Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Rakelė ją aprengė. Džinsais, tinkamais naujam kūnui. Palaidine ir sijonu. Batais, tinkamais šokti. Tora virpėjo, prakaitavo ir džiaugėsi, kai jiedvi vėl pagaliau atsidūrė išnuomotame kambarėlyje. Dėkojo be perstojo, žinodama, kad ir Ingrida būtų šitaip pasielgusi.

Rakelė vėl įgavo savąjį įprastą veidą. Nuomojamas kambarys Bergų name tapo saugia vieta. Tarytum prieš išvykdama ji būtų vėl užsidėjusi savąjį veidą.

– Aš tau skambinsiu. Dažnai! – kalbėjo Rakelė, lipdama į autobusą.

– Taip.

– Gali man skambinti kada panorėjusi, Tora. Sumokėsiu aš. Jei tau manęs prireiks, aš atvyksiu. Kol turiu sveikatos, o Simonas pasilieka namie su avimis. Be kita ko, jau greitai gins jas į kalnus.

Autobusas stipriai iškvėpė, ir durys užsidarė. Jis nudundėjo keliu, kartu nusiveždamas ir tetą. Keliai – tai lyg bjaurūs pasaulio randai.

Ramunės, kurias ji pasiimdavo su savimi sapnuose, tądien pasikeitė. Tapo raudonomis nuo šalčio sustingusiomis rožėmis sename sniege. Ir vieną, ir antrą naktį jai teko keltis ir stovėti virš praustuvės besikankinant dėl kraujoplūdžio iš nosies.

Retsykiais Torą apnikdavo jausmas, jog turinti suimti save į rankas. Tetai Rakelei išvykus, ji privalo tą padaryti. Girdėdavo savuosius žingsnius šalia Toros žingsnių. Nebežinojo, ar ji ir buvo Tora, ir kas ji tokia iš tiesų. Tačiau žingsnius turėjo. Kartkartėmis atrodydavo, kad ji karščiuoja, gana ilgai. Ausyse spengdavo. Šviesa svaigindavo. Oras spausdavo akių obuolius it švitrinis popierius. Stovėdama prie lango ji matydavo savo rankų kraujagysles. Tarsi neseniai išnirusias iš odos. Melsvas. Besidriekiančias it laidai po visą rankos paviršių. Besiraizgančias. Kaip gyvatės. Kažką jai primenančias. Kažką, ką galbūt sapnavusi.

Šitai pamačiusi, ji prisiminė nepasiėmusi medinio samčio, kai kraustėsi iš ponios Karlsen. Taip ir bus. Ir užtiesalo taip pat.

Teta neužsiminė, kad būtų kvaila vėl užtiesti gražų užtiesalą. Ji nebeatsisuko į duris ir nepasižiūrėjo dar kartą.

Užtat Tora tai padarė. Atsisuko.

Tada ir pamatė.

Kad užtiesalas jai numegztas tam, kad jį užtiestų.

Būtent čia.

12

Bergų name nebuvo itin ramu. Kartais jie užlipdavo pas ją vienokiu ar kitokiu reikalu. Vyriškis dažniausiai šūkaudavo laiptinės apačioje, ten stovėdamas šnarindavo laikraštį, kol ji išeidavo į laiptinę. Jis jai buvo netikras. Visuomet ta pačia veido išraiška. Tora nemanė, kad jis iš tiesų matydavo žmones, kuriuos sutikdavo. Jis net nepastebėdavo tų, kurie buvo namuose. Kartą sutiko jį gatvėje. Ji nustebo, kad jis ją pažino ir pasisveikino. Ji pyktelėjo, nes buvo maniusi, kad jis toks pat kaip ir ji. Neprisileisdavo žmonių. Tarsi turėtų ką slėpti. Bet greičiausiai jis toks kaip visi. Todėl ji liovėsi apie jį galvojusi.

Rigmura turėjo ir vardą, ir veidą, ir randą ant kairiojo nykščio, kuris pabaldavo, kai ji skambindavo pianinu. Kartkartėmis ji tapdavo panaši į Ingridą. Pavyzdžiui, rytais, kai prieš išeidama į darbą duodavo nurodymus vyrui ir berniukui. Tarpduryje girdėdavo jos balsą. Pilną dienos baimių ir vienišų naktų. Ji dažnai rengdavo vakarėlius. Bet juokdavosi ji retai.

Šauniausia buvo tai, kad Rigmura skambino pianinu. Tora įslinkdavo į laiptinę, kad geriau girdėtų. Ji grodavo tokią muziką, kokią Tora buvo girdėjusi tik per radiją. Gražią. Senieji vargonai Salos bažnyčioje niekam nebuvo reikalingi. Kaip ir pasenusios psalmės bei juokingi balsai. O šitai – visai kas kita. Tora girdėjo, kad jie sklido iš tokios vietos, kuri neturėjo nė vardo. Šios melodijos padėjo Rigmurai ištverti nuobodžias draugijas, triukšmaujantį sūnų ir vyrą su laikraščiu.

Sykį jaunuolis sugrįžo namo kaip tik tuomet, kai ji sėdėjo laiptinėje ir vogčiomis klausėsi. Jis išplepėjo, ir Rigmura atėjo jos kviestis vidun, kad lengviau būtų klausytis. Ji atrodė tokia drovi, kad Tora ne iškart suprato, jog yra kviečiama pasiklausyti muzikos. Ji žengė tiesiai prie pianino ir stabtelėjo. Čia gulėjo natos su vardais, kuriuos ji buvo girdėjusi per radiją. Mocartas, Smetana, Mendelsonas, Šubertas. Ištisas muzikos pasaulis! Rigmura dažnai klysdavo. Todėl nudelbdavo akis žemyn, tartum Breilano vidurinėje mokykloje pakviesta atsakinėti ir nepasiruošusi. Imdavo atsiprašinėti, kad menkai teišmokusi.

