Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Katė buvo labai nerami. Vaikštinėjo aplinkui ir kniaukė. Pirmiausia palei Rakelės blauzdas, paskui apie ilgas Simono kojas.

– Katė bijo, – nukirto Simonas, norėdamas pakeisti temą. Nėra reikalo šnekėtis su Rakele, kai ji įsiaudrinusi.

– Tai nuramink ją pagaliau! Bet aš tau sakau – tuojau pat atsisakyk mašinos!

Ant plytos kažin kas burbuliavo. Rakelė nukėlė puodą. Ir ėmė pašėlusiu greičiu ant virtuvinės spintelės pjaustyti mėsą. Peilis darbavosi kaip šiaudapjovė tarp liesų menkų pirštų.

Valandėlę Simonas dėbsojo. Vėliau jį tartum kas apsėdo. Burna susičiaupė, o kakta susiraukė kaip grindų kilimėlis, kuris niekam nerūpi.

– Ne, to nedarysiu, – atrėžė jis.

– Padarysi! – pyko ji.

– Ne!

– Pamąstyk, Simonai. Tu suaugęs. Mums kitiems dalykams pinigai reikalingi labiau nei šitam.

– Ir kam gi?

– Daug kam. Naujoms grindims avidėje. Ir… Be to, dar galvojau įsigyti mažą gražų laivelį su varikliu už borto, kad galėčiau paplaukioti pakrante, kol dar…

Ji susilaikė. Kažin kas užkliuvo už jos žvilgsnio. Tarsi ji būtų užmiršusi Simoną, mašiną ir viską.

– Tu nori laivo? Aš nežinojau. Tik kai pasakei.

– Ne, – staiga atsakė ji visiškai kitokiu tonu. Užsisvajojusi. – Visuomet norėjau laivelio vien tik sau. Kad galėčiau nuplaukti į saleles ir užtraukti ant kranto, kai būsiu viena… Nuo jaunystės apie tai galvoju.

– Bet kodėl apie tai neužsiminei?

– Nežinau. Gal bijojau, kad tu šaipysiesi.

– Kodėl turėčiau šaipytis?

– Nė viena moteris neturi laivo, – nusijuokė nuoširdžiai.

– Kodėl tu negalėtum turėti laivo, jeigu nė viena moteris jo neturi? Ar kur nors parašyta, kad tu negalėtum būti pirmąja moterim Saloje, turinčia laivą?

Rakelė juokėsi. Ji tik dar kartą įsitikino, kad šitas vyras visa galva aukščiau už visus kitus, kuriuos ji pažinojo. Ji priėjo ir ištiesė ranką.

– Atleidi? – švelniai paklausė.

– Už ką?

– Už tai, kad esu tokia bjauri senė.

– Tu ne bjauri. Tu tik ūmi ir neišmanėlė. Vadinasi, norėtum, kad visą dieną sekiočiau paskui tavo sijoną ir nevairuočiau mašinos.

Jis išsišiepė ligi ausų. Ir vėl ją turi.

– Tai kaip dabar bus?

– Ką turi galvoje?

– Nupirksi man laivelį? Mažutį, gražutį, skirtą vairuoti damai?

Duonos raugas tą vakarą išbėgo. Ištekėjo iš kubilo tiesiai ant spintelės ir žemėn. Nebuvo kam jo pašauti į krosnį.

Mažame kambarėlyje ant lengvos viršutinės paklodės gulėjo du susipynę kūnai. Pro atvirą langą kvepėjo dobiliukais. Kažin kas priemiestyje degino laužą. Sklido lengvas dūmelis ir priminė Rakelei, kad vis dar diena, o Simonas su ja štai guli lovoje. Bulvės nesodintos. Kaip atrodytų, jei užsuktų kaimynai ar kas nors kitas?

Ji gėrė į save jo kvapą kartu su iš toli sklindančiu laužo dūmeliu. Šventojo Jono naktys ir šokiai, sūrstelėjęs vėjelis nuo jūros. Vakarai, prabėgantys taip staiga, kad iš tiesų net nepajunti. Ir naktys… Naktys su Simonu.

Ar viskas taip trumpa? Kaip vėjeliui pūstelėjus. Kur viskas pradingsta?

Ji apsivijo jį rankomis ir prisispaudė prie jo kaip įbaugintas vaikas. Pusiau snūdomis jis priešinosi puolimui. Pagaliau jis leido rankoms slysti jos plaukais ir ją glamonėti dar gerokai prieš visiškai išsibudindamas ir pažvelgdamas jai tiesiai į akis.

– Gulėdama verkei, mergyt?

Jis atsisėdo ir prisitraukė ją artyn. Lingavo pirmyn atgal veidą panardinęs jos plaukuose.

– Taip, truputėlį…

– Kodėl gi, Rakele?

– Nežinau. Atrodo, esu patenkinta tavimi ir viskas yra taip puiku. Kvepia, šviesu, ir tu taip arti manęs… Bet kartais baiminuosi, kas bus su Tora.

– Bet, Rakele, tau nereikia verkti dėl to, kad mums viskas gerai. Kaip tada sužinosiu, kad tu dėl ko nors liūdi? Torai gerai sekasi mokykloje, be to, ji turi mus.

– Turi tave, Simonai?

