Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Pažvelk, – šūktelėjo ji. Balsas trimis tonais aukštesnis nei įprastai.

Tora žiūrėjo. Ieškojo tarp nuotraukų ir antraščių to, dėl ko Rigmura Berg laiptinėje sušuko tokiu aukštu tonu, norėdama parodyti jai. Jos akys neramiai ieškojo laikraščio viršuje ir apačioje: „Karalius Ulofas palaimintas Trondheime“. „Nuostabus Šv. Jono vakaras“.

Ir tik staiga raidės ėmė didėti ir artėti link jos: „Kūdikio palaikai rasti plastikiniame maišelyje netoli kelio. Vaikas gimė gyvas, vadinasi, buvo nužudytas!“

Indauja su nuotraukomis metėsi ant jos. Įgavo veidus. Įrėmintus veidus. Aplink visus juos ritmingai raizgėsi mėlynos kraujagyslės. Vienintelė sieninė lemputė kabojo susirietusi ir trenkė jai į pilvą.

Ji privalėjo suimti save į rankas, kol dar ne per vėlu. Ir slysčiodama grimzdo gilyn ir gilyn.

Rigmura bus viską išsiaiškinusi. Dabar tai jau galas. Jai net vos vos palengvėjo. Tačiau supykino.

– Ivarai, atnešk skudurą! Pavilgytą šaltam vandeny! Ir stiklinę vandens!

Rigmura sumišusi žvelgė į mergaitę ant grindų. Nejaugi tai ją taip paveikė? Ji turėjusi numatyti. Šitaip reaguoti į tai, kas parašyta laikraštyje. Ji pakėlė Torai galvą, kad mergaitė galėtų atsigerti.

Berniukas, Ivaras, buvo išblyškęs ir suglumęs žiūrovas.

Vėliau ji skaitė garsiai ir išdidžiai, lyg apie save: „Breilano vidurinės mokyklos mokinė išsiskyrė puikiu vidurkiu, gautu iš visų įmanomų dalykų. Tai Tora Johansen, kilusi iš rajono. Mokytojai nedvejodami vadina ją talentinga.“

Tora žodžius girdėjo bangomis. Vėl aidėjo nuo visų sienų. Ji atsisėdo ir gėrė iš stiklinės godžiais dideliais gurkšniais.

Griūdama bus nusitempusi ir laikraštį. Jis palikęs žymes ant jos rankos. Juosvus, neryškius šešėlius. Ji prisivertė dar kartą žvilgtelėti į laikraščio puslapį: „Kūdikio palaikai rasti plastikiniame maišelyje. Nuosavo namo teritorijoje už Oslo, šalia kelio. Vaikas gimė gyvas, vadinasi, buvo nužudytas!“

Ji tebegulėjo surietusi kelius, smakrą priglaudusi prie stiklinės su šaltu vandeniu. Galvojo keltis. Tačiau lubos ją tebespaudė žemyn. Buvo taip siaubingai šviesu. „Nužudytas…“, pamanė ji. Vadinasi, bus įvykusi žmogžudystė? Jie turėjo įdėti tai į laikraštį. Kad tai nužudymas.

Kai gydytojas Bergas grįžo namo, ji vis dar tebegulėjo ant grindų. Buvo neįmanoma jos prakalbinti.

Jis davė jai raminamųjų. Išvada – nuovargis. Padėjo jai užlipti laiptais ir tokiu pačiu tonu, kokiu kalbėdavo ligoninėje, nurodė jai ramiai ilsėtis.

Rigmura atėjo patyliukais. Braukė jai per plaukus ir kalbėjo malonius dalykus. Ivaras įsmuko į kambarį su ledais iš kiosko. Papasakojo, kad tėvas uždraudęs jam ateiti su knygomis. Torai daugybę dienų draudžiama skaityti.

Buvo susisiekta su Rakele ir papasakota istorija apie žinutę laikraštyje. „Ji netausoja savęs“, dėstę jie. Be to, mokslo metai pasibaigę. Torai atostogos.

Rakelė ilgai stovėjo, laikydama rankoje telefono ragelį. Tada išskleidė laikraštį ir perskaitė apie puikią mokinę Torą Johansen ir jos įvertinimą.

Kaipgi įmanoma, kad tiek daug išgyvenęs vaikas pasiektų šitokių rezultatų mokykloje?

Žvilgsnis slinko žemyn laikraščio puslapiu. Užsikabino už kūdikio palaikų plastikiniame maišelyje.

Mintyse ji visa jau buvo pakeliui į Breilaną. Kodėl apie tai rašoma laikraščiuose? Kodėl žmonių nelaimės turi būti trimituojamos visam pasauliui? Ar laikraštininkams atrodo, kad žmonių gyvenimas – tarsi lengvas filmas?

Galiausiai ji pastebėjo, kad jai stovint rankų glamžomas laikraštis pavirto į pilką šiukšlę.

Tada ji atsinešė kelioninį krepšį.

15

Rakelė jautėsi prastai. Bet jai nepasidarysią dar blogiau, jeigu nuvyks į Breilaną pasižiūrėti, kaip laikosi Tora. Tokia buvo jos filosofija.

Simonas manė kitaip. Tai Ingrida turėtų vykti į Breilaną. Jis užsispyrė. Kai Rakelė jį sustabdė, jis jau buvo prie durų, pasiruošęs pasakyti Ingridai, jog ji turi vykti į Breilaną lankyti Toros.

