Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– Turiu seną nuotrauką…

Ingrida glostė staltiesę švelniais lėtais judesiais. Išskėtusi pirštus lyg glamonėdama. Aplink burną ir akis, šalia senų raukšlelių, kurias Tora prisiminė, atsiradusios naujos. Vis dėlto Ingridos veidas atrodė lyg nenaudojamas. Tarsi tai tebūtų mina. Panėšėjo į porcelianinės lėlės galvą, su kuria Torai neteko pažaisti.

Ingrida pakilo ir nuėjo į kamaraitę. Sugrįžo prie savęs glausdama voką. Judėjo taip, lyg būtų pakeliui į egzekucijos vietą. Klestelėjusi ant kėdės sugrabaliojo trikampio voko kraštą. Tora suvaldė norą išplėšti voką iš motinos rankų ir pulti pro duris.

Be galo lėtai Ingrida išvyniojo nuotrauką iš voke buvusio šilkinio popieriaus. Akimirką laikė priešais save. Žvelgė į ją pro užkritusius akių vokus. Pasigirdus žingsniams prie durų, viską surinko. Klausėsi, įbedusi akis į nuotrauką. Kai laiptais niekas nebelipo, pečiai nusileido, ir ji ėmė lygiai kvėpuoti.

Tuomet ji įdavė nuotrauką Torai į ištiestas rankas. Tarp pasvirusių delnų nuotrauka gulėjo lyg laive. Ji pajuto jos prisilietimo prie odos svarbą. Paukščio sparnas. Peilis, rėžiantis odą. Nuo nuotraukos sklido keistas kvapas. Jis užpildė visą kambarį ir josios galvą. Dulkės ir oda… ir dar kai kas, ko ji nežinojo. Mintis, ilgesys, visiškai sugriautas gyvenimas!

Ji pamatė jauno vyriškio, apsirengusio uniforma su uniformine kepure, portretą. Smulkus, ryškių maištingų bruožų veidas.

Netikėtai ilga ir tvirta nosis pasiruošusi sudaryti apgaulingai stiprų įspūdį. Smakras kvadratinis ir aštriai atsikišęs nuotraukoje. Burna sučiaupta, siauroka. Lyg prieš fotografą vaidintų piktą. O tasai negalėjęs paslėpti, kad žmogus tramdąs juoką. Nes aplinkui akis visas tinklas juoko raukšlelių, kurių net ir bloga fotografija negali sunaikinti. Išraiškingos akys žvelgė tiesiai į ją.

Tora iš lėto atsistojo. Nuėjo prie veidrodžio virš kriauklės. Užsimiršo, jog ne viena kambaryje. Laikė nuotrauką priešais veidrodį. Šiek tiek pasuko galvą, kad matytų ir save, ir nuotrauką. Ilgai šitaip stovėjo. Galiausiai linktelėjo.

– Taip, jis mano tėvas, – tarė ji ir lėtai sugrįžo prie stalo. Akimirksnį, kai suvokė, kad Ingrida taip pat čia, joje nubudo seniai pažįstamas jausmas. Lyg baimintųsi, jog bus įžeidusi motiną dėl to, ką ji pasakiusi ar padariusi. Paskui įbedė akis tiesiai į Ingridą ir ėmė juoktis. Kvatojo nesustodama. Kol ištryško ašaros, o burna apsinešė gleivėmis nuo vienišumo. Kaip tada, palei tvarto sieną Bekejorete, kai Rakelė papasakojo, kad jos tėvas miręs.

Tai ir buvo blogiausia – visiems laikams prarasti džiugesį, jo dorai nė nepajutus. Ingrida norėjo ją apsikabinti, tačiau ji ištrūko. Atrodė, lyg Ingrida būtų atsitiktinis kelyje sutiktas praeivis. Ji vaikštinėjo pirmyn atgal ir verkė. Skaudėjo galvą ir visą kūną. Kažin kas joje tiesiog nutrūko. Ji nesuvokė, ar tai gerai, ar blogai, ar ji turi tai iškęsti.

Išėjo pasiėmusi nuotrauką. Maldavo ir raudojo, kol ją gavo. Ingrida nebūtų pajėgusi jos atimti. Tebūdama vien nerangiu kūnu už stalo. Jautėsi bejėgė už jas abi. Po truputį jai ėmė kai kas aiškėti. Ir darėsi lengviau nusileisti dėl vienintelio iš tiesų jai rūpimo dalyko.

Užsiverkusi Tora minučiukę prisėdo. Ne tiek daug ir pasakyta. Garsai kieme ir name dar šliūkštelėjo alyvos į ugnį.

Į pilko popieriaus maišelį Ingrida prikrovė daugybę žuvų pyragėlių. Nuo jų taip trenkė, tačiau tai buvo vienintelė malonė, kurią galėjo suteikti Rakelei. Tora juos paėmė nė neburbtelėjusi. Prie krūtinės šilkiniame popieriuje ji glaudė nuotrauką.

Sraigės tūnojo ratų provėžose kelyje iki pat Bekejoreto. Palyta. Tora saugojosi, kad jų neužmintų. Balutės ant kelio lyg trumparegės akys melsvai švytinčiame rugpjūčio danguje.

