Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Ne…

– Dabar įsinorėjau kavos, – patenkinta tarė Solė.

Ji ištraukė puodelius, pripylė kavos ir padalino šokoladą „Dobilėlis keturlapis“ į dvi dalis. Šokoladas sluoksniavosi Toros burnoje ir gundomai svaigino.

Po keleto dienų Solė jau buvo kaip ką tik iškepta duona. Lyg paauksuota. Nagai ir burna – it blyški rožė. Ji pati nerūpestinga ir pailsėjusi. Tačiau kvepalai, kuriuos buvo gavusi dovanų nuo Dano, kūrė nuostabią nuotaiką jai einant į žvejų kaimelį. Ne ant akmeninių uolų degintis, ne. Gali atsirasti rudos dėmės, sausai nukirto ji.

Solė traukė Torą. Visais pojūčiais. Mėgo klausytis istorijų. Apie žmones, kuriuos ji sutikusi. Kavines. Kino teatrus. Visas šviesas. Apie mokyklą, kurioje tiek daug mokinių, kad sutikęs mieste jų neatpažintum. „Sutikęs juos mieste…“, šnekėjo Solė. Tai nuskambėjo kaip magiška formulė, tarsi švelnus vėjo gūsis plūstelėjo link akmenuotų pakrantės uolų.

Jos pasitraukė tolyn, kad nesušlaptų, kai vanduo pakils. Solė bėrė žodžius. O Tora dėjosi sau į galvą. Žodžius, kurių jai stigo, sakinius, kuriais tikėjo arba atrodė atkreipusi dėmesį.

Ji tarsi rikiavo juos galvoje. Panašiai kaip Rakelė rudenį pripildavo stiklainius uogienės. Ramiai, rūpestingai. Žiūrėjo, kad dangteliai būtų švarūs ir nepažeisti prieš juos užsukant. Ji turėtų juos apsaugoti. Kol prisireiks. Ji žinojo, kad skonis kaip tik. Ji pati pasisaldinusi.

20

Tai buvo viena pirmųjų dienų, kai ji svečiavosi Šimtabutyje pas Ingridą. Ji aiškiai pajuto, kad daugiau čia nebesijaučia kaip namie. Kamaraitė tarytumei susvetimėjusi. Nors peilio tarp durų ir staktos įspraudusi nebuvo. Tora stebėjosi, kaip gali būti taip lengva apie tai negalvoti.

Ingrida vaikštinėjo aplinkui, bet ji jau nebe Toros motina. Tora neturėjo už ką jai priekaištauti, tai tebuvo jos apsisprendimas. Su Ingrida baigta kaip ir su knygomis, kurias skaitė būdama vaikas. Jos padėjo pažinti save tam tikru aspektu. Gali galvoti apie jas pagarbiai. Tačiau nejauti jokio poreikio jas išsitraukti ir iš naujo perskaityti.

Ji sparčiai artėjo į tai, ko Ingrida niekada nenorėtų suprasti nei panašiai elgtis būdama gerokai pastovesnė. Tarytum užvesta. Ingridai jos reikėjo. O Tora galėjo apsieiti be jos. Ingrida buvo lyg Vėtenas, Hesthameris ir Įlanka. Besikeičiantys tik po gamtos stichijų.

Ingrida nesakė, ką galvoja. Tora labiausiai bijojo būti panaši į Ingridą. Ji save tikrino. Žadėjo pasikeisti, mokytis šnekėti.

Kartais ji tarsi žvelgdavo į save iš šalies. Ir visuomet vienodai įsibaiminusi. Jos viduje buvo apstu visko, kas negalėjo prasiveržti netgi prie Rakelės. Rakelė nežinojo, kokie jausmai ją užplūsdavo gulinčią mansardos kambarėlyje. Ji buvo įsitikinusi, kad Tora nekalta.

O ar kalta? Gal turėjo lėkti pas motiną į žuvų šaldyklą, kai tai nutiko? Ar pasislėpti Elizifos glėbyje? O gal reikėjo panaudoti peilį savigynai? Ar būtų buvę kitaip, jeigu čia būtų dėdė Simonas su savo gerosiomis rankomis?

Įsikalinusi tarp savų minčių gausos, vengė su kuo nors kalbėtis. Viskas mažne nuolat baigdavosi tuo, kad ji glamonėdavo pati save ir mąstydavo apie tai, ką pasakojusi Solė, kokias istorijas girdėjusi. Nieko jai nepadarysi. Ji laisva. Panirusi į rausvą tėkmę, kur mintys ir jausmai susilieja ir vienas kitam atleidžia.

Vieną vakarą, atostogų pabaigoje, Ingrida su Tora sėdėjo prie virtuvės stalo ir ramiai šnekučiavosi.

– Galėtum šįvakar nakvoti namie, – staiga tarė Ingrida.

– Ne, turiu greit eiti.

– Kodėl gi? Tavęs čia beveik nematom. Tarsi būtum ne mūsų, o Bekejoreto duktė. Žmonės jau šneka apie tai. Stebisi.

– Ką jiems sakai?

– Nieko. O ką sakyt?

– Gali pasakyti, kaip yra.

