Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Staigiu judesiu jis bloškė ją nuo savęs.

Susvyravusi, kad nenukristų, ji stvėrė už senos ant suolo stovinčios olandiškos vazos. Šioji atsidūrė ant grindų. Suskilo į dvi dalis. Teks suklijuoti. Ji žinojo, kad tai vienintelis jo atsineštas virtuvės rakandas. Liūdnas sudužusio mėlyno rašto reginys.

Visa tai ji matė lyg pro miglą. Greičiausiai viskas priešais ją susipainiojo. Muštuvė ant grindų palikusi šviesią žymę.

Ji nukėlė keptuvę nuo viryklės ir atidarė langą, norėdama išvėdinti. Nuo bulvių nupylė vandenį. Tada pateliūskavo skudurą po čiaupu ir abejingai perbraukė sau per veidą, lyg nė nesuprastų, kodėl taip daranti.

Nustojo lyti. Už lango pasirodė saulė. Permaininga ir kaitri.

Jam suvalgius žuvies kepsnelį su bulve, prasiveržė žodžiai:

– Tai vienintelis dalykas, kurį buvau gavęs iš motinos, – suinkštė jis. – Kodėl pasičiupai būtent ją?

Jeigu nebūtų buvę taip tikroviška, ji būtų nusijuokusi.

Ir kai jis sugrabaliojo jos rankas ir priglaudė jas sau prie veido, ji pasijuto gana tyra ir laisva. Jis nebuvo įsitikinęs, ką ji galvoja. Dabar jos viršus. Jis bijojo būti labiau sužeistas, įskaudintas. Ji nuėjusi jau gana toli ir visi pokyčiai jai tereikštų išsivadavimą. Jo kumščio ji nebebijojo!

Kai ji suprato, kad jis nori nusivesti ją į kambarį, kur stovi lova, nesipriešino. Ir kai jis ėmė lėtai ją nurengti nepratardamas nė žodžio, ji lyg ir pajuto kažin kokį potraukį, kol vėl neįlindo į savo kiautą.

18

Vasara tingiai tūnojo saloje. Griovių pakraščiai mirgėjo nuo džiovinamo šieno ir žydinčių augalų. Debesys popietėmis tapdavo baltais švytinčiais dryžiais. Po vienos kitos dienos jie susitvenkdavo ir dundėdavo griaustiniu bei žaibais net kibirkščiuodami. Ir štai po pusvalandį ar kita tiek trunkančio švysčiojimo nebūdavo nė užuominos, jog nukris daugiau nei lašas lietaus. Visa vibravo nuo šviesos ir šilumos. Pervargę žmonės klajodavo aplinkui ir nerodydavo iniciatyvos niekur, tik ten, kur privalėjo.

Šiemet Rakelė nebuvo laukuose prie šieno. Jos pieno baltumo gležnutė oda lyg išblukusi drobė, o rankos gniaužomos iš neturėjimo ką veikti. Simonas tai matė ir mėgino ją apsaugoti. Ne kasdien ji prisiversdavo pavalgyti.

Ji buvo išvykusi į pietus pasitikrinti. Kai sugrįžo, nedaug tegalėjai iš jos išpešti. Vis dėlto perbraukė ranka jam per plaukus. O jis pavėžėjo ją į miestelį, kai ji užsigeidė pamatyti žmones. Kitaip būtų plaukiojusi tarp salelių laiveliu, kurį jis jai įtaisė. Buvo išmokęs ją variklio subtilybių. Norėjo, kad ji turėtų ir gelbėjimosi liemenę, mat jos plaukimo įgūdžiai nebuvo tiek geri, kad nutikus nelaimei pati galėtų išsigelbėti. Tačiau ji tik juokėsi. Sakė, kad plauksianti tik geru oru. Kai jis užklausė, ką ji veikusi Salelėse, užsisvajojusi atsakė:

– Žiūrėjau, ką sukūrė Viešpats. Gėriau įvairiausius kvapus.

Kartais ji grįždavo su mažytėmis juodžuvėmis. Išdidi kaip višta perekšlė. Pradėdavo juoką keliančias šnekas, kad dėl jos tai tik islandai turį kovoti dėl savo žvejybinių sienų. Anglų įgula pasitiktų su geležiniais strypais ir plikančiu vandeniu, kai islandai ruoštųsi pulti britų žvejybinius laivus, peržengusius 12 jūrmylių ribą. Tegul jie sau drasko vieni kitus į skutelius, o ji jau pasiskubinusi ir išsitraukusi savo juodžuves.

Simonas tarstelėjo, kad tai bobų šnekos. Jis tapo rūstesnis, kvietė solidarizuotis. Jam nereikia žmonos, nesuvokiančios, kad žvejai turi laikytis išvien, gerbti vieni kitų veiklos sritis. Neužsipulti jų dar ir dėl to, kad namuose Anglijoje jie turi valdingas viskuo besirūpinančias mamas.

