Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Sykį Simonas palietė jos ranką, iš indo imančią duoną. Ji ją atitraukė it nuplikyta. Kai jis kiek vėliau pakėlė visą indą ir pasiūlė jai šypsodamasis, ji papurtė galvą. Daugiau nebebuvo alkana.

Visą popietę, kai dirbo laukuose, o nušienautos ir išdžiūvusios žolės aromatas slopino jos mintis, ji matė tik Simoną. Auksinį šešėlį sunkvežimyje. Tik viršutinę kūno dalį jam stovint ir kraunant šieną šakėmis. Tvirtas tamsias kojas, nešančias kūną prie geltono sunkvežimio borto. Rankos lyg aplietos bronza mėlynoje kaitroje. Visas gyvybingas ir saugumą teikiantis jo kūnas buvo dovana jai. Ji vienintelė jį matė. Vienintelė!

Jeigu tik šienapjūtė tęstųsi visą vasarą! Jiedu pajėgtų sutvarkyti visos Salos laukus. Sėdėtų geltonoje kabinoje, dardėtų laukais, burgztų sau su auksiniu kroviniu į daržinę ir išverstų viską į gilią duobę, kad būtų lengviau gintis nuo žiemos. Simonas ir ji.

Vakarais jie sėdėtų prie Rakelės stalo, gertų pieną, atšaldytą upelyje, valgytų jos duoną, jos pagamintą tepamą sūrį. Jie teptųsi geltoną sviestą ant šviežios duonos riekės, kol Rakelė ruoštų stalą, ir visi būtų sveiki ir laimingi. Jie būtų vieni šalia kitų ir vieni kitus sergėtų. Rakelė žinotų apie jų gyvenimą, jų paslaptis, tiestų rankas, norėdama timptelėti už plaukų. Šviesiomis akimis Simonas žvelgtų į Torą. Ir tai nebūtų gėdinga. Nes Rakelė sakiusi, kad jos – vienas žmogus. Kad visa, ką jie daro, daro tam, kad suteiktų džiaugsmo kitam.

Toros knygos ant naktinio stalelio kas vakarą gulėdavo užverstos. Ji žvelgdavo į baltas užuolaidas, kol užsimerkdavo, arba svajodavo, kol ją užliedavo tikros gyvybės jausmas.

Kartais jai šitai ir nepavykdavo. Tikrovė vertė kapstytis į paviršių, sugrąžindavo iš sapno. Tuomet keldavosi, eidavo prie lango, kad atitrūktų nuo savo minčių.

Šviesiame vasaros danguje – mirgantys vilnos debesys. Lyg ėriukai. Tada ji pamatė save iš šalies. Būtybę plonais baltais naktiniais marškiniais. Nereikėjo su niekuo dalintis savimi. Ji jautėsi taip, lyg neegzistuotų. Vis dėlto stovėjo po amžina saule, kas vakarą nukraujuojančia į jūrą. Dangus nutemptas link jūros pakraščio. Sunkus. It krauju permirkęs tvarstis. Dangus – beodis ir berankis.

19

Tora buvo įpratusi, kad žiaurūs dalykai pasirodo tik laikraščiuose ir vadovėliuose tam tikrais tarpsniais.

Masinėje kapavietėje rytinėje Lenkijos dalyje buvo aptikti tūkstančiai nužudytų lenkų palaikų. SS kareiviai privertę juos išsikasti sau kapus, kai dujų kameros buvusios perpildytos. Žmonės apie tai šnekėjo pasipiktinę. Bet ji jau užaugusi ir nebeturi manyti, kad tai adresuojama tiesiogiai jai. Juk niekas Saloje nebuvo radęs tų nelaimėlių lenkų.

Vis dėlto ji privalėjo galvoti apie tėvo mirusį veidą. Mirusį kūną. Kaip jis atrodęs. Ji pajuto stiprų norą žūtbūt šūktelti, trokšdama jį apginti. Kad jis buvęs Norvegijoje, todėl negalėjęs prie to prisidėti. Ir pats žuvęs. Tora norėjusi paklausti Ingridos, kur dingę mirusių bėglių kūnai. Bet ji nepakęstų dėl tokių reikalų keliauti į Šimtabutį. Nebeįmanoma ilgiau manyti, kad jis panašus į dėdę Simoną, kaip buvo įsikalusi į galvą maža.

Tačiau užrašas laikraštyje trenkė Torai it geležinė lazda per galvą. Šitai paskatino Rakelę atlikti tai, ką ji senokai ketino, bet neprisivertė. Ji parašė Sielų Gelbėjimo Armijai ir paprašė jų išsiaiškinti, ar yra kur nors likusių Toros tėvo giminaičių. Iš gana kuklių nuotrupų ji žinojo vardą ir kad jis iš Berlyno. Daugmaž aprašė išvaizdą. Prisiminimai apie žmogų ir įvykius prieš septyniolika metų, kuriuos ji buvo nuslėpusi, nes tai užtraukę gėdą. Ne tik Ingridai, bet ir jai bei jų tėvams.

Apie laišką niekam neprasitarė. Turėjo tam tikrą tikslą. Ji buvo lyg vaikas, kuris supakuoja kalėdinę dovanėlę mylimam žmogui gerokai prieš šventes ir kas rytą laukia, tikėdamasis, kad jau Kalėdos.