– Būtent?

– Kad nemėgstu Henriko.

– Ar pasiutai?

– Būtų teisingiausia. Neuždrausi žmonėms stebėtis.

– Nemanai, kad mudviem su Henriku jau gana tų šnekų?

– Tau gana. Bet Henrikas nusipelnė, kad apie jį šnekėtų neužsičiaupdami.

– Ką jis tau padarė?

Ingrida maldaujamai žvelgė į ją. Rudos liūdnos akys pro tamsius vešlius plaukus. Pati Ingrida – vienas liūdesys, šmėstelėjo jai mintis, lyg gėrėtųsi paveikslu ant svetimos sienos.

– Pati gerai žinai. Jis pridaręs daugybę nemalonumų per visus tuos metus, kiek tik atsimenu. Jis mus abidvi išnaudojo. Pareidamas girtas namo, imdamas pinigus, skirtus maistui. Neblaivus žirgliodamas keliu, o mums belikdavo jo gėdytis. Niekada nesugebėjęs išsaugoti darbo vietos.

– Niekas jo nenori – suteik jam galimybę.

Ingridos veidas – perbalęs kaip numirėlės. Ji žiojosi kažin ką sakyti, bet susilaikė. Tarsi įsivaizduodama, kad tai negelbės.

– Kodėl jam atleidi?

– Aš jam neatleidžiu. Bet žmonės jau seniai jį nuteisė. Jis negali to atsikratyti. Kad ir ką jis darytų, ateina akimirka, kai žmonės prisimena, kas jis, kad sukėlęs gaisrą Simono prieplaukoje.

– Bet juk jis pats šitai padarė.

Torai norėjosi pasakyti, kad jis iš tiesų yra pridaręs baisesnių dalykų už tuos, kuriuos žmonės žino. Juto gundantį troškimą leisti Ingridai sužinoti. Ir visa tai užbaigti. Bet nedrįso. Neturėjo jokios teisės sutriuškinti Ingridos pasaulio, nors jau daugiau ir nebepriklausė nuo to, kaip Ingrida tai priims ar ką pamanys apie ją. Ji nebebuvo toji pati Tora, kuri lėkdavo pas Otarą ir rašydavo „margarinas ir miltai“, nes Ingrida negalėdavo. Ji jau laisva.

Jai šovė į galvą, kad žmogui nereikia mylėti savo tėvų, nors tai ir parašyta Biblijoje. Reikia tik leisti jiems gyventi jų pasaulyje, jo netrypiant. Ir ji nusprendė, kad tėvai privalo nusipelnyti meilės, arba jie jos negaus. Tuomet jie turės tai, ką patys užsitarnavo.

– Tu myli Henriką?

– Myliu? Kodėl klausi?

– Taip, kodėl esi su juo, jei jo nemyli?

– Aš už jo ištekėjusi.

Ingridos balsas skambėjo oriai, tačiau tyliai. Kaip seno šieno šiugždesys.

Ji trumpai žvelgė į Torą, o tuomet neatpažįstamu balsu pasakė:

– Girdžiu, neblogai tave primokė ten, Bekejorete.

– Kaip?

– Jie trokšta, kad išvyčiau Henriką. Laiko mane šiukšle, kad jo nepraveju. Bet štai ką aš visiems pasakysiu. Kad aš darau tai, ką noriu. Bet geriau jau eik į Bekejoretą, Tora. Ten viskas puiku. Niekink tai, iš kur esi kilusi. Jei manai, kad tau bus geriau. Vaikščiok į mokyklą ir mokykis viso pasaulio gražiausių žodžių, jeigu jų reikia tavo atsakymams. Bet štai ką aš tau pasakysiu: jei žmogus paniekina savo kilmę, niekada nesulaukia palaiminimo.

Retai kada Ingrida tiek daug kalbėdavo. Net vieniša elektros lemputė lubose neramiai sutabalavo, lyg garsas šioje išblukusioje virtuvėje būtų sujaukęs visą pusiausvyrą bei įpročius.

– O tu, mama? Ar tu pasirinkai savo motiną ir tėvą, kai buvai jauna?

– Taip, pasirinkau.

– Ne! Tu pasirinkai vokiečių kareivį!

Ingridos veidas mirtinai išblyško. Lūpos drebėjo. Akimirką Torai pasirodė, kad motina norėjo jai trenkti. Tačiau nepajudėjo iš vietos.

Pasakyta – padaryta, galvojo Tora. Laukė. Sekundė, kita. Tačiau Ingrida lyg suakmenėjo.

– Dabar jau geriau eik.

– Nenori apie tai kalbėti?

– Apie ką?

– Apie mano tėvą. Tą, kurio vardas Vilhelmas.

– Nėra apie ką šnekėti. Jo jau nebėra.

– Turi jo nuotrauką?

– Niekada šito neklausinėdavai.

– Ne, bet klausinėju dabar.

Tora prisiminė, kaip sėdėdama prie šio stalo norėdavo pasiteirauti apie savo tėvą, tačiau taip ir neišdrįsdavo. Nes žinodavo, kad diena taps gerokai sunkesnė.