Bet kai ji perversdavo visą natų knygą nesustojusi, pakeldavo galvą aukštyn ir prisimerkdavo. Atrodydavo nė nepastebinti, kad Tora čia.

Neretai atsitikdavo taip, kad jai skambinant Tora šūkteldavo persisvėrusi per turėklus. Ypač tuomet, kai Rigmura mokydavosi skambinti ir jai gerai sekdavosi. Kitąsyk ji girdėdavo supykusią Rigmurą trankančią per klavišus pirštais. Tada jai niekada nešaukdavo. Būtų buvę vis tiek. Tomis dienomis muzika nebūdavo magiška.

Berniukas buvo vardu Ivaras. Tora nepajėgė drausti jam ateiti pas ją. Retkarčiais jis užeidavo prašydamas padėti ruošti pamokas. Jis iškart pastebėjo, kad Tora galėtų padėti tvarkyti ir namų apskaitą.

Visų pirma ji nežinojo, kaip priversti jį išeiti. Jai nepatiko, kad jis maskatuoja rankomis ir kojomis. Tarytumei visas jo kūnas būtų nusėtas peršinčių žaizdų. Ji pradėjo sakyti, kad ir jai pačiai labai daug užduota, nebeturinti laiko. Tiesą sakant, taip ir buvo. Jis atrodė lyg žemę pardavęs ir vienišas, kai teko išeiti. Tada ir jai jau nesisekė rimtai padirbėti. Tačiau prakaitavimas, kurį visuomet jausdavo jam būnant čia, liovėsi.

Kažin kas buvo tame jo žvilgsnyje. Tarytum jis permatąs ją kiaurai ar persmeigiąs žvilgsniu.

Jo akyse – nė menkiausios vilties. Mažiausiai porą metų už ją jaunesnis. Jo spuogai buvo taip arti jos, lyg ji pati būtų spuoguota. Ji neapsikentė.

Kai jis išeidavo, ji visuomet prisimindavo Fritsą. Bebalsį Fritsą. Ilgu kaklu ir gražiais nykščiais. Ji džiaugėsi, kad jis toli. Ir jis turėjo panašias akis. Tačiau jo mama buvo laimingesnė už Ivaro mamą.

Būdavo, ji mąsto, kokie kiti du jų sūnūs. Troško, kad jie būtų namuose. Galbūt galėtų su jais pasišnekėti. Tačiau tuojau pat prisimindavo, jog negali pasišnekėti net su Jonu. Galiausiai baigdavosi tuo, kad ji likdavo patenkinta, jog viskas yra taip, kaip yra.

– Pratinkis eiti į žmones! – buvo sakiusi Rakelė. Ji pagaliau apsispręsdavo. Tačiau, matyt, nebus nuėjusi toliau nei iki Rigmuros pianino ar mokyklos kiemo.

Kartkartėmis ji įsivaizduodavo, kad šitai tęsis amžinai. Kad visada liks viena su savo mintimis. Ir net nepajėgė dėl to baimintis. Guodėsi, kad turi viską, ko reikia, kad šildytuvas po langu šildo jai kojas. Ji bemaž pasidavė apatijai ir tuo netgi džiaugėsi.

Vienintelis Rigmuros pianinas galėdavo ją išjudinti. Tuomet ji greičiausiai pajusdavo kylantį verksmą.

Ji judėjo lėtai. Pirmiausia viską tiksliai apgalvodavo, tik tada sakydavo ar darydavo. Kai popietę sėsdavosi ruošti pamokų, pirmiausia pažvelgdavo į laikrodį. Pradėdavo nuo matematikos ir rašto darbų. Baigdavo tuo, kas užduota mintinai.

Jautėsi taip, lyg jai reikėtų visko mokytis iš naujo. Lyg jos galva visiškai išvalyta. Pastebėjo, kad nebeprisimena nieko, ką mokėsi prieš Velykas. Jai reikėjo vėl daug sukaupti. Gilindamasi į namų užduotis iš lėto perversdavo knygas nuo pradžių. Sėdėjo prie lango ir iš naujo ėmė lavinti savo galvą. Pastaroji atrodė tuščia ir šalta, tarytum kambarį būtų kiaurai perpūtęs vėjas ir pasislėpęs už kaktos.

Kartkartėmis ji pasijusdavo tarsi storame apvalkale. Šviesos srautai Breilano vidurinės mokyklos klasėje pro jį neprasiskverbdavo.

Tora matė veidus ir kūnus. Girdėjo balsus mokyklos kieme. Vaidino sudėtingą vaidmenį pjesėje, kurioje visi atsakymai jai svetimi. Tačiau tai buvo vienintelis teatras, kurį ji turėjo. Retsykiais ji matydavo akis, kurios priminė jau matytas anksčiau. Tačiau tuo nebuvo tikra. Visą laiką jautėsi neišmokusi vienintelio žodelio, kurį kažkam turėjusi pasakyti. Kažkas jau buvo jį ištaręs prieš tai . Kažkas buvo jį išmokęs už ją. Kažkas įsakinėjo jai daryti būtent tą ar kitą.