Tora kartkartėmis nueidavo į Šimtabutį, kai būdavo įsitikinusi, kad jo ten nėra. Ištverti porą valandų su Ingrida jai – tikra kankynė. Jos šnekėdavosi apie kasdienius dalykus ir neturėjo daugiau nieko bendra. Jai atėjus Ingrida džiaugdavosi, o tai buvo sunkiausia. Nepažįstama ir linksma kaip šlageris, skambantis kambaryje, nepriklausomai nuo to, ar kam patinka.

Kai sugrįžo į Bekejoretą nešina lauktuvėmis su nesibaigiančiais žuvų pyragėliais Simonui ir Rakelei, jau tiksliai žinojo, kur turėjusi eiti, ką turėjusi sakyti. Tačiau tai menkai tepadėjo.

Būdavo, ji užlipa į palėpę pas Elizifą ir Torsteiną su vaikais. Snargliuoti, liesučiai žmonių vaikai išstypę lyg pupienojai. Nė vienas iš jų nebuvo nei protingas, nei kilniaširdis kaip vyriausioji – Solė. Jiems pritrūko ryžto išeiti gyventi atskirai.

Jorgenas, to paties amžiaus kaip ir Tora, gražiai piešė. Atrodo, tik vyresnėlis iš tėvų buvo gavęs tą menką dalį, kokią jie tegalėjo suteikti. Jorgenas dirbo Dalo ūkyje, rūkė suktines ir pernelyg domėjosi merginomis. Šitai Elizifos ausis buvo pasiekę jau seniai. Ji perspėdavusi jį apie pragarą ir kūniškus geidulius, o Jorgenas nepaliaujamai linksėdavęs ir prieš sprukdamas pro duris priešais sueižėjusį veidrodį viršum praustuvės pasitvarkydavęs plaukus. Jis greičiausiai nebūtų galėjęs pakartoti nė vieno iš visų Elizifos pasakytų žodžių, jei kas nors būtų jį prirėmęs ir surengęs kryžminę apklausą.

Nė vienas iš vaikų tėvams nepriešgyniavo. Jie deramai ir besąlygiškai juos gerbė, kaip gerbiama sena lova, kurios čiužinys jau gerokai susidėvėjęs, o jie dar nežino, ar įstengs įsigyti naują.

Vieninteliai sunkūs žodžiai, skambėję po plonomis Šimtabučio, kuriame gyveno Elizifos šeimyna, gegnėmis, – Dievo žodžiai. Jie sklido it mėsėdžiai plėšrūnai po drėkinamus plotus. Sergėdami, sėlindami, tykodami – nuolatos ieškodami ką praryti. Neįveikiami jie aimanomis veržėsi iš Elizifos gerklės, įkvėpti „manos“ iš stalčiuko komodoje, kuri kasdien jai kalė tekstus iš juodos kaip degutas knygos geltonais pakraštėliais. Ji buvo tokia pat susidėvėjusi ir nušiurusi kaip ir visa ten, viršuje.

Užlipusi į palėpę Tora jausdavo Elizifai pagarbią baimę. Pakrypęs stogas mėgino visus juos slėgti žemyn, tačiau nesėkmingai. Vaikai ridinėjosi po grindis, rėpliojo ant sienų kaip skruzdėlės ant žolės kuokštų. Ramiai ieškodami daiktų, kurių jie gal neturėjo, gal nesusigrąžino arba paprasčiausiai pasigriebė iš brolio. Čia vyravo draugiškas apsikeitimas visu kuo. Keletas baldelių, nepritvirtintų prie sienų, taip pat išvartytų viduryje. Nesiliaujantis padrikas sąmyšis, kupinas būties.

O ten, viršuje, tarp gegnių ir nutriušusių medinių grindų plačiomis lentomis su purvu grioveliuose, ji rado Šimtabutyje vietą, kuri visiškai nesusijusi su gėdinga jos praeitimi.

Ji prisėdo ant namų darbo lovelės prie stalo, ir Elizifos akis ją skvarbiai nužvelgė. Išgirdo jos slegiančius kaltinimus dėl šiuolaikiškų džinsų arba per trumpų sijonų ar dėl nekrikščioniškų arklio uodegų, kurioms nebuvę tokių papročių. Tora linksėjo taip pat kaip ir Elizifos vaikai arba sakė: „Visos taip vaikšto.“ Ir Elizifa galėjo pasiųsti šventą bausmę ant viso ištvirkusio pasaulio ir pamiršti tai, kas iš tiesų jai sukėlė mintį apie nuodėmės esmę.

Solė grįžo namo. Iš Oslo atsivežtąjį lagaminą ji atidarė Toros, Elizifos ir vaikų akyse. Ji turėjo suvarstomų dėklų ir maloniai kvepiančio rašomojo popieriaus. Ji, numetusi keletą kilogramų, niūniuodama sukiojosi priešais visus su naujais drabužiais. Elizifai girdint ji nepasakė, kad turi pasiturintį mylimąjį. Jie susitiksią paskutinę jos atostogų savaitę. Vyksią į kelionę automobiliu.