– Ką turi galvoje? Žinoma, kad turi mane! – pasakė beveik įsižeidęs.

– Ji turi tave. Jeigu kas nutiktų kuriam nors iš mūsų?

– Tu tikrai keista.

Jis tiriamai ją nužvelgė. Akimirką palaikė atitraukęs nuo savęs. Paskui ilgai ją bučiavo.

Ji skundėsi, kad duonos tešla visiškai už save neatsakinga, ir keiksnojo formuodama duonos kepaliuką. Jis išėjo į kelią, o malonus jausmas būti pas ją, joje ir prie jos vis dar buvo jį apėmęs. Jis, Simonas, jautėsi nepaprastai laimingas. Kur buvęs, kur nebuvęs vis glaustėsi. Ji plūdosi, kad apie keptą duoną šiandien reikėsią pasvajoti. Namie su juo dar sunkiau nei su vaiku. Niekas nepatikėtų, kad jis – suaugęs. Garbės žodis, nepatikėtų. Ir jeigu duona neiškilo arba sudegė, tai ir Dievas, ir žmonės žinos, kodėl. Tai vis dėl to vyriškio, neįtikėtinai patenkinto moterimis, šelmiškumo.

– Ne, – nesutiko jis. – Moterys – nenusakomai didelė laiko gaišatis ir rūpestis. Pavyzdžiui, dabar būčiau susirinkęs visas savaitės sąskaitas, jei nebūtum atėjusi, trynusis apie mane. Taigi nebeliko nieko kita, kaip tik patenkinti tavo norą ir kristi į lovą!

Ji puolė iš paskos su sauja tešlos. Riktelėjusi sugrūdo gabalą tiesiai jam į burną.

– Tu tai gausi, barzdočiau, trolių maiše, – šaukė ji, dėdamasi nepaprastai pikta ir ryžtinga.

Šitaip jie žaidė iki vakaro. Porą kartų ji pasilenkė, slėpdama nuo jo veidą, mat kūnas siuntė savąsias skausmo bangas nepaisydamas nei slopinamojo vaistų poveikio, nei Simono odos prisilietimo. Atrodė, tuo viskas ir paaiškinama. Kad švelnumas ir skausmas perauga vienas į kitą ir susilieja.

Ji žinojo, kad su juo yra nenuoširdi. Ir nesąžininga. Nepapasakojusi apie savo baimę. Ji šito nepakentė. Troško jo juoko ir rankų. Iš visų turimų dalykų su savimi ji pasiims tik jo ramų saugų balsą. Ir miegančio ant pagalvės Simono veido paveikslą.

Ji matė jį einantį kiemu. Aukštą vyriškį šviesiomis garbanomis. Berniuką. Mylimąjį. Draugą? Ne. Draugystė skiriasi nuo meilės. Draugas gali pakęsti baimę ir tavo nykstantį kūną. Mylintis nuo viso to sugniuš ir visą gyvenimą stengsis užmiršti, kokia grėsminga buvusi pabaiga.

Jai reikėjo, kad jis liktų tvirtas. Dėl šios priežasties silpo ji.

Kai tik jis įėjo į vidų, ji ir vėl puolė jam į glėbį, tarytum nemačiusi jo keletą dienų. Jis ją apglėbė. Akimirką atrodė, kad jis žino. Rankos tokios rūpestingos. Akys žvelgė įdėmiai.

Kažin kaip atspindinčios jos pačios širdgėlą. Tačiau ne, jis nieko nežinojo.

Tai tebuvo vien meilė.

16

Dangus prakiuręs. Pliaupdamas lietus neieškojo aplinkkelių. Kol ji perėjo trapu, mėlyna striukė su gobtuvu buvo permerkta kiaurai.

Otaro krautuvėlė – neaiškių ir pritemusių spalvų. Brezentas išsijuosęs gėrė drėgmę ant dėžių šūsnies. Kvepėjo šilta derva. Atkakliai optimistiškas kvapas, apibūdinantis kiekvieną mažytę prieplauką. Jose gyvenimas toks sunkus, kad saulės kaitroje pabuvusių dervuotų pagalių ir naujai prisišvartuojančių laivų garai susilieja į viena, kol lietus visa išlaižo.

Tora abiem rankomis laikė kartoninį lagaminą. Pamėgino petimi nusibraukti nuo veido šlapius plaukus. Tikėjosi, kad greitai prasiverš nepaklusnumas. Ir vėl visa tai juto. Vis dėlto dabar buvo kitaip.

Pilka būtybė krantinėje – Ingrida. Įsitaisiusi po parduotuvės stogo užlaidu.

Torai patiko, kad lyja. Nuplovė viską, kas nė neprasidėję. Ingrida kilstelėjo ranką. Judesys, vos nenutrauktas prieš jį atliekant.

Prieš akis greitai šmėstelėjo vaizdai iš vaikystės su Ingrida. Vienas po kito. Tarsi pagreitintame kine. Sukarpyti iš atsitiktinių apskurusių nuotrupų. Išvargusios gyslotos darbininkės rankos arti arti. Jau būdama netoliese ir galėdama atskirti Ingridos veido bruožus nuo kitų, esančių prieplaukoje, ji pajuto sausą Ingridos rankos spustelėjimą. Ir beveik ėmė apgailestauti dėl savo pačios priešiškumo.