Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Būdavo, ji pagalvoja, kaip viskas galėjo susiklostyti. Jei tik nebūtų prasidėjusi su Henriku. Sunku įsivaizduoti. Tai tas pats, kaip norėti gimti kitais laikais, kitoje planetos vietoje. Retsykiais jai priešais akis iškildavo kito paveikslas. Tačiau dabar jau gerokai rečiau, kai šitaip mažai matydavo Torą. Tarsi būtų stengusis atsikratyti visko, kas sukelia skausmingus prisiminimus.

Šiandien ji išėjo visam laikui. Simonas ją pasiėmė. Rakelė turėjo susilaukti vaikų, tačiau neturėjo nė vieno. Todėl jai reikėjo Toros. Iš tiesų ji visuomet ją ir turėjo. Buvo nusipirkusi su oda, plaukais, galva ir širdimi. Už Simono pinigus ir daiktus. Būtent! Ir dėl to Ingrida tapo dar nelaimingesnė, dar labiau suvargusi.

Šiandien jie pasirodė visu gražumu. Pasiėmė ją nė neatsiprašę.

Ant bulvių ji užpylė vandens.

Keptuvėje pašildė žuvų kepsnelius. Leido jiems čirškėti svieste, kol supjaustė ir paskrudino česnako griežinėlius. Ingrida visa tai darė mechaniškai. Todėl atrodė, lyg ji iš viso nemąsto. Ji nuėmė siuvinėtą takelį ir užtiesė stalą klijuote.

– Kodėl ir mes negalime valgyti, kai ant stalo patiestas takelis?

Sakė su pašaipa, tačiau jai pasigirdo nuoskauda. Ji iškart tai išmetė iš galvos.

– Takelis tiesiamas geriant kavą, be to, dar tik trečiadienis.

– Manai, kas nors atsitiks, jeigu mes pavalgysim pasitiesę šį takelį trečiadienį? Ar tu, pavyzdžiui, galvoji, kad dėl to kas nors numirs ?

Jis bauginamai pažvelgė jai tiesiai į veidą. Virš rainelės akies gilumoje tamsiai sublyksėjo. Bus radęs priežastį ją paerzinti.

– Taip, gali būti, – ramiai atsakė ji.

– Tu labai stengiesi patiesti takelį Simonui ir vaikui, ir nesuki galvos, kad aš, kad mes ant jo valgytume. Tas Simonas tau tai jau Viešpats Dievas!

Ji stovėjo nunarinusi galvą ir abiem rankom pasirėmusi stalo. Ir pati nesuvokė, kad stovi tikėdamasi smūgio. Kai jis šitaip pradėdavo, ją ištikdavo savotiškas paralyžius. Ji žinojo, kad jis nebūtinai atkeršys tuojau pat. Jis gali išeiti ir vėl sugrįžti į namus prisigėręs ir tik tuomet su ja išsiaiškinti. Šitaip buvo jau gana seniai. Ji nežinojo, kas nutiks, jeigu ji atsisės priešais jį. Tik žinojo, kas įvyks, jeigu ji to nedarys.

Jis buvo išėjęs, permąstė Toros žodžius, staigiai nekeršijo. Nes sėdėjo Simonas.

Ingrida, mintijo ji pati, tu per daug apatiška, kad žengtum lemiamą žingsnį. Išprovokuotum jį, kad viskas pasibaigtų.

– Ar žinai, kodėl Tora nebenori čia ilgiau gyventi? – staiga paklausė ji.

Jis kilstelėjo antakį. Ji žinojo, kad jis įsidėmėjo tai, ką ji pasakė. Ji visuomet turėdavo ieškoti menkiausių ženklų, ar jis iš tiesų bus išgirdęs jos žodžius. Kai ji ką nors pasakydavo, dažniausiai tai būdavo tas pat, kaip kalbėti su siena.

– Ne, iš kur man žinoti?

– Nes ji tavęs nekenčia! Ji negali gyventi čia, kai namie tu. Ji pakankamai suaugusi, kad atsakytų už save. Juk šitai girdėjai, tiesa?

Sienos ir lubos užsislinko virš jos. Namas klausėsi. Visų ausys ištemptos garsams. Koridoriuose ir laiptinėje tarsi kas tyliai šnibždėtųsi: „Ša, kažkur nesantaika. Cit, leiskit pasiklausyt. Gal iš tiesų ką nors išgirsim. Ką nors blogiau nei prieš tai. Ša, mes ištroškę nesantaikos, kai galim tik pasiklausyti, kai nereikia būti kartu…“

– Ir kodėl gi ji turi manęs nekęsti? – sušnypštė Henrikas.

Tačiau akys klaidžiojo kažkur po akiduobes.

– Nes visad sukeli karą. Tu toks pagiežingas su visais.

– Negali būti!

Jis pamosikavo energingai kumščiu, tačiau ranką nuleido. Taip staigiai, lyg prisiminęs, kad turėtų padaryti kažin ką kita.

– Ar ji tau sakė, kad manęs nekenčia?

– Ne man, Rakelei.