Rakelė šypsojosi, ji mėgo jį erzinti, tai trumpam sulaikydavo jį šalia. Jis taip įpyko, kad net užmiršo privaląs grįžti į darbą. Mindžikavo pirmyn atgal po virtuvę ir mokė Rakelę, kas teisinga, o kas ne, kai kalbama apie žvejybos sienas.

Porą kartų ir jis plaukė su ja į salas. Tik dviese. Su maistu, indu kavos ir žvejybos inventoriumi juodžuvėms gaudyti pakeliui į namus. Jie maudėsi ir deginosi. Tiksliau, deginosi jis. Rakelė klaidžiojo tarp akmenų, rankiojo žoleles ir dairėsi kriauklelių. Simonas gulėjo sau ir sekė ją akimis. Stebėjo, kaip ji pačiu laiku sulaiko savo skrybėlę nuo vėjo gūsio arba pasikaso uodo įkąstą vietą nežinodama, kad yra stebima.

Rakelės rankos nurudavo. Tačiau veidas, nepaisant gryno oro, buvo beveik baltas, o iš po šiaudinės skrybėlės išsidraikę kaštoniniai plaukai nušviesėję saulėje, aptriušusiais galiukais.

Jos akys be ugnelės. Simonas šitai matė. Tai vertė jį, susiruošusį išeiti, daugybę kartų koridoriuje vis atsigręžti, pulti prie jos ir nepaleisti. Ji pasiduodavo. Nenuvydavo šalin kaip jaunystėje, kai būdavo labai užsiėmusi. Leisdavo pasijusti stipriam, tuo, kuris šalia. Meilė siekia būti drauge.

Sunkvežimiu Simonas vežiojo šieną. Ir kaimynų taip pat. Prie ūkio darbavosi popietėmis ir vakarais. Dirbo ir valgė kaip arklys. Karštis jo neišmušdavo. Kūnas nurudęs it bronzinis, o rankos stiprios lyg geležinės. Vakarais Rakelei su Tora jis demonstruodavo raumenis, tik prieš tai jos ant visų atvirų langų uždėdavo tinkliukus nuo uodų, o diena tapdavo parudusiu nuo saulės priminimu apie artėjančią žiemą.

Rakelė su Tora susimirksėdavo ir žavėdavosi juo žodžiais bei žvilgsniais. Jam vis norėjosi, kad jos galiausiai pajustų, kokie jo raumenys. Rakelė juos pavadino mašinos raumenimis. Jis apsimetė įsižeidęs ir išėjo į sodą parūkyti. Buvo kviečiamas valgyti mėlynių su duona, kava ir kitomis gėrybėmis. Ir jis leidosi įkalbinėjamas kaip mažas vaikas arba karalius savo karalystėje. Jis nejautė jokių suvaržymų, buvo savimi.

Tačiau Tora kaito nuo Simono rankų raumenų. Vakarais jau atsigulusi ji prisimindavo visas ją it nutvilkančias akimirkas. Šviesi vasaros naktis pavirto Simono akimis. Knygos, kurias buvo susikrovusi priešais lovą, kas vakarą vis gulėdavo užverstos. Dėl vienos priežasties. Ją degino nuo Simono rankų.

Jei Rakelės nebūdavo laukuose šienaujant, Tora darbuodavosi už du. Grėbė, džiovino ant žaginių, krovė į mašiną. Plaukai surišti į storą uodegą aukštai viršugalvyje, o veidas atviras ir neapsaugotas nuo saulės spindulių. Kojos ir rankos iš pradžių nuraudo nuo milijonų saulės spindulių ir šieno. Bet vėliau oda užsigrūdino ir tapo rusvai auksinė, atspari ištverti tai, kas priklauso. Pilkai žalios akys, visą mėnesį nežinojusios kur pasidėti, tapo ramesnės, jautė palengvėjimą ir saugumą dėl visko, ką sutinka.

Bekejoretas Toroje paliko savo žymę. Iš pradžių ji nesuvokė, ką reiškia būti saugiai. Bet galiausiai ji tam pasidavė.

Ji nenoriai eidavo į Šimtabutį.

Būdavo, pabunda nuo sapno. Laukai pilni ramunių ir negyvų paukštelių. Vieną vakarą ji pašaukė Rakelę dar visiškai neišsibudinusi. Didelė mergaitė.

Rakelė pakilo, išėjo į koridorių ir pakvietė ją žemyn.

Jiedvi susėdo virtuvėje ant durpių dėžės ir viena kitą apsikabino.

– Ką sapnavai?

– Šlaitą ir akmenis…

– Ir kapelį?

– Taip…

– Ką dar?

– Ramunes ir visą pasaulį, pilną…

– Pilną ko?

– Negyvų paukštelių… arba paukštelių mamą, nesurandančią savo jauniklio.

– Tu žinai, kodėl tai sapnuoji?

– Taip.

– Žinai, kad tai ne tavo kaltė?

– Žinau.

– Kaip manai, kodėl sapnuoji vis tą patį?

– Nes nesu tikra, kad tai ne mano kaltė.

– Bet tu girdėjai, ką tau pasakiau. Tu prisiekei, kad supranti, jog nešneku vien tam, kad tave nuraminčiau.