Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ji žvelgdavo į veidus, kai jai atrodydavo, kad atsakė teisingai. Ypač aiškiai tai būdavo matyti mokytojų veiduose. Jie lyg veidrodžiai atspindėdavo tai, ką ji pasakydavo.

Dažnai nebūdavo taip ir blogai. Ji vaikščiodavo po prieplauką, gerdama į save šviesą. Spalvos su kiekviena diena vis labiau išsiskalaudavo. Švelnus oras atkeliavo ilgam.

Pavasariu Breilane kvepėjo kitaip nei Saloje. Žuvies ir pelėsio kvapas nebuvo itin juntamas. Jis miešėsi su pelkinio vandens ir soduose pūvančių lapų tvaiku. Prieplaukoje dvokė medinėmis krovinių dėžėmis ir benzinu. Medžių drožlėmis ir sūriu jūros vandeniu. Jūrinių dumblių dvokas buvo tarsi prasigaravęs. Kaip ir žuvies.

Popietę jai susitikus ką nors iš mokyklos, būdavo sunku. Ji rinkdavo žodžius. Pradėdavo nuo „labas“. Tačiau atrodydavo, lyg jų ištarti žodžiai pakimba ore. O jų akys apsiblaususios ir mažytės, kad ji negalėtų į jas įsiskverbti.

Jie kviesdavosi ją į kavinę. Bet iškart atstodavo, kai ji atsakydavo negalinti. Kartais jai atrodydavo, kad jie vieniši ir apimti baimės. Tarsi ji žvelgtų į save veidrodyje. Tai primindavo jai apie tetai Rakelei duotą pažadą tiesiog apsiryti. Kasdien pilna burna, kol viskas bus suvalgyta. Kai įpusėjo, ėmė sprogti beržai. Kvapas. Šviesa. Spalvos. Beržų alėja mojo jai iki pat prieangio durų. Šitokie aukšti ir kiek virpantys nuo jos žvilgsnio. Mažulėlis žalumos blyksnis. Taip plačiai, kiek tik akis gali aprėpti. Iš kažin kur jai atsiųstas gėrio šešėlis. Ar ji to nusipelniusi? Kas gi ji, Tora? Kodėl ji kitokia? Kodėl ji aplink save apsitvėrusi siena? Kaip užtvara. Baltai dažytų statinių su apsilaupiusiomis medinėmis šliužėmis. Viršuje nusmailintų it strėlės. Šaunančių aukštyn. Pranešančių kitiems. Ateik, bet per arti neprisiartink. Aš čia, viduje. Ir vieno per akis – savęs pačios.

Kartkartėmis ji ilgėdavosi žmonių. Tačiau žinojo, kaip tai pavojinga. Daugiau nevalia prarasti savęs. Privalo saugoti tai, ką dar turi. Statyti. Kaupti mintį prie minties. „Labai gerai“ prie „labai gerai“. Discipliną po disciplinos. Taip prikimšti galvą, kad ji niekad nesijaustų nei iš tiesų patenkinta, nei iš tiesų beviltiška. Kad būtų pasiruošusi suvokti, jog arbata per karšta gerti. Kad akys per daug pavargusios skaityti. Kad ji privalo užsidegti šviesą. Turi pasitepti lūpas vazelinu, kad nesutrūkinėtų jų kampučiai. Kad ji alkana, todėl būtų protingiausia suvalgyti duonos riekę prieš sėdantis prie rašomojo stalo. Kad turi nueiti į išvietę.

Ji – plokščias beformis padaras, gulintis ant žemės ir mėginantis užkloti visą paviršių. Visai visai. Tuo pat metu kažkas mėgino atkelti jį nuo žemės į orą. Virš kalnų. Lig dangaus. O padaras pats sau tarė: „Laikykis čia! Uždenk ir kūnu, ir mintimis! Neleisk šviesai pasiekti to žemės ploto, ant kurio guli! Nes tai pavojinga.“

Tuo pat metu geismai skriejo aplink jos galvą kaip lietaus kibirkštys.

Breilano vidurinės mokyklos langai dabar būdavo atviri visą dieną. Dangus ir saulė kankino nuo mokyklos pavargusius mokinius. Vokiečių kalbos taisyklės ir galūnių kaityba kybojo lūkuriuodamos prakaito pritvinkusiame, kreidos dulkių ir prieštaravimų prisipildžiusiame ore. Šitai juto visi. Tik ne Tora.

Ji gulėjo užklojusi visą paviršių. Spaudėsi kaip įmanydama prie žemės. Dienos nebeturėjo žaizdų. Stovėjo nelyginant kuolai. Tvirtai.

Greit egzaminas. Toros galvoje atsirado vietos visa kam, ką ji skaitė, nes buvo susidorojusi su senąja savimi. Visu tuo, kas pasenę. O tai, ko nepajėgė sunaikinti, nustūmė nuo savęs kuo toliau.

13

Ingrida parašė Torai. Keistą griozdišką žodžių rinkinį, gana puošniai pripieštą apačioje. Apie savaime suprantamus dalykus. Pinigus. Laiškas kvepėjo varinėmis monetomis ir skystu žaliuoju muilu.