– Ir tu tiki viskuo, ką tau sako Bekejorete? Tu nematai, kad šitas prakeiktas diedas nori turėti ne tik tavo seserį, bet ir tavo dukterį taip pat? Ir ką gi jie padarė? Pademonstravo, kad egzistuoja ir kai kas daugiau nei sunkus darbas, skurdas ir piktos moteriškės, tik šitai. Bet ji supras, kad ir Bekejorete ne vien tik Kalėdos. Ką ji pasakė Rakelei?

Paskutinį klausimą jis padelsė užduoti, lyg tai būtų menkniekis, tačiau sunerimęs laukė atsakymo.

– Sakė, kad negrįžo namo per Velykas. Ir dabar nenorėjo atvažiuoti todėl, kad nenori gyventi su tavimi viename name.

– Tik tiek tepasakė? Bet juk tai ne priežastis.

Jis prisėdo. Veidas išsilygino. Lyg ji būtų pasakiusi jam ką malonaus.

– Man regis, tai pakankama priežastis. Žinau, kaip tu ją varinėdavai. Suversdavai viską ant jos galvos.

– Netiesa!

– Nėra prasmės ir man čia likt. Kai ji nepareina namo, – sumurmėjo ji greičiau pati sau nei jam.

– Reikėjo pasakyt, kad turi likt namie!

– Negaliu priversti suaugusios merginos. Ji jau nebe vaikas.

– Šnekėjai su ja?

– Ne. Rakelė šnekėjo…

– Rakelė tą, Rakelė šitą! Nesuprantu, kaip tu leidi jai spręsti, kas geriausia tavo vaikui.

Staiga jis tapo visiškai kitas. Besidomintis Tora, ja pačia, pasiruošęs padėti… Jai tai buvo taip ypatinga šitai pripažinti, jog net pravirko.

Paakiai užtino. Keletą kartų ji išgręžė skudurą po čiaupu ir užsidėjo ant veido.

– Nustok bliauti! – riktelėjo jis, tačiau kietas balsas skambėjo lyg netikras. Ji juto, lyg kas jai į ranką būtų kažką įdavęs. Jis su ja šnekėjosi!

Ji pažvelgė į jį. Griežti bruožai. Vešlūs tamsūs plaukai. Gilios akys, kurios kadaise jai atrodė tokios gražios. Lūžęs petys, dėl kurio jis tapo nelaimėliu juokdariu žmonių akyse. Sunkus tvirtas kūnas, kuriuo anksčiau buvo taip susižavėjusi. Ji atmetė visas baimingas ir girtumu dvokiančias naktis, visus ginčus, visas melo, kai šimtinės dingsta iš piniginės, istorijas. Akimirką prieš ją stovėjo tarytum kitas žmogus. Jinai jį suprato, nes pažinojo geriau nei jis pats. Ir kadangi suprato, nebuvo už ką atleisti. Jis vienintelis, jai likęs. Ji buvo greta visą jo gėdos ir pažeminimų laiką.

Jis žinojo, kad ji laikysis prie jo. Jie it skęstančiame laive, bet gyvi.

– Taip. Nebeverksiu, – pasakė sausai ir ryžtingai. – Nepadeda. Turiu eiti įkvėpti oro, kol dar galiu.

– Geriau jau ir tu pasiimtum savo šlamštą ir eitum į Bekejoretą. Būtų ramu.

Balsas nedalyvavo kietų žodžių žaidime. Jis baiminosi, kad ji patikės jo žodžiais.

– Ne, aš negaliu, ir tu tai puikiai žinai.

– Tai kurgi tada veda kelias? Gal į karaliaus rūmus?

Jis trenkė sau per šlaunis, sukeldamas keistą juoką. Skambantį kaip vidutinio dydžio cemento maišyklės, traiškančios sunkų savo turinį.

– Duok valgyt! Susitaikykim!

– Ne.

– Velniai tave griebtų, tu kaip nesava! Paduok valgį!

Staiga ji prisiminė pasaką apie trolį, kuris norėjo įkalinti princesę. Neprisiminė, kokia tai pasaka. Bet žodžiai buvo tokie: „Paduok valgyt!“ Keistas žvėris stovėjo palinkęs virš jos, ir staiga kerai dingo. Pirmoji atėjusi mintis – surasti vietą, kur pasislėpti. Ant aukšto juk tuščia.

– Gali pats pasiimti.

Ji apsisuko, ketindama eiti į kamaraitę.

– Kur eini?

Jis nusekė iš paskos. Lipdamas ant kulnų. Keptuvėje spragėjo. Žuvų kepsnelių kvapas greitai taps nepakeliamas.

– Susikrausiu rūbus, jeigu jau taip nori žinoti. Ir pasiklausiu Simono arba Dalo, gal kur suras man prastą kambarėlį.

Ant kaklo pajuto jo nagus. Lyg spaustuvą.

– Gali mane nors ir užmušti. Nebereiks pakuotis. Tik greičiau!

Ji laukė triuškinamo smūgio.

– Taigi trenk. Tik taip stipriai, kad daugiau jau man gyvenime nebereiktų prašytis pagalbos, – pratrūko ji.