Rakelė juto nuovargį, įniršį ir dar kai ką. Didelį norą pasidalinti našta su kuo nors, kas patartų.

– Palauk, – šūktelėjo ji prieš jam uždarant duris.

Jis atsisuko. Stabtelėjo. Tačiau veido išraiška ta pati. Suraukti antakiai.

– Dėl šito tu nesirūpink, susitvarkysiu. Yra kai kas, ką išmanau geriau, – nukirto ji.

– Aš suprantu, kad tau negerai su pilvu, lakstai į ligoninę ir iš jos, kad grumiesi, rūpiniesi avimis ir beviltiškais giminėmis. To jau užteks. Tai Ingridos duktė, ne tavo!

Ji spoksojo. Žodžiai smogė. Staiga jai pasidarė silpna. Teks nusileisti? Be abejonės, jis rūpinasi ja, šitas Simonas. Visą laiką. Tačiau ji buvo taip susižavėjusi vaiku Simonu, jog suprato ne viską. Jis priešinasi ne vien todėl, kad norėtų ją savintis. Na, ką gi, ji nusileis.

Ir jau tiesė į jį rankas.

– Taip, gerai, – tarė ji, glausdama burną prie languotų marškinių.

Ją apgaubė jo kūno šiluma.

Tačiau Ingrida negalėjo važiuoti į Breilaną. Buvo eilė dirbti jos pamainai. Jie buvo gavę partiją žuvies, kurią reikėjo išsiųsti per porą dienų. Ingrida Rakelei atrodė nelyginant inkščiantis šuo, tačiau jos nuoširdžiai gailėjosi. Jau šitaip nuo visko išvargusi.

Siaubingai pavargusi.

Ji paskambino į Breilaną ir pagaliau pavyko pasišnekėti su Tora. Jai atrodė, kad išgirdo nemalonų spragtelėjimą ragelyje. Telefonisčių, kaišiojančių visur savo ilgas ausis. Arba Jozefo iš centrinės stoties, kuris įsiterpdavo su savuoju „alio, alio“. Visų iškart.

Deramo pokalbio nebuvo. Rakelė koneveikė visus, kas tik šliaužia ir vaikšto, mato ir girdi, tuo pat metu mėgindama papasakoti Torai, kad skaičiusi laikraštį. Visą puslapį. Kad didžiuojasi tuo, kas buvo rašoma apie ją. Jos vardas laikraštyje! Ir galiausiai:

– Negalvok apie kitką, kas ten rašoma.

Kitame laido gale nuščiuvo. Tik menkutis atodūsis. Savotiška kibirkštis viršum jūros ir žemės. Ji kilo Rakelės kaklu, užėmė nosį. Nuovargis tapo švininiu svambalu virvutės gale. Švytuokle, mušančia pabaigą. Dūžis po dūžio.

– Negalvok apie tai, kas rašoma apie maišelį – plastikinį maišelį… Tai ne mums. Tik išprotėję ir kvaili žmonės šitaip rašo. Tai ne tau, šitai nesulyginama. Tu tik greičiau taisykis ir važiuok namo. Greitai mums tavęs reikės Bekejorete prie šieno. Išskirsim tau mansardą. Rūpinkis savimi.

– Taip… – sušnibždėjo į ausį. Daugiau nebesiskųs. Neieškos šilumos. Tačiau Rakelė kalbėjo taip, lyg tai būtų labiausiai neįkainojamas dokumentas iš visų kada nors buvusių. Ji paslėpė jį ilgam.

Toros paukščiuko jauniklis!

Rakelę stulbino, kad Tora mąstė apie tai kaip apie kasdienį, nors ir nerimą keliantį dalyką, kuriam reikėtų surasti sprendimo būdą. Galbūt šitaip atsitiko dėl to, kad iš tiesų tai bjaurus, siaubingiausias nutikimas, kurį bet kokiu būdu mėginta nuslėpti. Po šitokio poelgio daugelis paslapčia kankintųsi. Stulbino ir tai, kad tai ji, niekados gyvenime neprapjovusi užpūliavusio piršto, neišrovusi nė sutrūnijusio kelmo. Ir kad viskas ją taip staiga užgriuvo.

Su savimi į lovą ji buvo pasiėmusi katę. Užmetė akį į save ant komodos stovinčiame veidrodyje. Susivėlusi ir išblyškusi. Veidas tarsi ką tik išdžiovintas.

Tai vis pilvas. Mintis apie Torą. Abejonė. Kas būtų teisingiausia? Mintimis ji vėl viską perbėgo iš naujo. Katė nebeapsikentė šiltuose pataluose. Miaukė norėdama ištrūkti. Pakilo ir ėmė skrebenti į suveriamą langą. Nesiliovė. Rakelė pasiremdama išlipo iš lovos, pasiekė langą ir jį atvėrė. Stovėjo ir žiūrėjo į lankstų katės kūną, besileidžiantį žolėtu kiemo šlaitu žemyn. Juodas kailis švytėjo. Ūsai krutėjo. Tartum ką suuodė. Katė išdidžiai vaikštinėjo tvarto laipteliais. Tingiai sukosi ratu. Pakėlė galvą ir nusižiovavo. Ji buvo laisva. Išsilaisvinusi iš Rakelės glėbio.