Ji jau nebebijojo Ingridos laiškų. Jie buvo nepavojingi ir neramūs. Ji juos greitai perskaitydavo ir pamiršdavo. Jie buvo nuo tos, kurią kadaise pažinojo, tačiau kuri daugiau neberūpėjo. Atsakydama pasakodavo apie mokyklą, pažymius, mokytojus. Apie puikų kambarį Bergų šeimos name. Tačiau ji neprisivertė parašyti apie tai, kaip atrodo dangus. Arba kaip sekasi vienai kasdien grįžti iš mokyklos įkyrioje šviesoje.

Porą kartų Tora mąstė apie tai, ką Rakelė bus papasakojusi Ingridai. Tačiau ji vijo tokias mintis šalin. Rakelė dažnai skambindavo. Vieną dieną ji pasakė, kad Ingrida puolusi į neviltį, nes Tora negrįžta namo savaitgaliais.

– Nežinau, ką mums daryti? Neužtenka tik pasišnekėt telefonu, bet jeigu tu galėtum man parašyti, ką apie tai manai, aš pamėginsiu ką nors sugalvoti. Ką manai?

– Neturiu kada grįžti į namus, – netikėtai ryžtingai pareiškė Tora.

– Tikrai? Galėtum apsistoti pas mus. Aš surasčiau ką nors…

– Ne.

– Ne tai ne.

Jos balsas prapuolė, ir Tora suvokė, kad Rakelė suprato. O tai, ko ji nesuprato, pamažu nyko, virsdamas noru suprasti. Stovėdama Bergų koridoriuje Tora nurijo seiles.

Visuose koridoriuose būna veidrodžių, mąstė ji. Čia – veidrodis prie telefono. Ne laiptinėje, kaip pas ponią Karlsen. Ji apsigręžė nugara į veidrodį, kad nematytų savo pačios atsakymų. Veidas – neišskalbtas vilnos kuokštas veidrodžio rėmuose. Lygu ir čia, ir ten, apskritime. Nesustabdomas it švytuoklė.

Tą vakarą Tora nuėjo į kavinę. Prie baro užsisakė sulčių ir atsisėdo. Čia buvo tik pora žmonių iš mokyklos. Jie jos nekalbino. Tačiau matė. Torą apniko bjaurus jausmas, kad jie bus girdėję jos pokalbį su Rakele. Kad tai parašyta ant jos drabužių. Kad ir jie domisi, kodėl ji niekada nevažiuoja namo.

Lygiai kaip Bergų šeima.

– Nedažnai važiuoji namo, Tora? – teiravosi Rigmura Berg.

– Skaitai geriau už mūsų berniukus ir atsisakai laisvalaikio, – tarstelėjo Giunaras Bergas. Ir abudu tiriamai žvelgė į ją.

Tora kovodavo su pagunda aiškintis. Teisintis. O vėliau pamiršti. Tada galiausiai atsidursi melo liūne. Ji taip negalėtų. Tegul jie galvoja, ką nori. Į panašius klausimus ji atsakinėdavo „taip“ arba „ne“. Arba „taip, matyt, ir bus“. Kol galų gale jos atsakymai tapo automatiški. Nieko daugiau nereikėjo, tik susitelkti į žvilgsnius ir pateikti trumpą atsakymą, kuris nesukeltų nepasitikėjimo ar naujų klausimų.

Ji apsistatė pažymiais tarsi skydu.

Parodysianti jiems per egzaminą! Parodys, ką veikusi, kai nevažiuodavusi namo.

Atrodė, jog kavinėje buvo lankiusis prieš kelerius metus. Plastiko stalai plieno vamzdžių kojomis. Užmirštos velykinės dekoracijos ant kabančio šviestuvo virš baro. Prabangios dryžuotos užuolaidos. Ant linoleumo – aiškios žemėtų batų žymės. Kampe – persišaldęs berniukas, be perstojo šniurškiantis nosį į megztinio rankovę. Silpna šviesa krito virš stalviršio su ratilais nuo taurių ir puspilnių peleninių.

Ji gelbėjosi nuo patalpos ir spoksojo pro langą. Mėgino įžvelgti prasmę tame, kad daiktai yra tokie, kokie yra. Atkreipė dėmesį į savo atspindį veidrodiniame stikle, lyg menką šešėlį, sklendžiantį plastiku ir neturintį nei kojų, nei kūno. Užmirštas veidas su išsidraikiusiais plaukais. Kaip lėlės galva, tokia kaip mamos lėlės, stovinčios ant komodos Šimtabutyje. Torai niekada neteko su ja pažaisti. Nes ji – iš porceliano. Tora visuomet žinojo, kad negalima su ja žaisti, nes lėlė be kūno. Nejaugi iš tiesų ji bekūnė? Neprieinama? Gal vis dėlto jau nebepavojinga važiuoti namo? Net jeigu ir jis ten bus?

Ji sukiojo siūlą, išlindusį iš megztinio rankovės. Galvojo, kad turi susirasti adatą ir jį sutvirtinti. Tačiau neprisivertė pakilti ir išeiti.