Nuotrauka trynėsi į odą jai einant. Veidas – lyg vandeny išbrinkęs medžio gabalas. Ji džiaugėsi, kad nieko nesusitiko. Burnoje juto aštrų skonį. Sukilusį dėl liūdesio, džiaugsmo ir pergalės siautulio.

Staiga ji sustojo. Suvokė, kokią iš tikrųjų turi galią. Prieš Henriką. Prieš Ingridą. Prieš save. Tarytum fotografija būtų pakuždėjusi jai į ausį, ką ji turinti daryti. Greičiausiai tai buvo diena, kada galėjai gauti tai, kas teisėtai priklauso. Gauti. Vėl duoti!

Ji apsisuko. Iš lėto. Lyg iš pradžių nebūtų tiksliai žinojusi, į kurią pusę eiti. Keliai tokie vingiuoti.

Šermukšniai su besimezgančiomis uogų kekėmis nelygiais juodais dygsniais buvo prisiūti prie dangaus. Keista, trapi, bet patvari raizgalynė. Paukštis išsilaisvino ir nuskrido nuo siuvinio. Išgąsdintas josios žingsnių.

Ji atėjo iki Tobijaso trobos nė nestabtelėjusi ir išgirdo vaikinus viduje juokiantis. Kiek padvejojusi, žengė tiesiai prie durų ir pasibeldė. Stipriai. Bar bar!

– Prašom, – subliovė išsiderinęs keturių penkių vyriškų balsų choras.

Ji kyštelėjo galvą į tabako dūmus ir mėgino įžiūrėti, ar jis ten sėdi.

Jis nesižvalgė. Greičiausiai buvo negirtas, tik demonstravo, kad jam nerūpi, kas atėjo. Vis dėlto į Tobijaso trobą žmonės nedažnai belsdavosi. Jie paprasčiausiai eidavo vidun arba pasilikdavo už durų. Šitaip jau būdavo.

– Ar čia yra Henrikas? – paklausė garsiai.

Kažkuris niuktelėjo Henrikui.

– Taip, o kas atsitiko? Gaisras?

Ji lukterėjo, kol juoko banga praskries virš jos lyg akmenų kruša. Tačiau buvo tylu. Vaikinai sukluso.

– Turiu reikalą, žinią tau, Henrikai.

Ji stovėjo prieblandoje prie durų. Negalėjo pasirodyti, jog verkusi. Tik jau ne jiems čia!

– Kokį reikalą? – sugergždė nuo Henriko rūbų krūvos.

– Papasakosiu lauke, – išbėrė ji.

– Aišku.

Vaikinai gana pagarbiai spoksojo į ją.

Henrikas išsirangė iš užstalės ir priėjo prie jos. Akimirką ji pajuto svaigulį, tačiau išsitiesė ir atbulomis slinko prie durų. Jis sekė iš paskos. Gana smalsiai.

Ji stabtelėjo, nugara atsirėmė į prieplaukoje stovintį kraną. Henrikas judėjo tiesiai į ją – lyg didžiulis laivas, dreifuodamas, atkišęs juodą grėsmingą priekį. Jei ji būtų maža, apsišlapintų iš baimės, mąstė stebėdamasi.

Lauke, melsvo vakaro šviesoje jis pastebėjo, kad ji verkusi.

– Ar kas – ar kas nors bloga?

Ji vertino atstumą iki Tobijaso trobos. Atviras langas. Durys. Pasitraukė į kairę arčiau sandėlio ir prieplaukos, bet ne per toli, kad šauksmas būtų išgirstas. Vokas gludo prie krūtinės. Ją ramindamas. O smegenys buvo tarsi praskalautos šviežiu tekančiu vandeniu.

Prieblandoje išryškėjo jo veidas. Tamsios barzdos šeriai. Akys. Jis nujautė rūpesčius, todėl nekantravo:

– Kas yra? Ko elgiesi kaip kvaiša? Šnekėk!

– Aš tau jokia ne kvaiša. Tu dar pamatysi. Aš tik noriu tau kai ką pasakyti.

– Tai ir sakyk!

Jis nekantriai atsisegė marškinių apykaklę ir stovėjo išžergęs ilgas kojas. Turbūt bus pajutęs grėsmingą jos toną?

– Aš viską papasakojau Rakelei, – išpyškino ji. Viską vienu iškvėpimu. Sušnypštė lyg katė prieš šunį. Jos akys žibėjo.

Jis neramiai pasisuko.

– Ką papasakojai?

– Apie tai, ką man padarei! Viską! Diendaržy ir kamaraitėj!

Jis sustojo. Veido bruožai tarsi išsilydė. Ji pamatė išgąstį. Viešpatie Dieve, tai bent šventė. Jis bijo ! Oi, kaip jinai jį pakankins. Iš baimės toje vietoje paliks tik šlapimo ir skysto š… krūva. Kaip tik čia, prie Tobijaso trobos. Vaikinai viduje. Jai reikėtų tik riktelti. Jis nieko jai nebepadarys. Dabar jis jos. Galų gale!

Jis atsitraukė, pats to nežinodamas. Vieną žingsnį, antrą.