, kad net užmiršo gyventi.

Pažvelgus į porą, sėdinčią kitapus stalo, Rakelei toptelėjo, kad jie daug nelaimingesni už ją, nors sveiki ir gyvi, turi vienas kitą. Mintys nuskriejo pas Simoną. Norėjo, kad jis būtų čia. Šalia jos. Atrodė, iki šios dienos ji nė nesuvokė, kaip jai gera su juo. Iki dabar.

Vėliau, kai ponia Rigmura buvo išėjusi į virtuvę, Giunaras Bergas pasiteiravo:

– Ar kalbėjaisi su vyru apie savo ligą?

– Ne.

– Tai tavo pasirinkimas? Ar norėtum, kad aš pasikalbėčiau?

– Ne, pati pasakysiu, ką manysiu esant reikalinga.

– Taigi, yra daugybė būdų tai pasakyti. O tu juk stipri.

– Ne tokia stipri, kad matyčiau sugniužusį vyrą. Aš nepajėgiu. Tegul pasakys kiti, kai ateis laikas.

– O tu pati? Nepraradai vilties? Žinai, mes neturime tokios statistikos, kad šiuo atveju tai – pabaiga. Jau daugelį metų matome ir sėkmingų pavyzdžių. Medicina vis žengia į priekį…

– Aš bijau. Jei tai turėjote galvoje. Tačiau turiu viltį. Taip. Kažkoks vaikiškumas neleidžia man jos atsisakyti.

Rakelė akimirką paslėpė veidą po servetėle. Ant stalo stovinčių žvakių liepsna blikčiojo nuo jų kvėpavimo. Ji pakėlė akis, žvelgė gana piktai.

– Jaučiu tuštumą. Nėra prasmės puoštis. Vienodai atrodo ir tai, kas gera, ir kas blogiau mano gyvenime. Žinau, kad esu iš tų, kuriems, be kita ko, nereikia apsimetinėti, jog esu patenkinta žmogumi, su kuriuo gyvenu.

Ji įkyriai žvelgė jam į akis. Tiriamai. Tarsi kažin ko iš jo reikalaudama. Jis perbraukė ranka sau per smakrą.

Ponia Rigmura įėjo į kambarį. Pokalbis nutrūko. Žvakė vėl degė ramiai.

Vėliau ponia Rigmura ėmė skambinti pianinu. Teisinosi, kad jai trūksta įgūdžių. Giunaras Bergas priėjo prie jos ir pabučiavo į skruostą. Tuomet atsisuko į Rakelę ir ėmė dėstyti, kokia šauni būtų Rigmura, jei tik neturėtų tiek daug papildomų rūpesčių.

Rakelė linksėjo. Šypsojosi.

– Kiekviena moteris gyvenime turi būti tarsi menininkė. Tai atima tiek energijos, kad visa kita, ką turi padaryti dėl savęs, nueina į antrą planą…

– Menas? – kiek kandokai klustelėjo Rigmura. – Verčiau jau pavadinčiau vergija!